Tik ar suklydo Orwellas dėl viso kitko?
Mažasis brolis parklupdė Vakarų demokratijas. Aušo šviesi ir šalta kovo pirmadienio diena, kai atgautos laisvės 30-metį ką tik grūstyse atšventę lietuviai staiga suprato praradę ne tik kašę, teatrą, koncertus ir keliones, ne tik savo barą, bet ir nekaltą espreso ant kampo.
Įvedusi nepaprastąją padėtį Vyriausybė leido tik važiuoti į darbą, maisto krautuvę ir degalų. Kol kas. Kita vertus, daug kas darbą irgi jau prarado. Po poros savaičių tokių bus dešimtadalis, o gal ir daugiau.
Sienos uždarytos. Lėktuvų ir kitoks susisiekimas su pasauliu nutrauktas. Tautininkų šūkis „Lietuva lietuviams!“ netikėčiausiu būdu tapo kūnu. Drauge su beveik tobulu namų areštu.
Kitu atveju tai vadintum valstybės perversmu. Dabar dauguma pritariamai linksi galvom. Gydytojai, valdžios šalininkai, net opozicija ir žurnalistai.
Gydytojus galima suprasti. Jie žino mūsų sveikatos apsaugos „pajėgumus“. Ištempus laiką galbūt bus galima išgelbėti daugiau gyvybių, nereikės spręsti, ar atjungti plaučių vėdinimo aparatą nuo senelio, kad išgelbėtų jaunuolį, kaip tenka kolegoms italams. Nors, ko gero, ir daktarai gyvena iliuzija.
Bet šito niekas dar nežino, tai nėra ir prasmės ginčytis. Juolab su gydytojais, kuriems teks visa viruso našta ir smūgiai. Užtat visiems kitiems, kad ir kokią negandą neštų koronavirusas, nutylėti klausimai nėra nei gėris, nei juolab pagalba kovoje su pandemija.
Taigi, ar galime tai, kas įvesta Europoje, visą tą izoliaciją ir saviizoliaciją vadinti tik karantinu? Jei socialino gyvenimo išjungimas, sienų ir tūkstančių verslų, net maitinimo vietų uždarymas, Seimo išsibėgiojimas, nėra nepaprastoji padėtis, kas tada ji yra? O jei tai vis dėlto šiek tiek labiau nepaprastoji padėtis, nei paprastas karantinas, kodėl niekas neklausia, kas turi teisę įvesti nepaprastąją padėtį?
Konstitucijos 144 str. sako, kad tai gali padaryti Seimas, o tarp Seimo sesijų „neatidėliotinais atvejais“ tokį sprendimą turi teisę priimti Prezidentas, kartu šaukdamas neeilinę Seimo sesiją svarstyti šio klausimo. 84 str. 17 punktas prideda: Prezidentas pateikia „šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui“.
Vyriausybei skirti Konstitucijos straipsniai apie tokią jos galimybę neužsimena. Tad nepaprastąją padėtį gali įvesti Seimas ir Prezidentas. Seimas išsibėgiojo. Prezidentas lemena, kad pritaria viskam, ką daro Vyriausybė, ir net žavisi jos veiksmais. Kuriais nesižavi niekas kitas.
Kaip galima piliečių tiekos teisių apribojimo klausimą spręsti ministrams, kurie geriausiu atveju turi kokios Seimo apygardos mandatą, bet kiti išvis niekieno nėra rinkti? Ar tai gali tapti įžanga į diktatūrą? Kvailas klausimas? O galite garantuoti, kad jis ir vasaros pabaigoje skambės kvailai?
Įvedami draudimai yra didžiausios pasaulio komunistinės diktatūros Kinijos veiksmų kopija. Kinijos metodai nugalėjo Europoje. Turime šį faktą nutylėti vardan tos kovos su virusu?
Tvirtinti, kad tokia Kinijos kopija neatsilieps Vakarų demokratijų raidai, būtų tas pats, kas teigti, kad jūs neužsikrėsite koronavirusu, nes juo netikite (geriate samanę, valgote česnaką).
Net jeigu ir teisininkai ir įrodys, kad tai vis dėlto ne nepaprastoji padėtis, vis tiek tai išimtinė padėtis. O jei taip, kaip vertinti Prezidento nusiplovimą nuo reikalų? Jums patinka, kad Prezidentas žavisi Vyriausybe tuo metu, kai gydytojai mėnesį muša būgnais dėl to, kad medicinos personalas – vis dar be apsaugos priemonių?
Ar neturėjo Prezidentas paklausti premjero, kodėl Estijoje užsikrėtusius testuoja 7 laboratorijos, iš jų viena privati, kodėl Latvijoje gali pasitikrinti kiekvienas, o Lietuvoje veikia tik viena, vadovaujama odiozinės majonezinio futbolo figūros, ir ta pati juda vėžlio ritmu?
Ar tikrai Vyriausybė buvo įsigijusi tik 1 200 testų, todėl ir neleidžiama ligoninėms pačioms jų atlikti, kad nepritrūktų? Kodėl mobilūs testai bus atliekami tik po karantino įvedimo? Kodėl gydymo įstaigos, užuot gavusios materialinių apsaugos priemonių, priverstos volioti durnių kas savaitę pildant atsargų kiekio ir poreikio lentelę, kai aišku, kad prie nulio pridėjus nulį bus nulis? Tai kodėl alkoholio ministras ir premjeras iiki šiol muilina akis ir visuomenei, ir gydytojams?
Ką nors uždrausti didelio proto nereikia. O kas bus toliau? Norvegija modeliuoja, kad susirgimų pikas bus gegužę ir laikysisi iki rudens. Vokietija piką numato balandžio pabaigoje, o jei pasiseks, tai pikas bus birželį. O mūsų Vyriausybė ką nors modeliuoja? Dvi savaitės karantinui – čia jūs rimtai?
Iššūkiai medikams ir gydymo įstaigoms – tik viena medalio pusė. Kaip nepaprastoji padėtis paveiks visuomenę? Ar svarstė tai ministrai, prieš įvesdami nepaprastąją padėtį?
Nuo rytdienos – šitiek jaunų žmonių be darbo, mokyklos, pamėgtos veiklos, be pasilinksminimo galimybių, kelionių, net sportuoti negalima. Moksleiviai, studentai, jauni darbininkai.
Kadangi „išimtinė padėtis“ gali užtrukti iki rudens, jau netrukus tūkstančiai energingų žmonių bus dar ir be pinigų. Ką jie darys? Sėdės namų arešte? Plėšikavimų bus daugiau. Užpuolimų gatvėse. Ne tik iš noro pasipelnyti. Iš pykčio. Neturėjimo ką veikti. Kur pasidėti.
O įsivaizduojate visas moteris tris mėnesius be kirpėjos? Vyrui ir tai skradžiai žemę prasmek. Manote, kirpėjos praradinės klientūrą ir nedirbs namuose, nevyks pas klientes? Jos dirbs. Tik prastesnėse antisanitarinėse salygose. Žmonėms ir ypač vaikams nepristigs batų, džinsų? Nereikės atsarginių detalių automobiliams, remonto, neges kompiuteriai ir mobiliakai?
Juodoji rinka augs, kontrabanda kils į aukštumas. Drauge kils įtampa, nepasitenkinimas tokiu vegetavimu. Panikos atakos seks viena kitą. Joms valdyti reikės naujų draudimų ir laisvių suvaržymų. Ši Vyriausybė kito būdo net ir ramiomis aplinkybėmis nežinojo. Tai kas laukia?
Britanija gyvenimą stabdo ir uždarinėja ne kūju mosuodama. Dauguma dirba kaip dirbę. Tik masinius renginius išjungė ir vyresnius nei 70 m. žmones saugos. Mūsų gydytojai Britanijos nuosaikumą kritikuoja. Gali būti, kad teisingai.
Bet demokratija yra tokia santvarka, kur pilietis negali slėptis futliare, net ir pandemijai ištikus. Demokratijai išsaugoti reikia, kad visuomenė nuolat matytų abi reikalo puses, apskritai visas puses. Diskursas, abejonės valdžios sprendimais yra šitos sistemos gyvybingumo pagrindas. Jei tik kuri nors pusė nutylima, vargas, tau, Jeruzale.
Demokratija įpareigoja kelti klausimus. Net pačius bjauriausius. Tarkim, kas yra pavojingiau – kai susirgs 50 proc. gyventojų, iš kurių keturi penktadaliai turėtų persirgti panašiai, kaip ta pirmoji koronaviruso auka iš Šiaulių, kuri jau pagijo, ar dar trapios demokratijos pagrindų suardymas?
Neskubėkite atsakyti į šį klausimą pasmerkimais ir kairuolių triukais apie pinigus. Šiandien jūs bijote, tai natūralu, bet išsigandęs žmogus negali būti objektyvus. Iš baimės bandome įtikėti, kad kuo smarkesni bus draudimai, tuo didesnė tikimybė išvengti koronaviruso.
Todėl grįžkite prie šio klausimo bent jau po to, kai išgiję pareisite iš ligoninės. Kai nebeturėsite iš ko pasirūpinti vaikais, kurie koronavirusu lyg ir neserga, paklauskite savęs, kas buvo pavojingiau?
Demokratijos niekas neužraukia per dieną. Bet per ilgą karantiną, kuris labiau panašus į nepaprastąją padėtį, išsigandusius žmones galima net labai pripratinti prie minties, jog uždrausti viską yra vienintelis išsigelbėjimo kelias.
Teisuoliams, kurie visose abejonėse dėl drastiškų Vyriausybės priemonių įžvelgė tik pinigų šešėlį, irgi praverstų sumažinti apsukas. Nes gerai tiems, kurie pinigų stalčiuke turi. O ką daryti tiems, kurie tik nuo algos iki algos? Kai Mokesčių inspekcija reikalauja pelno mokestį mokėti iš kalno net iš tų, kurių verslai (pvz., renginių) užsidarė?
Kokių čia bus daugiau – tų, kurie turi stalčiuką, ar tų, kurie nuo algos iki algos ir prarado pajamas?
Koronavirusas yra baisi neganda. Bet ar tai pirmas kartas žmonijos istorijoje? Žmonės visada sirgo ir, kad ir kaip liūdna, mirė nuo ligų. Kitaip nebus.
Taigi, ar tai yra maras, toks kaip LDK 1710-11 m., kai išmirė du trečdaliai gyventojų, kad leistume, jog viskas – mokyklos, turizmas, aviacija, verslas, net žmonių bendravimas eitų velniop? Ar tie, kurie pasirašinėja izoliacijos ir saviizoliacijos potvarkius, suvokia, kad po trijų mėnesių tūkstančiai žmonių gal neturės už ką pirkti valgyti?
Taip, reikia būti atsargiems. Vengti nebūtinų kontaktų. Bet juk tai turėtų būti kasdienės žmonių bendravimo taisyklės. Tai juk nereiškia, kad turėtume kraustytis iš proto? Kada nors koronavirusas atsitrauks. Bet liks padariniai. Ekonominiai ir ypač psichologiniai. Ar kas nors Vyriausybėje bent minties krašteliu pagalvojo, kaip iš to reikės išeiti?
Ar pasitelkti profesionalai tam reikalui bent jau aiškinti, patarti? Ką mes būsim turėję?
„Kiti sako: „Tai maras, turėjom marą.“ Ko gero, dar prašysis apdovanojami. Bet kas gi yra maras?
Gyvenimas ir viskas“, sako daktarui Rije senis iš A.Camus „Maro“. Daktaras pačioje romano pabaigoje priduria, „kad maro bacila nemiršta ir niekada neišnyksta“.