Tai yra stulbinamai mažas skaičius, nors moterų kūrybiškumo potencialas yra ypatingai aukštas. Viena iš priežasčių, kodėl turint puikias idėjas, jos taip ir neišvysta dienos šviesos, yra tam stipriai kišantis koją nepasitikėjimas savo jėgomis, tam tikrų įgūdžių trūkumas, baimė ne tik pradėti veikti, bet ir apie tai kalbėti, taip pat neturėjimas profesionalaus, objektyvaus, nuoširdaus patarėjo šalia. Apie tai, iš kur semiasi pasitikėjimo savimi, o taip pat ko labiausiai trūko verslo pradžioje ir ką darytų šiandien kitaip, kalbamės su „Vinted“ sumanytoja ir bendraįkūrėja Milda Mitkute, kuri taip pat yra ir inovatyvaus moterų universiteto „Women of Wonder University“ tarybos narė.
Dalinimasis ne tik idėjomis, bet ir patirtimi, pasak Mildos, yra būtent tai, kas padeda ne tik gerokai sparčiau judėti į priekį, bet ir pačias slapčiausias mintis paverčia realiais ir sėkmingais verslo pavyzdžiais.
– Pasitikėjimas savimi yra tarsi pusiausvyra – per mažas stabdo idėjų įgyvendinimą, per didelis gali jas sužlugdyti. Kurioje pasitikėjimo savimi pusėje jūs atsiduriate dažniau? Ar galima tai suderinti ir kaip tai pavyksta, o gal nepavyksta?
– Nėra vieno ir teisingo atsakymo į šį klausimą – būna, kad išties labai savimi pasitikiu ir būna, kad atvirkščiai – pasitikėjimo stipriai pritrūkstu. Jeigu reikėtų skalėje nuo 1 iki 10 įvertinti savo pasitikėjimą, įvertinčiau jį 7, kiek arčiau link 8. Tai yra pasitikėjimo lygis, kurio man užtenka. Nenorėčiau nei 9, nei 10, nes man patinka likusi dalelė nežinomybės, didesnės pastangos, tam tikro pasitikėjimo trūkumas. Manau, tuomet esu atviresnė, lankstesnė, plačiau matau pasaulį, objektyviau bei realiau vertinu aplinkybes bei savo galimybes. Vengiu visiško – tai yra 100 proc. pasitikėjimo savimi, nes jei tokį ir turėdavau, tai dažniausiai skaudžiai nusvildavau.
Visapusiškas pasitikėjimas savimi, mano manymu, yra pavojingas, nes tuomet užsidarai nuo kitų nuomonių, minčių, kritikos, jautiesi esantis visiškai teisus, nebeišgirsti, ką sako kiti. Tokios situacijos yra ypatingai rizikingos, kuomet imiesi naujos veiklos, eksperimentuoji. Negali juk žmogus žinoti ir mokėti absoliučiai visko. Tobulų žmonių nebūna. Manau, kad tokiais atvejais kaip tik reikia turėti šiek tiek nepasitikėjimo, kad išgirstum svetimą nuomonę – galbūt ko nors neapgalvojai ar yra vietų, kurias reikia patobulinti.
Nors kartais mažesnis pasitikėjimas yra geriau, per mažas tikėjimas savo jėgomis, savo ruožtu, gali būti trukdis eiti pirmyn, neleidžiantis laisviau ir užtikrinčiau jaustis. Tačiau ir kaip toje kreivėje – jeigu nueini į kraštutinumą ir visišką nepasitikėjimą savimi, tuomet jis gali sustabdyti idėjas, kurios galėtų virsti sėkmingais verslo pavyzdžiais. Visgi, iš šių dviejų – per didelio ar kiek per mažo pasitikėjimo, remdamasi savo patirtimi, savo situacijomis, rinkčiausi šiek tiek mažesnį. Neužtikrintumas iki galo dėl to, ką aš galiu ar ko negaliu, priverčia mane atlikti daugiau namų darbų, labiau pasistengti, išsamiau išsiaiškinti, atidžiau pasitikrinti, negu eiti va bank.
– Kokia buvo Jūsų verslo pradžia? Kiek tuomet to pasitikėjimo buvo, iš kur jo sėmėtės? Galbūt šalia buvo mentorių, lektorių, mokytojų, kurie savo patarimais padėjo, kai to labiausiai reikėjo?
– Pasitikėjimo tikrai labai trūko, nes neturėjau nei verslo, nei gyvenimo patirties – man buvo vos 21-eri. Ieškojau mentorių, kurie gali man patarti, bet neradau. Tuomet, o tai buvo prieš 12 metų, mentorystė nebuvo populiarus dalykas, tad nelabai buvo su kuo pasikalbėti, nebuvo žmogaus, kuris galėtų mane mokyti, patarti, kokių klaidų nedaryti. Dabar tokių mokytojų pasirinkimo spektras gerokai platesnis. Galiausiai patirties sėmiausi iš savo pačios klaidų. Tai turbūt ilgiausiai užtrunkantis būdas mokytis, tačiau tuo metu neturėjau kitų variantų. Ir tada, ir dabar, aš visuomet esu už pagalbą vienas kitam – už tai, kad eiti ne per savo klaidas, o su ištiesta pagalbos ranka – juk tas klaidas kažkas jau irgi darė ir gali padėti jų išvengti, kuris ne tik žino daugiau, bet ir turi asmeninės patirties, moka nukreipti teisinga linkme ar tiesiog užduoti teisingus klausimus.
Mano asmeninė patirtis, kuomet klupau ir dariau klaidas, paskui iš jų mokiausi, parodė, kad labai naudinga ir prasminga mokytis iš savo artimiausių kolegų. Turėjome labai įvairiapusė komanda, kurioje vieno silpnybė – kito stiprybė. Tai buvo puiki dirva ir kasdienė galimybė mokytis vieniems iš kitų. Stebint, kaip kiti mąsto, sprendžia situacijas, galima buvo susirinkti įvairias patirtis, skirtingos veiklos bei elgesio modelius, juos išsianalizuoti ir pasidaryti savo know-how. Taigi, mano įkvėpimo šaltinis ir mano mokytojai nebuvo žurnalų, televizijos ar pasaulinio lygio verslo žvaigždės, tai buvo kasdieniai žmonės, kurie mane supo ir kurie man buvo ir yra žvaigždės. Iš jų visų susirinkau po dalelę tos patirties ir savybių, kurios man buvo ir yra siekiamybė.
– Iššūkiai neretai apnuogina visas žmogiškąsias savybes – tiek stipriąsias, tiek silpnąsias. Kokios savybės jums imponuoja?
– Mane žavi drąsūs, judantys į priekį, tikintys savo idėjomis, nebijantys surizikuoti ir galintys pripažinti suklydę, žmonės. Pažįstu savarankiškų, nepriklausomų, patenkintų savo gyvenimais ir darbais žmonių, bet jie nėra tie, kurie jaučiasi jau visko pasiekę ir dabar gali sau leisti nieko neveikti. Jie juda toliau, ieško vis naujesnių ir didesnių iššūkių, kurių, norint, niekada nepritrūksi. Pasitikėjimas, kalbant apie iššūkius, irgi kaskart kitas – jeigu jau nebeturi baimės, kad tai, ko sieki nepavyks ir visiškai savimi pasitiki, tai reiškia, kad tai buvo nepakankamas iššūkis. Juk nuolat keli sau klausimą, ar tu gali ir kaip tai padarysi. Taipogi, kalbant apie naujus dalykus, kurių nesi daręs, aš neįsivaizduoju, kaip galima 100 proc. pasitikėti savimi. Gali jaustis užtikrintas, kad gali tai padaryti, bet dar esi be arogancijos krislelio, nes jautiesi naujokas ir visko nežinantis.
– Ar atsimenate, kad jaustumėtės visiškai užtikrintai, sėkmingai ir pasitikinčiai?
– Ar jaučiuosi, kad gyvenu sėkmingai ir laimingai, tai taip, bet visa tai yra procesas. Gal per skambu sakyti, bet, manau, nebuvo nei vieno atvejo, kad visu šimtu procentų savimi pasitikėjau. Dažniau būdavo, kad lyg ir pasitikiu savimi, bet nesu užtikrinta iki galo. Tokiose būsenose aš būnu dažniausiai. Pasikartosiu, bet man iki galo neužtikrintumo nebuvimas leidžia labiau pasistengti pasiekti dar geresnį rezultatą. Čia panašu, kaip lipimas ant scenos. Kai nebebijai scenos ir pernelyg pasitiki savimi, nustoji ruoštis savo pranešimams, kalboms ar diskusijoms. Pagauni save galvojant, kad tiesiog paimprovizuosi, o juk dažniausiai galutiniame rezultate gaunasi šnipštas, nes reikia ir pasiruošti, padaryti tam tikrus namų darbus, kad turėtum, ką pasakyti auditorijai, savimi didžiuotis.
– Pirmasis žingsnis link ilgalaikio pasitikėjimo savimi yra savo stipriųjų pusių formavimas. Kokios yra jūsų trys stipriausios pusės, padėjusios bei padedančios judėti į priekį?
– Alkis iššūkiams. Tai savybė, kurią iš dalies išugdė mano kompanija. Kartais atrodydavo, kad nemoku, negaliu, sunku, net nežinau nuo ko pradėti ir kaip pradėjus užbaigti, bet vis tiek padarau – sunkiau ar lengviau tai pavyksta, bet vis tiek padarau. Tada suprantu, kad tos ribos, kurias esu nusibrėžusi, egzistuoja tik mano mintyse, nes niekas kitas, tik aš pati, jas ir nustačiau. Iš tikrųjų žmonės gali daug daugiau nei jie mano. Visos ribos yra tik mumyse. Išmokau ir supratimo, kad kai turiu iššūkį ir jį įveikiu, turiu dar vieną ir daug šansų, kad norėsiu jo dar didesnio. Kita savybė – atvirumas ir nuoširdumas viename. Aš nebijau pasakyti, kad aš nežinau, mano EGO nesijaučia dėl to užgautas. Labai nuoširdžiai priimu kitų pagalbą, nuomones, pastabas, man svarbus komandinis darbas. Trečia savybė būtų siekis nuolat augti, tobulėti, sužinoti vis daugiau naujo. Su draugais juokiamės, kad universitete įgijau bakalauro laipsnį, tada magistrą, tada antrą magistrą, bet vis dar studijuoju, negaliu sustoti, nes vis dar ieškau naujų dalykų, noriu daugiau. Bet tokia aš esu, ir dar tiek daug dalykų nežinau! Man labai daug kas įdomu – aš net neįsivaizduoju to taško, kai pasakysiu, kad jau viską žinau ir nustosiu mokytis. Jeigu jaučiu, kad neduodu savo smegenims darbo mąstyti, protauti, taip man lygu regresui. Noriu kilti aukštyn, status quo „kiek žinau, man tiek ir užtenka“ man nepriimtinas.
– Ką darytumėte šiandien kitaip, jei turėtumėte 100% pasitikėjimą savimi? Ir ką būtumėte dariusi kitaip anksčiau?
– Nieko nekeisčiau, ką esu padariusi ir nedaryčiau nieko kitaip, nei darau dabar. Kiekviena klaida ir suklupimas yra pamoka ir dažniausiai esu dėkinga gyvenimui, kad galiu iš to mokytis. Stengiuosi pasidaryti išvadas ir daugiau tokių klaidų nekartoti. Žinoma, kai gaunu patarimų iš kitų, kaip ir visi, esu mažiau linkusi jų paisyti iki kol pati patiriu pamoką. Iš savęs mokytis skaudžiausia, užtrunka ilgiausiai, bet į tokias pamokas ir įsiklausau labiausiai.
– Kartais išties sunku priimti komplimentus. Kaip jaučiatės, kai jus giria, mini kaip pavyzdį? Ar pati sakote komplimentus?
– Komplimentus sakau, nes manau, kad tai yra geras dalykas, nors ir reikalaujantis atsargumo. Juos dažniausiai sakau žmonėms, norėdama pastūmėti judėti į priekį. Kai man pačiai sako komplimentus, natūralu, kad aš tai vertinu, džiaugiuosi ir man malonu, nors anksčiau nejaukiai reaguodavau ir drovu būdavo jų klausytis, nes tiesiog nebuvau įpratus būti giriama. Dabartiniu metu aš suprantu komplimentų grėsmę, todėl labai stengiuosi kritiškai į tai žiūrėti, ypatingai tuomet, kai pagiria situacijose, kuriose jaučiuosi silpna. Aš tai vadinu ir priimu daugiau kaip mandagumo komplimentus ir stengiuosi dar daugiau. Žmogus, sakantis komplimentą, visada turi tam tikrą intenciją, kodėl tai daro – galbūt paskatinti, padrąsinti arba tiesiog iš mandagumo.
Manau, kad kai tave nuolat giria, eini link kito kraštutinumo – tampi pernelyg pasitikintis savimi, juk ką bedarytumei, tave giria. Tuomet pradedi save vertinti ne visada adekvačiai – esi teisiausias, geriausias ir visoks kitoks -iausias. Tuomet ir vėlgi užsidarai nuo kitų žmonių ir jų nuomonių, nes pripratus prie pagyrų, sunku girdėti kritiką. Be to, manau, kad pasaulyje yra per daug informacijos ir negali vienas visko žinoti, reikia kitų žmonių, todėl ir jaustis geriausiu – nėra pati geriausia mintis.
– Kaip ir minėjote, ne visos abejonės savimi yra blogas dalykas. Kartais tai yra signalas, kad mes nepakankamai pasiruošę pokyčiams, mums reikia patarimo ar daugiau informacijos, kuria linkme turėtume judėti. Kur šiandien semiatės žinių ir kur patartumėte jos ieškoti to jūsų klausiančioms moterims?
– Semiuosi žinių iš visur. Nėra konkrečios knygos, filmo ar žmogaus, kuris vienas pats mane pastūmėtų daugiau pasitikėti savimi, yra viso to visuma. Iš kiekvieno sutikto kažką pasiimu sau. Visi esame labai skirtingi žmonės ir jeigu man kažkas yra vertybė, kitam tai gali būti absoliučiai ne prioritetas. Negali egzistuoti viena tiesa, pasaulyje yra daugiau tiesų ir idealų. Kiekvienas turi atrasti, kas jam tinka, su kuo „sueina laukai“, kalbama ta pačia kalba. Nemėgstu išskirti moterų iš vyrų ar vyrų iš moterų, man svetimos feminizmo išraiškos, tad ir mano patarimas, kuriuo iš savo patirties galėčiau pasidalinti, tai, kas man suveikė, yra daugiau bendras – tai visų pirma kalbėjimasis su kitais žmonėmis, dalinimasis savo abejonėmis, idėjomis, nebijojimas šnekėti atvirai. Aš pati, turėdama klausimų, sąmoningai ieškau atsakymų, drąsiai kalbuosi, diskutuoju su kitais.
Manau, viena didžiausių klaidų, kurias daro kuriantys žmonės – bijo aplinkiniams pasakoti apie savo idėją, bijodami, kad jie ją pasisavins. Na, net jei ir nukopijuos, ar tikrai tai viską pakeis? O ką garantuotai gausite iš kalbėjimo ir dalinimosi, tai daug grįžtamojo ryšio, tarp kurio bus ir palaikomojo žodžio ir, galbūt, kritikos, kurią išgirsti labai sveika. Juk jei ji objektyvi, galima iš anksto pasiruošti ir anksčiau išspręsti galimas situacijas. Užuot savo mintis laikius savyje, verta jomis pasidalinti su kitais, taip ne tik jas pamatysite kitoje šviesoje, kurioje ją vertins realūs žmonės, bet, tikėtina, ir nuveiksite daug įdomių, prasmingų darbų.
