Už maždaug 1300 kilometrų Danijoje šimtmečių senumo švyturys dėl siaurėjančio paplūdimio ruožo buvo perkeltas toliau į sausumą, o Portugalijoje valdžios institucijos ketina nugriauti pastatus, stovinčius 122 kilometrų ilgio nykstančioje vandenyno pakrantėje. Kaip ir Feirburno (Fairbourne) kaimas šiaurinėje Velso dalyje, Prancūzijos kurortinis miestelis Lakanau (Lacanau) svarsto galimybę perkelti dalį bendruomenės toliau nuo kranto.
Europos Sąjungos apskaičiavimais, visoje Europoje jūra kėsinasi į beveik penktadalį pakrantės, įsigrauždama į kopas, išplaudama iš paplūdimių smėlį ir keldama ekologinį, ekonominį ir tiesiog žmogišką skausmą. Klimato kaita šiuos nuostolius tik paspartins.
Pasaulis iki šio amžiaus pabaigos gali netekti beveik pusės savo smėlėtų paplūdimių, jei nebus suvaldyti klimato pokyčiai, rodo šį mėnesį „Nature Climate Change“ paskelbtas tyrimas. Jame daroma prielaida, kad iki 2100 m. temperatūra nuo ikipramoninio laikotarpio lygio pakils 4 laipsniais Celsijaus. Pasikeitusios klimato sąlygos pakels jūros lygį, o tai savo ruožtu lems eroziją ir smarkesnius potvynius.
„Jūros lygio kilimas reiškia, kad paspartės erozija, – aiškina Bordo universiteto tyrėjas Bruno Castelle. – Jūros lygis neabejotinai kyla, tik dar nežinoma, kokiu mastu. Bet kuriuo atveju, mūsų laukia vis didesnis pažeidžiamumas.“
Nors pakrančių erozija yra visuotinis reiškinys, dėl jo ypač kenčia Europa, iš visų žemynų turinti didžiausią pakrantės ir bendro sausumos ploto santykį. Dėl ekonominės plėtros ir suklestėjusio pajūrio turizmo per pastaruosius penkis dešimtmečius Europos pakrantės tapo ypatingai geidžiamu turtu.
Europos Komisijos 2009 m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad turto, esančio 500 metrų atstumu nuo ES pakrantės, bendra vertė siekia net trilijoną eurų. Potvynių ir erozijos padaryta žala (pagal vidutinio ir aukšto lygio anglies dvideginio emisijų scenarijų) per ateinančius 30 metų gali siekti 11 milijardų eurų per metus, o iki 2080 m. – ir visus 25 milijardus, teigiama ES finansuojamoje ataskaitoje.
Kai kuriose žemyno vietovėse jūros lygis per metus pakyla net 4 milimetrais, o tai reiškia, kad pažeidžiamumas didėja. Jau dabar 42 iš 49 UNESCO Pasaulio paveldo vietų Viduržemio jūros pakrantėje – įskaitant senovinį Italijos miestą Sirakūzus ir Maltos sostinę Valetą – yra padidintos rizikos zonoje.
Prancūzijos Solako prie Mero (Soulac-sur-Mer) kurorte jūra skalauja dabar jau apleistą penkių aukštų daugiabutį „Le Signal“, 1967 m. pastatytą už daugiau nei 200 metrų nuo vandenyno. Bretanėje erozija paveikė jau 35 proc. pakrantės ir vis spartėja, praėjusiais metais rašė „Journal of Coastal Research“.
Mokslininkai prognozuoja, kad Katalonijos paplūdimiai iki 2050 m. gali susitraukti beveik perpus. Kretoje, kur 90 proc. turizmo siejama su paplūdimiais, tyrėjai nustatė, kad apie 70 proc. pakrantės ruožo jau susiaurėjo. 2017 m. graikų atliktas tyrimas rodo, kad Egėjo salyne kylantis jūros lygis gali tapti „pražūtingu“ ir iki šio amžiaus pabaigos išplauti iki 88 proc. paplūdimių.
Gruodžio mėnesį pristatytame Europos Komisijos Žaliajame kurse (Green Deal) nebuvo paminėta nei jūrų erozija, nei kylantis jūros lygis. Paskutinė išsami bloko ataskaita apie Europos pakrančių nykimą, dar vadinamą „eurozija“ (Eurosion), buvo parengta 2004 metais. ES atstovė spaudai Ana Crespo Parrondo teigia, kad duomenys apie eroziją „šiuo metu nėra prieinami“.
Erozijos problema „yra neįtikėtinai nuvertinama“, teigia profesorius Jeroenas Aertsas, vadovaujantis vandens ir klimato rizikos padaliniui Amsterdamo laisvajame universitete. „Dėl jūros lygio kilimo ir pakrančių erozijos ateityje net nedidelių audrų padariniai prilygs dabartiniams uraganams.“
Tokios audros kaip „Ciara“ ir „Dennis“, vasario mėnesį siaubusios šiaurės vakarų Europą, paspartino pakrančių eroziją, nuplovė ištisas paplūdimio dalis ir sukėlė uolų griūtį prie Anglijos ir Prancūzijos krantų.
Sausio mėnesį siautėjusi audra „Gloria“ smarkiausiai smogė Ispanijai, sugriaudama Petroli tiltą netoli Barselonos ir nuplaudama paplūdimius. Ebro delta buvo praktiškai nušluota, o ryžių laukus užtvindė sūrus vanduo.
Bandymai stabdyti pajūrio eroziją tokiomis priemonėmis kaip jūros sienos ar smėlio užpildai gali būti brangūs ir dažniausiai trumpalaikiai. Milijonas tonų smėlio, sukrautų siekiant apsaugoti Baktono gamtinių dujų terminalą Jungtinės Karalystės Šiaurės jūros pakrantėje, atlaikys vos 15 ar 20 metų. Olandai, kurių žemumų šalis dėl jūros lygio kilimo yra ypatingai pažeidžiama, kiekvienais metais savo krantus papildo maždaug 12 milijonų kubinių metrų smėlio, kompensuodami tai, ką išplauna gamta.
„Jie dar laikosi, tačiau tai nemažai kainuoja, – sako Sautamptono universiteto pakrančių inžinerijos profesorius Robertas Nichollsas. – Ne tai, kad olandai negalėtų sau to leisti; jų sumanymas visai racionalus.“
Tačiau net ir Nyderlanduose, kurių turtai ir ilga imtynių su jūra istorija pozicionuoja juos tarp geriausiai pasirengusių vandens lygio kilimui, kova su erozija turi ribas, teigia Marjolein Haasnoot iš „Deltares“. Jei Antarktidos ledynų tirpimas lemtų niūriausią jūros lygio kilimo scenarijų, olandams gali prireikti 20 kartų daugiau smėlio, kad būtų galima kompensuoti tai, ką atėmė jūra.
Tyrėjai pastaraisiais dešimtmečiais spartėjančią eroziją sieja su žmogaus veikla, tokia kaip bangolaužio pratęsimas ties siaurėjančiais Portugalijos Aveiro lagūnos paplūdimiais šiaurėje ir pietuose arba krantinės statyba Graikijos salose, dėl kurios išplaunamas smėlis iš turistų pamėgtų kišeninių paplūdimių.
Vietinės apsaugos priemonės, tokios kaip dambos ar užtvankos smėlio sulaikymui, tik perkelia problemą kitur: „Eurosion“ ataskaitoje nustatyta, kad 63 proc. naujai nykstančio kranto yra mažiau nei 30 kilometrų nutolę nuo vykstančių inžinerinių darbų.
Tokios struktūros kaip hidroelektrinių užtvankos ir asfaltuoti sausumos ruožai reiškia, kad upės, pavyzdžiui, Rona ir Reinas, į jūrą išneša mažiau smėlio ir molio, todėl paplūdimiams papildyti prireikia mažiau medžiagų. Prancūzijos Kamargo vietovėje Ronos upės deltoje paplūdimys į rytus nuo Sen Mari de la Mer (Saintes-Maries-de-la-Mer) kaimo per šimtmetį atsitraukė apie 500 metrų, iš dalies dėl to, kad užtvankos sumažino upės nuosėdų srautą.
„Su antropogeninėmis priežastimis reikia kovoti tiesiogiai, nes kylant jūros lygiui situacija tik blogės“, – teigia Kylio universiteto profesotius Athanasios Vafeidis.
Tuo tarpu Trumpo imperijai priklausantis golfo aikštynas Airijoje prašo leidimo pakrantės apsaugai, pavyzdžiui, jūros užtvarai, kad paplūdimys nebūtų išplautas. Kai kurie plano priešininkai siūlo alternatyvą – perkelti golfo aikštyną toliau nuo kranto.
„Atsitraukimas į sausumą tikrai bus vienas iš variantų, tačiau žmonės kol kas nėra tam pasirengę“, – sako A. Vafeidis.
