Galiu drąsiai pasakyti, kad Olandija, nors ir nėra labai nutolusi nuo Lietuvos, yra visiškai kitokia šalis.
Antai, labai skirtingai auklėjami vaikai. Lietuvoje, palyginus su Olandija, augantiems vaikams namuose, darželiuose, mokyklose dirbtinai sudaromas šiltnamio efektas. Didžiausias dėmesys skiriamas higienai ir dezinfekcijai.
Olandijoje – priešingai: nuo mažų dienų vaikai šliaužioja parkuose ir kitose atvirose vietose. Tėvai nesijaudina, kad jų atžalos prisiragaus bakterijų nuo nešvarių pirščiukų. Čia galioja taisyklė – kuo daugiau bakterijų augant, tuo didesnį imunitetą įgaus jaunas organizmas ir mažiau sirgs ateityje.
Net neilgai dirbdama darželyje ir mokykloje pastebėjau, kad juose mažai skiriama dėmesio higienai. Mano nuomone, tokios įstaigos Lietuvoje jau seniai būtų uždarytos, kaip neatitinkančios higieninių reikalavimų. Olandai tėvai nepaiso nešvarumų ir dulkių. Jiems tai nieko blogo. Tegul vaikai pratinasi.
Tikras gėlių rojus
Tačiau tai visiškai nereiškia, kad namuose aplinka tokia pati. Olandai yra pedantai ir daug dėmesio skiria savo namų, kiemų ir aplinkos tvarkymui. Namuose tvyro ideali tvarka, švyti prabanga ir skoniu. Dauguma dirbančiųjų turi namų tvarkytojas, kurios ir palaiko tvarką ir švarą. Iki šiol negaliu atsistebėti olandų sodais, sodeliais, darželiais ir kiemais.
Jų pilna visur. Atrodo, ši tauta nesugeba gyventi be augalų ir oranžerijų. Net didelių miestų gyventojai ant namų stogų ir balkonų įkūrę ištisus parkus. Ir kokių tik augalų jie neturi! Aišku, padeda ir klimatas. Nešaltos žiemos leidžia auginti soduose palmes, subtropinius augalus: fygas, alyvuoges, vynuoges. Vasaros vakarais uoslę kutena svaiginantis levandų aromatas.
Žinoma, daugelis augalų pritaikyti Olandijos klimatui, todėl čia jie ir veša. Olandija – tai augalų ir gėlių rojus. Turbūt nėra pasaulyje kitos šalies, kurioje būtų taip išvystytas augalų ūkis. Turbūt nėra namų, kuriuose ant stalo kiekvieną dieną stovėtų skintų gėlių puokštė.
Ten – kiti prioritetai
Olandų žmonės nuo lietuvių skiriasi ir tuo, kad jie moka iš gyvenimo pasidaryti šventę. Neveltui čia galioja posakis: „Gyvenimas yra vertas tik tiek, kiek gali juo džiaugtis.“ Ir tikrai, olandai žino, kaip kiekvieną dieną įsidėti sau į kišenę.
„Pasidovanok sau gražią dieną“ – pagrindinis gyvenimo šūkis Olandijoje. Man, vos atvažiavusiai iš Lietuvos, pradžioje buvo labai sunku išmokti gyventi ir džiaugtis būtent šia diena, šiuo momentu. Niekas čia netaupo ir nededa pinigų juodai dienai. Olandų prioritetas – atostogos. Jiems svarbu kuo dažniau apsilankyti kavinėse, restoranuose, o visa kita palauks. Jie džiaugiasi šia diena.
Todėl nenuostabu, kad vakarais beveik niekada nerasi laisvos vietos restorane ar kavinėje, nesvarbu, kokia būtų savaitės diena. Olandai nebijo senatvės ar bedarbystės. Šiandien gerai, šiandien ir švenčiu. „Vienadieniai“, – apibūdintų mano mama.
Atsikratyti skurdo
Dar viena jų žavinti savybė – olandai yra ne miesčionys. Tai žmonės, kurie nevargina savęs apdarais, blizgučiais. Jie – visiška priešingybė Rytų Europos šalims. Moterys kasdien dėvi tik funkcionalius ir patogius rūbus. Jokių papuošalų, aukštakulnių, jokio makiažo. Tik tai, kas patogu.
Moteriai Olandijoje paprasčiau – ji nemato reikalo valandų valandas stovėti prie veidrodžio prieš vykdama į darbą. Paprastumas, kuklumas, neišsišokimas labai vertinamas charakterio bruožas. Taip gyventi lengviau, nes niekas tavęs nevertina pagal išvaizdą. Todėl niekas ir nesistengia išsiskirti iš kitų.
Čia kitos vertybės ir kriterijai. Net ir geras automobilis seniai nebėra statusas. Solidaus amžiaus sportiškai apsirengusios moterys žilais trumpai kirptais plaukais mina dviračiu ne tik į darbą, bet ir į gimtadienius ar koncertą...
Turėjo praeiti keli metai, kol galėjau „užsimaskuoti“ tarp vietinių gyventojų ir perimti jų mados tendencijas. Norom nenorom keičiausi. Išmokau atsisakyti senų įpročių, nes kitaip Olandijoje neišgyvenčiau.
Turbūt sunkiausia buvo nusipurtyti skurdo sindromą. Pripratusi visur, kur įmanoma, taupyti, skaičiuoti, bijodama išleisti savo sunkiai uždirbtus centus ir vis atsidėdama juodai dienai, ilgokai mokiausi džiaugtis šia diena, palepinti save ir vaikus skaniais pietumis restorane, nusipirkti geros kosmetikos ir kokybiškų drabužių, užsisakyti ne patį pigiausią, bet geresnį viešbutį.
Itin sunkus uždavinys buvo atsikratyti noro taupyti juodai dienai. Bet pavyko. Pradėjau labiau mylėti save ir vaikus, tikėti savo ir jų ateitimi, daugiau šypsotis. Keičiausi į gerąją pusę. Mintys šviesėjo.