Šiandien išsiruošusi į Spaudos biurą Romos centre, klausiau savęs: „Kaip apsisaugoti nuo viruso autobuse, gatvėje, prie Trevi fontano, biure?“
Ministerija skelbia direktyvas: likite namuose. Nekontaktuokite. Nekeliaukite.
Vadinasi, nesusirgsime, jei užsibarikaduosime, nesisveikinsime su kolegomis, draugais? Neisime į barą, parduotuves.
O gal yra kitas būdas išgyventi?
Nusišypsau savo veidrodžiui auksiniais rėmais namuose. Mintyse – vos prieš kelias savaites „Delfi stiliaus“ televizijos žurnalistei Kristinai duotas interviu, jos klausimas: „Jurga, ne kartą sakėte, kad mada lyg ir atspėja ateitį?“ Tai kokia gi ta mūsų ateitis, kokios prognozės?
Pamenu, žurnalistei atsakiau: „Lyg skaudus pūlinys šiandien mūsų visų galvose tiksi baimė: planeta stovi ant prarajos krašto, išnykimo ribos.“
Ir pailiustravau vaizdu iš paskutinės Florencijos „Pitti Immagine Uomo“ mados savaitės, kurioje lankiausi praėjusį sausį: žiūrovų akivaizdoje lyg Antarktidos luitai tirpsta iš ledo nulietos žmonių figūros. Tiesiog čia, mūsų akyse. Metafora aiški – žmogus baigia išnykti kartu su planeta.
Šiandien prisimenu ir dar vieną puikų Florencijos parodos stendą – „Paskutinė vakarienė“.
Ne, tai ne Milano „Santa Maria delle Grazie“ bažnyčioje saugomas Leonardo da Vinci šedevras „Ultima cena“ („Paskutinė vakarienė“). Florencijos instaliacijoje vietoje Kristaus ir jo apaštalų auksiniuose rėmuose – sumaitotų plastiko puodelių, suglamžytų butelių, sutraiškytų šiaudelių kompozicija.
Šiandien stovėdama prieš savo veidrodį auksiniais rėmais Romoje girdžiu įjungtą televizorių: „Pandemia, Pandemia, Pandemia.“ Pasaulį apėmė visuotinė panika. Pandemija.
Ach ta mada, mielieji, tas išoriškai banalus snobų fenomenas. Ji ir tik ji dar kartą ėmė ir atspėjo ateitį. Štai, pažiūrėkite – koronavirusas sklinda šviesos greičiu.
Kas atsitiko planetai? Kodėl virusas taip greitai šluoja mus visus?
O gal tai ir yra vienintelis išsigelbėjimas nykstančiai planetai, kad ji galutinai neišnyktų? Galbūt virusas šluoja mus dėl to, kad ledas tirpsta greičiau, nei gamtą gelbsti mūsų pačių sąmoningumas arba suriebėjusių politikų sprendimai. Galbūt iki šiol gyvenome pernelyg gerai?
„Būti ar nebūti“ – šiandien tai yra jau nebe sąmoningumo, o gyvybės klausimas. Šiandien jis skamba – „išlikti arba ne“.
Kai kurie Florencijos ir Milano modeliai, pozuojantys stenduose jau praėjusį sausį, kai niekas dar negalvojo apie jokius virusus, buvo burną užsidengę respiratoriais. Mada žinią apie koronavirusą pranešė jau tada. Florencijoje tapo aišku – tik akimirka atsipalaidavimo, paviršutiniškumo, ir kelio atgal nebėra.
Šįmet vyrų mados paroda Florencijoje priminė Jungtinį Tautų susirinkimą. Fortezza da Basso aikštėje plazdėjo šilko vėliavos, sukarpytos į kaspinus. Simbolizuojančios ne tik valstybių identitetą, bet ir trapumą. Juk išlikimo problema aktuali visiems vienodai, neakcentuojant, kuri iš tautų mados industrijos augimą užsitikrino aukščiausiais rodikliais.
Galbūt virusas – ne joks virusas, o tik išbandymas kiekvienai tautai pasitikrinti save. Ne tik tautai, bet kiekvienai šeimai, porai. Juk gyvenimas „liekant namuose“ iškelia gausybę naujų problemų. Kartų – senelių, tėvų ir vaikų – susvetimėjimo, komunikacijos šeimoje, santykių tarp vyro ir žmonos, jaunimo priklausomybės nuo virtualaus bendravimo ir dar gausybė kitų. Galų gale – tarpvalstybinių santykių skaidrumo, pagarbos ir meilės emigrantei lietuvei, likusiai Italijoje savo vyro šeimoje, arba italų, perkėlusių verslą į Lietuvą, klausimai.
Šiandien viskas taps skaidru kaip ant delno. Pagaliau paaiškės, kas yra kas. Kuri tauta yra tvirta, bet iš kurios išvalyti infekuotieji, o kuri išgyvens, kitaip spręsdama problemas.
Vykdama į Florencijos vyrų mados savaitę jau sausį nujaučiau, kokia bus ateinančių metų mados tema. Nesitikėjau ant podiumo pamatyti kelionių trokštančio svajotojo, Sicilijos kaimiečio arba dėmesio siekiančio vyro – egoisto.
Apie gamtos tvarumą ir atliekų perdirbimą Florencijos mados savaitėje buvo kalbama daugiausia.
Italija visais laikais diktavo madas, ji garsėjo ir didžiausia demokratija – ne veltui Lampedūzoje, o ne prie kitų Europos Sąjungos šalių krantų išsilaipino daugiausia pabėgėlių. Todėl ir virusas Italiją kirto labiausiai.
Bet... Galbūt ji greičiau už kitus persirgs koronoliga, bet kartu ir pašalins iš parlamento agresyvius, žemiau juostos kertančius, menko išsilavinimo politikus – juk jiems priklausė valdžia ir nebuvo kito būdo jiems pašalinti.
Kartą vienas mane gydęs garsus Lietuvos psichologas išreiškė man užuojautą: „Ilgai dar sirgsi, Jurga, oi, ilgai dar. Per daug protinga esi.“
Taip, jis buvo teisus. Sirgau. Bet jis nebuvo visiškai teisus, nes išgyvenau aš, o ne jis. Būtent tas mano protas padėjo atrasti ligos „vakciną“ ir atsistoti ant kojų. Nepasiduoti panikai. Nepatikėti. Neatiduoti savęs į kitų rankas. Nes kaip tik panika labiausiai būdinga kvailiams, menkos kultūros žmonėms. Nesvarbu, kokio storumo jų piniginė, kiek joje kredito kortelių.
Juk pinigai nesaugo nuo ligų, nei nuo baimės.
Bailiai ir kvailiai šiandien atsidūrė didžiausiame rizikos taikinyje, raudonojoje zonoje. Savo pačių baimės labirinte. Jie aršiausiai reaguoja į pavojų ir kuo greičiau stengiasi susidoroti su užsikrėtusiais, ieško menkiausių pretekstų, skleidžia paniką, užsibarikaduodami, tikėdami, kad tai juos pačius apsaugos.
Nežinau kodėl, bet šiandien prisimenu Florencijos mados savaitės svečią – Anglijos princą Čarlzą. Parodos atidarymo metu jo didenybė žiniasklaidai prisipažino, jog augina Highgrove avis, kurias maitina ekologišku pašaru ir gydo homeopatija. Brangios savo avių vilnos uždarbį Čarlzas skiria mokslui – atliekų perdirbimo technologijoms puoselėti. Tąkart Florencijoje nusistebėjau: kaip reikia tas avis mylėti, gerbti, tikėti jomis?
Nežinau, kodėl šioje situacijoje nebėgčiau gelbėtis pas medikus. Jau daugiau kaip dešimt metų visas savo ir savo šeimos ligas gydau pati. Natūraliais antiseptikais, kurie užtikrina imunitetą, natūraliais vitaminais – apelsinų sultimis, šviežiomis daržovėmis, aukštos kokybės mėsa, natūraliu antibiotiku – česnakais, kapsaicinu – aitriosiomis paprikomis, likopenu iš pomidorų ir cinarinu iš artišokų, kuriuos padeda organizmui įsisavinti tik tyras, polifenolių prisodrintas alyvuogių aliejus, figų melasa.
Tikiu ne dezinfekcija, o savo vidine jėga. Savo organizmu lyg mano pačios sukonstruotu būstu, jame sudėliota apsaugine baze. Jei ji stipri – išgyvensiu. Jei ne, mane įveiks, ir nebūtinai koronavirusas. Galbūt kažkokia kita liga. Juk jų aplink mane sklando baisesnių kiekvieną dieną.
Visai neseniai dalyvavau konferencijoje, kurios tema buvo „neuroanatominis malonumas“. Pasirodo, kiekvienas šios planetos žmogus gyvena tam, kad pasiektų malonumo būseną, o ji atsiranda tik vykstant natūralioms cheminėms reakcijoms, kurias gamina su visais organais tiesiogiai susijusios smegenys. Jos užtikrina malonumo hormono serotonino veiklą. Ir „gamina“ mūsų imunitetą.
Bet ne kiekvienos tautos žmonės tai supranta ir žino.
Serotoninas neįveikiamas jokių virusų. Kaip ir žmogus, kuris nepasiduoda panikai, išlieka ramus šeimoje prie stalo, valgydamas kartu su šeimos nariais visų pagamintą maistą, gerdamas vyną, mylėdamas ir gerbdamas vienas kitą. Virusas pasižvalgo pro tokios šeimos langą ir greitai nusprendžia, gera čia jam terpė ar ne. Gal geriau eiti kitur?
Štai kokių išbandymų mums šiandien pateikia planeta.
Ar išgyvensime?
Palūkėkime...
J. J.
Jurga Jurkevičienė – žurnalistė, rašytoja, knygų apie Italiją, jos madą „Itališkos elegancijos kodas“, „Stilingi egoistai“ autorė, knygų „Italija“, „Sava Roma“, „Romanas su Italija“, „AMORroma“ bendraautorė, Sicilijos žurnalistinių premijų laureatė, Italijos Associazione Stampa Estera – Užsienio žurnalistų spaudos asociacijos – narė.
