Laidoje – Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškausienė, „Amber Food" vadovas Gediminas Balnis, Ministro Pirmininko patarėjas ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais Lukas Savickas ir „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
– Ponia Šiškauskiene, trumpai papasakokite, kas šiuo metu vyksta viešbučių ir restoranų versle.
E. Šiškauskienė: Jei vakare praeitume mieste, matytume apokaliptinį vaizdą. Užsidaro visi viešbučiai, vienas po kito. Per dieną gauname po kelis pranešimus, kad viešbučiai baigia veiklą, nes sienos uždarytos, turistų nebėra. Restoranų sektoriuje vaizdas – toks pats. Tad situacija yra labai liūdna. Šiandien valdyba svarstė, kaip verslui išgyventi.
– Pasakėte, kad restoranai užsidarė. Kiek dienų, jūsų nuomone, veiks viešbučiai?
E. Šiškauskienė: Viešbučiai užsidarinėja vienas po kito, kai kurie dar turi svečių. Bet tik po du, tris ar dešimt svečių. Yra amerikiečių grupė, kuri negali išvykti. Kiti jau užsidaro. Tad tai – jau ne savaičių, o dienų klausimas. Šiandien valdyba svarstė Vyriausybės priemonių planą. Nelabai matome, kaip verslui reikės išgyventi su nulinėmis apyvartomis. Nes verslą tai ypatingai palietė.
– Apyvarta „nulis" skamba neįtikėtinai. Prieš kelias savaites turbūt dar nedaug kas galvojo, kad taip gali nutikti Lietuvoje. Vyriausybė parengė planą. Ponia Šiškauskiene, kaip reaguojate į planą, kokie pirmi įspūdžiai?
E. Šiškauskienė: Pirmi įspūdžiai buvo, kad planas geras, nes, panašu, yra atsižvelgta į tai, ko prašėme – mokesčių atidėjimas ir visa kita. Planas atrodė optimistinis. O po to, įsigilinę, supratome, kad tai yra planas, kuris realiai gelbėja žmones. Siūlomas minimalus atlyginimas, iš kurio 40 proc. dengia verslas, 60 proc. – „Sodra". Bet tai – žmonių gelbėjimo planas. Verslui tai yra nulinis planas. Iš tiesų, neturint apyvartų, nelabai suprantame, kaip verslas gali dengti tuos 40 proc. Pasiūlėme Vyriausybei alternatyvų planą, panašų į vaiko priežiūros planą, kur „Sodra" moka nedarbingumą 65,9 proc. nuo vidutinio atlyginimo.
Galvojome iš dviejų pusių. Nes Vyriausybė skatina neišleisti žmonių neapmokamų atostogų, tačiau tada žmonės renkasi kitą kelią – eiti į Užimtumo tarnybą ir gauti gerą procentą nuo savo buvusio atlyginimo. Siūlydami šį savo planą, bandome sustabdyti tą žmonių ėjimo į Užimtumo tarnybą procesą. Matysime, kokia bus Vyriausybės reakcija.
Nelabai įsivaizduoju, kaip išgyventume su dabartiniu planu. Reikėtų suvokti, kad jei kitos įmonės kažkiek dirba, viešbučiai ir restoranai visiškai stoja. Ir turime siūlymą, kad ši situacija būtų prilyginama force majeure, kadangi nelabai geranoriškai patalpų savininkai eina į derybas dėl nuomos, kitų susitarimų. Paskelbus force majeure, būtų galima persitarti sąlygas šiam kriziniam laikotarpiui. Tokius pasiūlymus nusiuntėme Vyriausybei, matysime, kokia bus reakcija.
– Ponia Šiškauskiene, jei toks planas būtų realizuotas, sakote, kad viešbučių ir restoranų verslui tai nebūtų jokia parama, nes tie žmonės tiesiog išeitų kitur?
E. Šiškauskienė: Pirmiausia žmonės eina į Užimtumo tarnybą, nes jiems taip labiausiai apsimoka. Tie, kurie gaudavo normalų vidutinį atlyginimą, jie tikrai su minimaliu nelauks ir prastovų nesiformins. Nežinau, iš ko verslas turėtų sumokėti tuos 40 proc. Vyriausybė sako, kad galėtų duoti paskolas. Kita vertus, kaip galima imti paskolą, nežinant, kokia bus ateitis? Gal tos apyvartos atsinaujins tik po pusmečio, ir jau bus prisikaupę ir skolų, ir mokesčių, ir pan.
– Pone Balni, „Amber Food" yra „Vičiūnų" įmonės grupė. Kiek valdote maitinimo įstaigų per visą Lietuvą?
G. Balnis: Šešiasdešimt restoranų.
– Kaip vertinate Vyriausybės planą?
G. Balnis: Šį planą pavadinčiau šešėlio gelbėjimo planu. Sakyčiau, tai – didžiausia legalaus verslo apgavystė Lietuvos istorijoje. Kalbame apie kompensacijas. Jei mums reikia išmokėti 40 proc. atlyginimų, turint nulinę apyvartą... Jei šešėlis oficialiai mokėjo pusę, jiems gaunasi 20 proc. Kuo didesnes algas mokame, tuo mažiau prisideda valstybė. Tarkime, išmokant 4 tūkst. eurų atlyginimą, valstybė prisideda tik 15 proc.
– O kas gi restoranų versle gauna tokio dydžio atlyginimą? Turbūt nebent vadovai.
G. Balnis: Pasakiau apibendrintai. Kitas dalykas, valstybė mums nieko neduoda. Čia galioja paprasčiausias Darbo kodeksas taikos, o ne karo laikotarpiu.
– Kokių priemonių jūs tikėtumėtės, turėdami, kaip jau ne kartą minėta, nulinę apyvartą neapibrėžtą laiką? Nes specialistai prognozuoja, kad vien karantinas gali trukti du mėnesius.
G. Balnis: Apie tai ir kalbame. Aš su šiomis priemonėmis matau tiesų kelią į bankrotą. Esame didžiausia restoranų kompanija, turime 1200 darbuotojų. Net ne klausimas, ar bankrutuosime. Klausimas, kada pasieksime tuos kriterijus, kai galėsime siekti bankroto. Šiandien dar negaliu skelbti bankroto, bet mes tiesiog ristumėmės į prarają. Priminčiau, kad per praėjusius metus sumokėjome 9 mln. eurų mokesčių.
– Turite mintyje gyventojų pajamų mokestį?
G. Balnis: Ir PVM. Dabar – unikali galimybė žmonijoje mokėti žmonėms už nedarbą. Tai – Lietuvos valstybės prievolė. Jei atlyginimus gaudavo didesnius, nei minimali alga, ir valstybė turi atitinkamai prisidėti. Neturime grįžti prie to, kad po šios krizės visi suprastų, jog geriausias verslas yra tas, kuris yra šešėlyje. Nes kai šešėlyje nemoki mokesčių, ir krizės atveju neturi nieko mokėti. Kitas dalykas, turėtų pagalvoti apie tuos žmones, kurie yra šešėlyje. Jie gauna labai mažas pajamas. Turėtų būti galimybė informuoti apie įmones, kurios moka atlyginimus nelegaliai. Tokiu būdu, išeidami iš krizės, apsivalytume nuo šešėlio. O dabar matau, kad vietoj mano įmonės, kuri sumoka 9 mln. eurų mokesčių, po krizės bus daug šešėlinių kompanijų, kurios atitinkamai mokės gal 3 mln. eurų mokesčių.
– Kokius sprendimus priėmėte šiandien, žinodamas, kad bus karantinas ir visi restoranai Lietuvoje yra uždaromi?
G. Balnis: Kol kas laukiame. Tikrai tikėjausi, kad šiuo sunkiu laikotarpiu Lietuvos Vyriausybė mūsų nepaves. Mes mokėjome sąžiningai mokesčius, o Vyriausybė turėtų prisiimti įsipareigojimus. Tačiau po šios dienos supratau, kad ne apie tai kalbame.
Esu ne tik direktorius – ilgą laiką buvau finansų vadovas. Tai, ką pamačiau – pakraupau nuo to.
– Kaip įsivaizduojate, koks scenarijus galėtų leisti jums neišleisti darbuotojų neapmokamų atostogų, jų neatleisti, ar neskelbti įmonės bankroto? Bankrotinė situacija turbūt taip greit nesusikurtų – jūsų įmonė yra pelninga, žaliavų užpirkimų šiuo metu tikriausiai nedarote, ten didelių įsiskolinimų nebūtų, tik blogėtų pačios įmonės finansinė situacija dėl mokamų atlyginimų darbuotojams, patalpų nuomai ir t.t. Per kiek laiko jūsų įmonėje atsitiktų kritinė situacija ir kokių sprendimų tikėtumėtės?
G. Balnis: Mūsų trumpalaikiai įsipareigojimai, neskaitant atlyginimų, yra 3 mln. eurų. Mūsų skirtumas nuo gamybinės įmonės – kad mums apyvartos nutrūkimas yra katastrofa. Nes gyvename būtent iš apyvartinių lėšų. Kovo mėnesio atlyginimus mokėtume dar ir iš balandžio apyvartos. Rusijoje dar ir dabar yra naudojami tokie metodai – sustabdo restoranus dviem savaitėms, ir jų nebelieka. Tad čia – lygiai tas pats.
Nes, apart atlyginimų, tam, kad mėnesį išgyventume, mums reikės papildomai skolintis iš kažkokių fondų apie 3 mln. eurų. Ir dabar, kai girdžiu, kad net ir atlyginimus mums reikia mokėti iš nulio apyvartos, kaip galiu kalbėtis apie skolą? Kaip gali direktorius skolintis pravalgyti – atlyginimams? Ką toliau iš to turėsiu? Išeisiu iš krizės su didžiulėmis skolomis. Kad įsivaizduotumėte, kas yra 3 mln. – mūsų praėjusių metų pelnas buvo tik 1 mln. eurų. Tad kiek laiko man reikės vėliau išsimokėti tas skolas? 56 metų? Ar Vyriausybė duos tokius atidėjimus?
– Pone Savickai, girdėjote restoranų tinklo vadovo ir asociacijos vadovės komentarus. Jų klausimas yra paprastas – kaip prisidėti prie minimalaus atlyginimo 40 proc., kai apyvarta yra tiesiog nulis?
L. Savickas: Situacija yra be galo sudėtinga. Nuo šiandienos ankstyvo ryto Vyriausybė pristatė planą, kurį detaliai aptarėme įvairiais formatais. Pagrindinė žinutė, nuo kurios pradėjome – turime beprecedentę sumą pinigų, kurie yra sutelkti plano įgyvendinimui – daugiau nei 2,5 mlrd. eurų. Šios lėšos yra skirtos pagrindiniams tikslams realizuoti, negalime kalbėti tik apie vieną ar kitą sektorių.
Turime visų pirma rasti sprendimus, kurie padėtų Vyriausybei kartu su privataus sektoriaus atstovais išsaugoti darbo vietas ir pajamas. Vien šiai priemonei įvairiais formatais numatėme papildomus 500 mln. Taip pat turime išsaugoti verslo likvidumą. Šiai priemonei numatėme 500 mln. Ekonomikos skatinimui sutelkėme visą milijardą eurų. Ir dar yra visa eilė priemonių.
– Šiuo metu susikoncentruokime į tai, apie ką diskutavome laidos pradžioje. Nes iš tiesų turizmas ir viešasis maitinimas susiduria su visiškai neįtikėtina situacija. Jų apyvarta yra nulis. Kaip girdėjome iš „Amber Food" vadovo, jie gyvena iš apyvartos. Kitaip tariant, einamojo mėnesio apyvartas naudoja praėjusio mėnesio atlyginimams mokėti, neturi sukaupę jokio kiek didesnio rezervo. O, pagal Vyriausybės parengtą planą, 40 proc. nuo minimalios algos turi dengti pats verslas. Verslo atstovai sako, kad neturi tokių finansinių išteklių, ir, kaip dori mokesčių mokėtojai, tikisi, kad valstybė žengtų žingsnius siekdama palaikyti verslą, o ne ragintų dar prisidėti.
L. Savickas: Būtent tai ir yra daroma. Kai kalbame apie tai, kad įmonės susiduria su finansiniais sunkumais, matome labai ženklius pajamų kritimus kai kuriuose sektoriuose, dėl to yra eilė priemonių. Visų pirma siūlome išnaudoti Darbo kodekso numatytą galimybę forminti darbuotojams dalines ar pilnas prastovas. Ką tai reiškia? Darbuotojų atlyginimas krenta iki 40 proc. buvusio atlyginimo, bet ne mažiau nei minimalaus atlyginimo dydžio. Tuomet sudarome galimybes kompensuoti iki 60 proc. tos sumos. Tai – priemonė, leidžianti ją taikyti ne tik pilnai. Jei įmonė turi galimybes siūlyti dalinį darbą, pravaikštos gali būti tik dalinai, jei ta įmonė turi dar šiek tiek pajamų.
Kitas variantas – galimybė gauti garantijas ir suteikti papildomą likvidumą. Tai – įvairiausi būdai dėl garantijų suteikimo ir paskolų gavimo įmonėms. Taip pat yra sudaryta galimybė atidėti praktiškai visus mokestinius įsipareigojimus. Tad tai yra labai platus priemonių ratas, kuris sukuria prielaidas, kalbantis su verslu, matyti, kaip ir sunkiausiai paveikti sektoriai galėtų išgyventi šį laikotarpį.
– Pone Savickai, ar, jūsų nuomone, nebūtų prasminga kai kuriems sektoriams, kurie krito labiausiai, kalbėti apie šimto procentų minimalaus atlyginimo darbuotojams kompensavimą?
L. Savickas: Vyriausybė labai sparčiai ir ambicingai reaguoja į labai greitai kintančią situaciją. Tik šį rytą pristatėme planą. Verslas paprašė sukurti darbo grupę, kuri galėtų operatyviai spręsti paprasčiausius klausimus, šiandien tokia darbo grupė buvo sudaryta. Rytoj 8 val. 30 min. mes susitiksime ir kalbėsimės apie konkrečius klausimus, sektorius, ir spręsime problemas kaip įmanoma operatyviau.
– Kitaip tariant, visi klausimai dar gali būti ant stalo, tai nėra galutinis sprendimas?
L. Savickas: Be abejonės.
– Pone Mačiuli, kaip vertinate tą priemonių paketą?
N. Mačiulis: Bendra suma yra adekvati – 5 proc. BVP. Taip pat ir skolinimasis, siekiantis net 10 proc. BVP. Tai leidžia stabilizuoti ekonominę situaciją bent kelis mėnesius. Manau, kad šiuo aspektu Vyriausybė gana ambicingai ir rimtai pažiūrėjo į susidariusią situaciją. O toliau galime diskutuoti, kaip tos priemonės bus įgyvendinamos ir kaip bus paskirstomos šios didelės lėšos.
– Akivaizdu, kad visoms įmonėms, kurios šiuo metu yra uždarytos ir negali veikti, smogė smarkiausiai – renginiai, apgyvendinimas, viešasis maitinimas, turistų pervežimas ir kt. verslai. Jų apyvarta šiandien lygi nuliui ir gali tokia likti neapibrėžtą laikotarpį. Kokių priemonių tikėtumėtės būtent tiems specifiniams sektoriams, kurie tiesiog sustojo visiškai?
N. Mačiulis: Yra ne tik tos įmonės, kurias išvardijote, bet ir daugybė mažmeninės prekybos įmonių. Šiandien praėjau beveik pusę Gedimino prospekto, vaizdas toks, kuriame galima filmuoti įtempto siužeto filmą. Tuščia gatvė, uždarytos visos parduotuvės, restoranai, kavinės, nėra žmonių. Karantinas veikia, bet tai labai gerai iliustruoja, kiek verslų sustojo ir visiškai negauna pajamų.
Girdėjau ir kitus laidos pašnekovus. Pritariu, kad šioje situacijoje pirmas sprendimas turėjo būti apsaugoti tuos darbuotojus, kurie tiesiogiai dėl karantino visiškai praranda darbą, pajamas. Tas pirmasis pasiūlymas mokėti iki 60 proc. iš valstybės biudžeto nuo minimalaus atlyginimo, manau, yra bandymas pataupyti netinkamoje vietoje. Jei kalbame apie dviejų savaičių karantiną, tikrai turėtų pilnai kompensuoti, ir tai nedaug kainuotų valstybės biudžetui.
Jei karantinas būtų pratęstas ilgesniam laikui – tuo labiau. Juk alternatyva, kad tie žmonės tiesiog praras darbą. Ir minimalus mėnesinis atlyginimas galbūt leidžia išgyventi daugeliui. Bet puikiai galime įsivaizduoti, kad asmenys, turintys šeimas, išlaikytinų vaikų, galbūt finansinių įsipareigojimų – jei jų pajamos sumažėja perpus, tai yra didelis finansinis testas. Turbūt iš Vyriausybės šioje situacijoje tikėjomės, kad karantinas yra daugeliui gyventojų visiškai naujas reiškinys, bet šis reiškinys turėtų būti palydėtas tokiomis ekonominėmis finansinėmis priemonėmis, kurios visiškai sumažintų finansinį stresą. Dabar matau, kad daugeliui gyventojų finansinis stresas ir nerimas lieka galvose.
