Pastarojo valstybės biudžeto tvirtinimas parodė, jog mokesčių stabilumas valdančiųjų tarpe yra visiškai nemadingas. Neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo riba suplanuota trejiems metams, paskui koreguota. Akcizų planas taip pat buvo sudarytas trejiems metams, visgi, nesilaikant sutarimo, pakeistas didinant mokesčius kaitinamajam tabakui.
O kur dar visai nauji mokesčiai: svarstytas, bet taip ir nepriimtas stambių prekybos centrų mokestis; bankų aktyvų mokestis neatpažįstamai mutavęs į pelno; žinoma, kaip be automobilių (pirmos) registracijos mokesčio; taip pat, nepamirškime nekilnojamo turto ar žemės mokesčių.
Kalbant apie mokesčių teisingumą, dažnai girdime įvairių svieto lygintojų pamąstymus: įvesti progresinius mokesčius, apmokestinti bankus ir prekybos centrus. Tačiau baksnodami į krislą nepopuliaraus kaimyno akyje, dažnai nebemato rąsto savojoje. Pavyzdžiui, prieš rinkimus valstiečių buvo žadėta sumažinti privatų vartojimą per įmones, siekiant išvengti mokesčių. Tie pažadai atrodo itin ironiškai, žvelgiant į observatoriją Meilės įlankoje ant Kauno marių kranto.
O paklausti apie tolygesnį gyventojų pajamų apmokestinimą, valdantieji tik gūžčioja pečiais. Nesvarbu, kad dirbdamas tą patį darbą gali mokėti visiškai skirtingas mokesčių sumas – tarkim, uždirbdamas apie pusę milijono eurų per metus, mokesčių gali sumokėti nuo 13 iki 51 proc. Viskas priklauso nuo pasirinktos juridinės veiklos formos. Ar tai atrodo teisinga?
Turbūt nelabai, bet ekonomistų pirštu baksnojamas mokestinis „gyvulių ūkis“, regis, valdantiesiems menkai terūpi. Atvirkščiai, Seimo Biudžeto ir finansų komitete bet kokie bandymai ženkliau apmokestinti dideles pajamas gaunančius individualia veikla užsiimančius asmenis baigiasi fiasko. Kas galėtų paneigti, jog tokių asmenų yra artimoje to komiteto politikų aplinkoje?
Todėl kalbėdamiesi su ekspertais bandome atrasti bendrą judėjimo kryptį ir pagrindines žaidimo taisykles. Kad mokesčius mokėti būtų patogu, kad jų piktybiškai išvengti būtų sunku, o galutiniame rezultate būtų daugiau teisingumo tiek surenkant mokesčius, tiek juos išleidžiant.
Diskusijoje ekspertai išskyrė mažo valstybės perskirstymo problemą. Kai per biudžetą perskirstoma vos 31 proc. bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu brandžiose demokratijose šis skaičius siekia 35–40 proc. Dėl šios priežasties yra per mažai finansuojama sveikatos apsauga, o pensijoms skiriama BVP dalis yra bene perpus mažesnė nei derėtų. Kas dėl to labiau kaltas: ar reguliacinė aplinka, ar šešėlis? Sunku pasakyti.
Pavyzdžiui, Lietuvos banko skaičiavimais pridėtinės vertės mokesčio atotrūkis mūsų šalyje sudaro 4,1 proc. BVP. Tai beveik 2 mlrd. eurų. Iš jų, 1,5 proc. yra reguliacinio pobūdžio: numatytos lengvatos ir išimtys, o 2,6 proc. – atitikties dalis, kur galima įtarti piktybines schemas ir šešėlį.
Kadangi naująjį 2021 metų valstybės biudžetą, o kartu ir galimus mokesčių sistemos pakeitimus, svarstys jau naujoji Seimo dauguma po rinkimų, norėčiau pasiūlyti esminius prioritetus būsimai kadencijai:
Pasitikėjimas. Kad surenkami mokesčiai nebūtų švaistomi privatiems keliukams, o viešieji pirkimai užtikrintų efektyviausią pinigų panaudojimą. Tikiu, kad motyvacija skaidriai prisidėti prie valstybės išlaikymo ir susimokėti mokesčius išaugtų, jei gyventojai tame matytų daugiau prasmės. Nesinori savo sunkiai uždirbtų pinigų skirti kažkieno siauriems privatiems interesams tenkinti. Todėl finansų paskirstymo efektyvumas ir skaidrumas yra ypatingai svarbūs ir jų surinkimui.
Teisingumas. Kad mokesčių mokėjimas dirbantiesiems nepriklausytų nuo to, kokią juridinę veiklos formą jie pasirenka, o tai lemtų uždirbamų lėšų kiekis. Tokiu atveju reikėtų suvienodinti ne tik dirbančių asmenų mokamus mokesčius, bet ir jų gaunamas socialines garantijas. Tik taip galime judėti link pajamų ir galimybių nelygybės mažinimo.
Tikslingumas. Kalbant apie verslo apmokestinimą, sumažinus juridinių formų įvairovę, reikėtų itin supaprastinti apskaitą smulkiam verslui ir kritiškai peržiūrėti įvairių lengvatų taiklumą bei tikslingumą. Bet kokios paskatos turėtų būti nukreiptos į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą per mokymąsi visą gyvenimą, žiedinės ekonomikos modelius, mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Kol remsime žemą pridėtinę vertę, tol pasivyti senąsias ES šalis atrodys tolima svajonė.
Prognozuojamumas. Kitaip tariant – less is more. Mokesčiai negali būti kaitaliojami paskutinę minutę be jokios išsamios analizės ir poveikio įvertinimo. Juk mokesčiai turi ne tik fiskalinę paskirtį – pririnkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą, tačiau ir poveikį elgsenai. Žalieji mokesčiai turėtų skatinti vartoti atsakingiau, akcizai – mažiau vartoti tam tikrų produktų.
Tačiau pastarasis politinio teatro sezonas parodė, jog prognozės, planavimas ir skaičiavimai mažai kam rūpi, kai norisi užlipti ant bačkos. Visgi, tiek verslas, tiek ir kiekvienas Lietuvos gyventojas nusipelnė galimybės ramiai planuoti savo finansus. Todėl griežtesnė atsakomybė keičiant mokesčius yra itin pageidautinas dalykas.