Apie ką mes čia…
Puikus pilotas ir mylintis savo žmoną ir dukrą vyras, Rene Gonzalezas vieną dieną nusprendžia iš komunistinės Kubos, kurią valdo Fidelis Kastro, pabėgti į saulėtąjį Majamį. Neturintis visiškai jokių kontaktų, Rene atkreipia į save vietinės kubiečių bendruomenės dėmesį, kurios lyderiai suteikia jam visas galimybes pradėti naują gyvenimą JAV. Tačiau kas bus su jo šeima? Negi Rene juos paliks likimo valiai? Į šį klausimą niekas negali atsakyti, tik jis pats.
Kūrinio turinys
Režisieriaus Olivierio Assayasso filmai yra labai dažnais festivalio „Kino pavasaris“ svečiais, todėl manau, jog daug kas iš Jūsų yra susipažinęs su jo kūryba. Ir nors jo projektai turi rimtą atspalvį, jie visgi yra labai žiūroviški ir neskirti vien tik snobams. Tad manau, kad daugelis masinio kino žiūrovų tikrai yra žiūrėję bent kokį nors vieną jo darbą.
Naujas filmas – naujas iššūkis. Bent jau man taip pasirodė, kai pasižiūrėjau dinamiškai sukaltą juostos anonsą, kuris žadėjo ne ką prastesnį reginį už „Sicario. Narkotikų kelias“. Visgi su įtampos nestokojančiais filmais šis kino kūrėjas jau turėjo reikalų, kai 2010 metais mums pristatė „Karlosą“. Bet, deja, šiuo atveju tai buvo tik laikina iliuzija, nes filmas beveik neturi nieko bendro su narkotikais ir kitais rimtais nusikaltimais, kurie tuo metu vyko Majamyje. Iš kitos pusės ir gerai, nes pirmiausia, ką mes čia gauname, tai puikią galimybę susipažinti su to laikotarpio politine Kubos ir JAV galia.
Žiūrovui yra suteikta galimybė iš šono stebėti, kaip buvo infiltruojami agentai į abejas barikadų puses, kokias jie turėjo funkcijas ir kaip jiems pavykdavo išsisukti nuo nemalonumų. Taip pat, filme yra pateikti ir kiti įvykiai, kurie privertė JAV ir Kubos valdžią sėsti prie bendradarbiavimo stalo ir užkiršti kartą ir visiems laikams neteisėtą tam tikrų organizacijų veiklą, kuri tuo metu kenkė abiejų valstybių prestižui. Viskas mums buvo parodyta su paaiškinimais, lyg žiūrėtume kokią nors dokumentiką.
Tačiau, nors ir kaip įdomiai buvo mums pateiktas taip vadinamas „kubos voratiklis“, kurio nariai ir buvo atsakingi už šnipinėjimą, visgi didesniu šios juostos pliusu tapo šiek tiek chaotiška, bet be galo maloniai pristatyta kelių žmonių drama, kurie ir buvo įsipainioję į šią nemalonią situaciją.
Bežiūrint šią juostą mes gauname itin ryškų vaizdą tiek iš moterų perspektyvos, tiek ir iš jų vyrų, todėl palyginti vienų ir kitų pasaulėžiūrą bei požiūrį į gyvenimą yra tikrai įdomu, nes abi stovyklos turi savo tiesą, kuri ir tampa rimtu argumentu žiūrovui, kuris privalo palaikyti vieną ar kitą pusę. Deja, negaliu per daug apie juos papasakoti, nes tada filmas praras dalį žavesio. Manau, kad tie, kurie eis žiūrėti šios juostos į kiną ir nebus pasiskaitę apie filme rodomą situaciją, tikrai patirs nemažai įspūdžių. Ypač, jog vienu metu filmo pasakojimas pakeičia savo kryptį ir pristato mums visai kitokią tiesą, nei ji buvo gvildenama pirmoje filmo pusėje.
Juosta ganėtinai lėta, bet tai nėra jos minusas, o kaip tik pagirtinas sprendimas taip pateikti šį pasakojimą, nes įsivažiuoti į jį reikia lėtai. Režisierius mums bando dėstyti apie kiekvieną iš herojų, pateikdamas mums vis daugiau įvairiausių detalių iš jų gyvenimų. Kol mums galiausiai yra pateikiamas vienas įvykis, pakeitęs visą juostos toną. Ir tas įvykis filme parodytas iš ganėtinai vaizdingos perspektyvos, jog savo kailiu galėtume pajusti ir įtampą, ir baimę.
Apibendrinant, nes kitaip jau tektų imtis niekšybių ir gadinti Jums peržiūrą su „spoileriais“, pasakysiu, jog filmas nors ir atrodo užtęstas, o jo istorija pateikiama iš itin chaotiškos perspektyvos šokinėjant nuo vienos istorijos prie kitos, tai visgi įdomus ir aiškią potekstę turintis projektas, kuris leidžia visai kitokiomis akimis pažvelgti į prieš tris dešimtmečius prasidėjusį konfliktą, kurio epicentre tapo JAV ir Kuba.
Techninė juostos pusė
Žiūrint filmą jaučiasi toks retro stilius, kuris priverčia mėgautis šia juosta vis labiau. Tiek dekoracijos, herojų kostiumai, aplinka, kurioje vyko veiksmas, grimas ir tiems laikams būdingas stilius mus puikiai perkėlė į 1990-uosius. Ir nesvarbu, ar ekrane buvo rodoma Kuba, ar JAV, autentika jautėsi kiekviename kadre.
Be to, filmą papuošė maloni ausims muzika, itin stiprus garso montažas bei kažkiek chaoso įnešęs vaizdo montažas, kuris filmo pradžioje erzino, bet po gero pusvalandžio nesunkiai galima prie jo priprasti. Būtent todėl įsivažiavus šiam pasakojimui visiškai nesijaučia jokio diskomforto peržiūros metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas gali pasigirti dar ir išties stulbinančiu aktorių kolektyvu. Čia mes turime nelabai įvertintą, bet puikų aktorių Edgarą Ramirezą, kuris jau dirbo su režisieriumi prie filmo „Karlosas“. Ir jis su savo nauju vaidmeniu susidorojo puikiai. Jam į pagalbą su irgi įtikinamais pasirodymais atėjo „Oskaro“ laureatė Penelope Cruz, iš serialo „Narkotikų prekeiviai“ žinomas Wagneris Moura, vis daugiau populiarumo Holivude įgaunanti Ana de Armas, Gaelis Garcia Bernalis ir Leonardo Sparaglia. Tad priekaištų aktoriams neturiu, nes visi suvaidino natūraliai.
Verdiktas
„Kubos voratinklis“ – painią ir kažkiek chaotišką istoriją gvildenanti, bet tuo pačiu be galo įdomius įvykius vaizduojanti drama, kurios koziriu tampa stulbinantis talentingų aktorių kolektyvas, net ir po šiai dienai aktuali migracijos tema bei visas mintis galintis sujaukti savotiškas žvilgsnis į prieš kelis dešimtmečius pavaizduotus politinius santykius tarp demokratinės JAV ir komunistinės Kubos.
