Lietuvės moterys vis dar sunkiai priima pokyčius, pradedant metų metais tomis pačiomis šukuosenomis, baigiant baime keisti socialinį lauką. Tuo tarpu prisitaikymas prie pokyčių įvardijamas kaip vienas svarbiausių ateities gebėjimų. Kokias galimybes Lietuvos moterims matote ateityje?
Visose gyvenimo situacijose vadovaujuosi taisykle – jeigu kažko labai nesinori arba labai baisu, vadinasi man to labiausiai reikia. Esu daugybę kartų asmeniškai įsitikinusi, kad išdrįsus žengti žingsnį į pokyčius, viskas pradeda dėliotis savaime, neretai netgi nieko daryti nebereikia. Susiklosto ir naudingos aplinkybės ir reikiami žmonės atsiranda. Lietuvoje matau vis daugiau labai drąsių moterų, kurios gali ir nori ne tik šukuoseną pakeisti. Jos keičia pasaulį. Pažvelkite – politikoje, versle, kultūroje – visur Lietuvos moterys demonstruoja neįtikėtiną lyderystę. Pasaulyje ne kartą dėl savo principingų sprendimų išgarsėjusi prezidentė – moteris, pirmojo Lietuvoje „vienaragio“ įkūrėja – moteris, didžiausiam prekybos tinklui vadovauja moteris. Juk tai nerealu! Mes turime puikių pavyzdžių, ką gali Lietuvos moterys. Jeigu gali jos, vadinasi galime mes visos. Tik svarbu nebijoti žengti į pokyčius.
Kokios, Jūsų manymu, yra pagrindinės priežastys, dėl kurių nesiimame pokyčių?
Baimė kažkam nepatikti. Mes per daug išgyvename dėl to „ką žmonės pasakys“. Mums labai svarbu patikti visiems. Bet juk tai neįmanoma. Ir visiškai nereikia. Būkime autentiškos, mes gražiausios tokios, kokios esame.
Kartais pokyčiai įvyksta mums to nesitikint, kai nėra galimybės jų išvengti ir nėra laiko net jiems pasiruošti – staigi šeimos nario mirtis, netikėtas atleidimas iš darbo, mylimo žmogaus išdavystė, sunkios ligos diagnozė ir pan. Kas tuo metu vyksta viduje, sunku įsivaizduoti, ne visos moterys nuoširdžiai atviros, nes vėlgi bijo būti nesuprastos, atstumtos. Ratas gaunasi uždaras. Kaip iš jo išlipti?
Ieškoti profesionalios pagalbos. Kai mums skauda dantį, mes jo nerauname patys, einame pas odontologą. Kiekviena skaudi patirtis „susargdina“ mus emociškai, psichologiškai. Klaidinga manyti, kad susitvarkysime pačios. Nesusitvarkysime. Aš pati ne vienerius metus vaikščiojau pas psichologą, ir tai buvo mano teisingiausias sprendimas.
Pati turėjote ne vieną skaudų asmeninį išgyvenimą. Ar bijojote daugiau pokyčių proceso ar rezultato? Kaip susitvarkėte ir kiek laiko tai užtruko?
Susitaikyti su artimųjų netektimi turbūt yra sudėtingiausia. Tai ne darbo praradimas ar kas nors panašaus, tai žmonės, kurie išeina visam laikui. Buvo nelengva, man prireikė daugybės metų ir daugybės įvairiausių praktikų. Nebijojau išbandyti visko: ėjau pas psichologą, važiavau į vienuolyną, visur ir visaip ieškojau, kas man tinka. Labai stipriai išsivaliau savo vidų. Dar viena taisyklė kuria vadovaujuosi – praeitį palieku praeityje. Kokia ji skaudi bebūtų.
Pasidalinkite keliais patarimais iš savo pačios klaidų, kuomet nedrįsote priimti pokyčių, o jie vis tiek „pasigaudavo“? Kokios gali laukti pasekmės, jei ignoruosime pokyčius, tarsi jų nematysime, nors ženklų aplink vis daugėja?
Didžiausia mano baimė visada buvo likti vienai, ir lyg tyčia gyvenimas man nuolatos atsiųsdavo tą patį išbandymą – likdavau viena. Esu įsitikinusi, kad gauname tą pačią pamoką tol, kol ją išmokstame. Galų gale, kai atsakiau sau į klausimą, kodėl man taip yra, kai supratau, kad nemoku pati su savimi gyventi, kai suvokiau, kaip labai savęs nemyliu, ratas užsidarė. Likimas man atsiuntė nuostabų vyrą ir neilgai trukus pagimdžiau sūnų. Niekada nebebūsiu viena.
Gal galite įvardinti didžiausią savo teigiamą pokytį gyvenime, kai pokyčiai užaugino – kuomet supratote, kad pasikeisti buvo vienintelė išeitis ir Jūs tai padarėte.
Didžiausias pokytis įvyko, kai atsigręžiau į save, kuomet pradėjau vaikščioti pas psichologę ir kapstytis po savo vidų, ieškoti atsakymų. Po to, kai išnagrinėjome visą mano gyvenimą nuo pat gimimo iki pat dabar, kai man teko pripažinti daug nemalonių dalykų, man pasidarė labai lengva. Ir tuomet prasidėjo stebuklai. Atrodo, kad visa aplinka ėmėm keistis. Esu įsitikinusi, kad keičiant save, keičiasi ir viskas aplinkui.
Motinystė atneša gerą sumaištį ir „mamiškas“ baimes, kurios lydės visą gyvenimą, kas yra natūralu. Kas padeda jas nugalėti? Kaip pasikeitėte, tapus mama? Kokie pokyčiai vis dar vyksta?
Dar neišmokau tvarkytis su nerimu, kuris suprantu bus nuolatinė būsena, turint vaiką. Esu šalto proto moteris, man niekada nebūdavo sunku save nuraminti, esant stresinėms ar krizinėms situacijoms, bet štai su nerimu dėl sūnaus vis dar mokausi tvarkytis. Motinystė mane pakeitė iš esmės – tapau gerokai jausmingesnė, švelnesnė. Išsigrynino tikrosios vertybės, sūnus mane labai stipriai sustabdė. Ir man tai labai patinka. Nieko gyvenime nesu taip mylėjusi ir niekam gyvenime nesu buvusi tokia reikalinga, kaip dabar savo vaikui. Tai nuostabus jausmas.
Kaip prisitaikėte prie pokyčių savo darbe, kurių negalėjote sukontroliuoti, jeigu tokių buvo? Galbūt Jūsų drąsa, kitos asmeninės (ne profesinės) savybės, tuometiniai poelgiai ir reikalingi pokyčiai buvo tramplynas į profesinę karjerą? Kokie didžiausi iššūkiai buvo pradedant karjerą ir kokie dabar?
Darbe visada nerdavau į visas man atsiradusias galimybes stačia galva. Netgi jeigu labai bijodavau, netgi jeigu nepasitikėdavau savimi. Žurnaliste dirbu beveik dvidešimt metų ir per tą laiką man teko išbandyti pačias įvairiausias pozicijas, bet aš niekada nesakiau ne“. Atsiradus naujai galimybei, visada galvodavau – susitvarkysiu. Esu labai darbštus, atsakingas ir sąžiningas žmogus. Man tai esminės vertybės darbe. Jų laikymasis man labai padėjo mano profesiniame kelyje.
Pirmas baimes darbe, be abejo, irgi atsimenate. Kaip jas nugalėdavote?
Kaip jau minėjau – visada save versdavau pasinaudoti suteiktomis galimybėmis. Buvo momentų, kai būdavo labai basu. Pamenu, kai man reikėjo pirmą kartą pakalbinti Algirdą Brazauską viename renginyje – kinkos drebėjo. Bet priėjau ir paklausiau, vienintelė iš tuo metu toje vietoje buvusių žurnalistų. Net tuometinė televizijos vadovė buvo išsižiojusi, kai parvažiavau ir sakau, turiu Brazausko interviu.
Jeigu galėtumėte duoti patarimus pati sau, kokius būtumėte davusi tuo metu, kai tai buvo sunkiausia? Ir koks būtų Jūsų patarimas moteriai, kuri nori, bet labai bijo keisti savo gyvenimą?
Baimė yra didžiausias stabdis visose gyvenimo situacijose. Baimė padaryti ne taip, baimė kažkam nepatikti, baimė ką kiti pasakys, baimė nusišnekėti – milijonas tų baimių kiekviename žingsnyje. Nereikia bijoti padaryti klaidų – iš jų mokomės, nereikia bijoti kažkam nepatikti – mes ir negalime visiems patikti. Ir galų gale nereikia. Toms, kurios bijo galiu pasakyti tik vieną dalyką – niekas už jus to pokyčio nepadarys.
Neretai negatyvūs pokyčiai virsta netgi labai teigiamais pokyčiais. Po sunkių skyrybų, atsiranda nauja, dar tvirtesnė meilė. Po ilgo negalėjimo susilaukti vaikelio ir jo susilaukus dirbtinio apvaisinimo būdu, prie kurio sprendimo reikėjo pribręsti. Po atleidimo iš darbo – naujas klestintis verslas ir panašiai. Kaip moteris įtikinti, kad kartais rizikuoti verta?
Visas gyvenimas yra rizika. Mes nuolat rizikuojame. Bet jau kaip minėjau, kad niekas kitas už mus nepadarys. Esu įsitikinusi, kad 99 proc. pokyčiai būna tik į gerą, tad ar tikrai neverta dėl to surizikuoti?
Ir pabaigai, kaip manote Jūs, kaip „WoW University“ tarybos narė, kokių savybių ir kokių įgūdžių moteris turi išmokti, kad nebijotų keistis? Taip pat ar pati jaučiatės, kad turite jų pakankamai, kad įveiktumėte savo baimes?
Šiuo metu jaučiuosi labai stipri visomis prasmėmis. Daug dirbau su savimi, daug skaičiau, daug bendravau su psichologe – visa tai man labai padėjo suprasti ir mano asmenybę, ir mano baimes ir vertybes. Universitetas moterims, manau, galėtų tapti puikia galimybe pažinčiai su savimi. Tai ir būtų tas pirmasis žingsnis į pokyčius.
