Kartais save „pagaunu“ būtojo laiko prisiminimuose ir šio laikmečio palyginimuose: kaip gyvenau 60 metų – pusė savo amžiaus okupuotoje, pusė – laisvoje Lietuvoje. Mano amžiaus ir vyresni žmonės gerai prisimena tuos „komunizmo link einančius“ laikus, kuriuose, žiūrint per dabarties perspektyvą, pasijunti kaip geros tarybinės komedijos, o iš tikrųjų – tragikomedijos veikėjas.
Mokykloje visi pradinukai turėjo vieną bendrą „senelį“, kurio portretą, įrėmintą į blizgios plastmasės raudoną žvaigždę, nešiodavome beveik kasdien. Juk buvome Lenino anūkai, spaliukai, lyg visi gimę spalyje. O su raudonu kaklaraiščiu neretai valydavomės burną nuo cukruotų riestainių ir džiovintų vaisių kompoto, o vyresni pionieriai ir pelenus nuo pirmųjų savo tarybinių cigarečių be filtro kokiame greta mokyklos esančiame vaikų darželio kieme. Dabar gi elektroninė mada, visokių kvapų, skonių ir formų, „vaiperiai“/rūkoriai gali jas lengvai įsigyti ir rūkyti visur.
Dauguma namuose neturėjo telefonų, todėl vienintelė gatvėje stovinti telefono būdelė būdavo visuomet apgulta skambintojų, kurie kumščio į stiklą pagalba ragindavo kalbėjusį greičiau baigti pokalbį, nors jis ką tik prasidėjo. Dažnai aparatas prarydavo kapeikas ir jokie jo trankymai nepadėdavo atgauti pinigų. Dabar gi vyresni ne tik stebisi, bet ir piktinasi, kad išmanųjį savo rankutėje laiko ir sumaniai spaudo pradinukas. „Ir kas gi galėjo pagalvoti, kaip pasaulis pasikeis“, – dažnai sakydavo mano 90-metis tėvas, pragyvenęs tris santvarkas.
Apie prekių stygių nėra ką ir sakyti. Po mokyklos dažnai tekdavo stovėti gretimoje parduotuvėje eilėse, nes „popiet kažką išmes“, gal kaulų, gal daktariškos/„šlapenkės“/ ar pamėlusių vištų. Reikėjo imti ką tuo metu „davė“. Eilės būdavo prie visko. Šiandien dėl prekių gausos neretai sakome: „Ir ko tik pas mus nėra“, o tais deficito laikais dėl prekių trūkumo juokaudavo: „Ir ko tik pas mus – nėra, suprask, ir to nėra, ir ano nėra...“ Prisimenu, kaip teko stovėti per naktį eilėje dėl „Pasaulinės literatūros“ prenumeratos. O šiandien matau jos tomus, gausiai nugulusius skaitytų knygų lentynas, ir, deja, sąvartynus. Paradoksalu, kai mums prieinama bet kuri pasaulio knyga, mažiau arba mažai skaitome. Nevertinamas literatūrinis žodis – įdomesnis virtualus. Gal dėl tokio požiūrio stringa mūsų mokinių raštingumas, blogėja švietimo situacija šalyje. Tai įvardiju kaip vieną pavojingiausių tendencijų tolimesniame mūsų valstybės gyvenime.
Taip pat ir socialinę atskirtį, su kuria nesusitvarkome jau visą trisdešimtmetį – ne dėl kompetencijos stokos, bet dėl nenoro suprasti ir padėti paprastam žmogui, kuris dėl įvairių gyvenimo aplinkybių netapo sėkmingu, t. y. nesusikrovė sau turtų, nesusikūrė „padoraus“ gyvenimo. Tokia „vargo bitė“ verta tik minimalios algos, nustatytos valstybės. Be to, ji dar nustatė, kada pilietis gali nusipirkti šio to, kada ne, kokius vaistus gerti, kokių neverta pirkti, kam leista medžioti, kam ne, kam kelią nutiesti, o kam ir toliau per duobes važinėti, ką nuteisti, o ko ne ir t.t. Ir tai labai slegia.
Ką man asmeniškai atnešė nepriklausomybė – tai kardinalius gyvenimo pokyčius ir, kas svarbiausia, –Laisvės pojūtį! Ji suteikė man eilę galimybių – pirma, realizuoti save kaip asmenybę, t. y. galimybę dirbti mėgstamą darbą, gerai uždirbti, pasistatyti nuosavą būstą ir sudaryti pakankamas sąlygas gyventi savo šeimai. Antra, kas sovietmečiu buvo nerealu, išeiti į tarptautinę areną su savo hobiu –krepšinio teisėjavimu. Tapau tarptautinės kategorijos teisėju ir FIBA komisaru, t. y. savo hobį paverčiau papildomu, bet maloniu darbu. Trečia, turėti visišką judėjimo laisvę – keliauti po svečias šalis, pažinti jų kultūrą, grožėtis jų gamta. Tai neįkainuojamos galimybės. Pagaliau, turiu galimybę prisidėti prie valstybės pokyčių – taip realizuodamas savo patirtį, prisidedant prie valstybės gerovės kūrimo. Man tai svarbu, nes noriu rūpintis nebe savo, bet jaunosios kartos ateitimi – tai mano pareiga. Noriu, kad mano anūkai ir proanūkiai gyventų savo tėvų ir senelių žemėje ir neieškotų laimės svečiose šalyse, netarnautų svetimiems, turėtų orų, ramų ir sotų gyvenimą savo Tėvynėje.
Šie išskirtiniai, bežiemiai metai atnešė ankstyvą pavasario dvelksmą ir kartu gaivų Laisvės pojūtį. Nejau praėjo trisdešimt metų nepriklausomybės – teoriškai nesitiki, bet praktiškai, kai kasdien matai šalies pažangą, nepaisant visokių nesklandumų, pradedi tikėti – Lietuva gyva ir bus gyva per amžius.