Visos mamos myli savo sūnus ir nori bei linki jiems geros žmonos. Tačiau yra mamų grupė, kurioms tos geros žmonos tiesiog neegzistuoja. Gera moteris juk dar negimė jų mieliausiems angelėliams.
Teko kartu pagyventi
Mano buvusi anyta yra paprasta, normali moteris, kol tema nesusijusi su jos sūneliu. Ji taip pat turi dukrą, o žentui yra tikrai nuostabi uošvė, tačiau man buvo tikra bjaurastis, nuodijanti ne tik mūsų su vyru santuokinį gyvenimą, bet ir mano asmeninį.
Susituokėm su vyru, buvom labai jauni, taupėm savam būstui, dėl to iš pradžių gyvenam pas vyro tėvus.
Kad ir kaip vyro prašiau išeiti ir nuomotis kitur butą, jis nesutiko, neva pas tėvus geriau, pigiau ir dar galiu iš jo mamos visko pasimokyti, kaip būti gera namų šeimininke ir mama.
Neduok Dieve, kad būčiau kažkada tokia mama. Tą supratau, praėjusi visus devynis pragaro ratus.
Ir telefone, ir lovoje
Per beveik metus gyvenimo su anyta, mano gyvenimas virto pragaru. Nuolatinė kontrolė tiesiog žlugdė. Jei vyras 15 minučių vėliau parvažiuodavo iš darbo, prasidėdavo tikras beprotnamis.
Prasidėdavo lakstymas iš kambario į kambarį, meldimasis visiems dievams ir skambinėjimas kas minutę telefonu visiems (!) pažįstamiems, klausiant: „Gal žinai, kas atsitiko?“
Mamytei nepaaiškinsi, kad gatvėse būna kamščių ar nenumatytų eismo sąlygų.
Jei mes kur nors išvažiuodavome savaitgaliais, nespėjus pasiekti tos vietos jau buvo su mumis susisiekta kelis kartus. Jei nuvažiuodavom pas mano tėvus ar draugus – lygiai tas pats.
Net dienos metus anyta man skambinėdavo į darbą paklausti, ar jos vaikas pavalgė pietus, jeigu jis nekeldavo ragelio.
Būnant namuose, kambaryje taip pat nebuvo jokio privatumo. Nors užsidarydavom duris, vieni niekada nelikdavom.
Tik pradėdavom vakare su vyru myluotis, anyta iškart prisistatydavo ir tiesiai pro duris įėjusi pasiūlydavo valgyt, arbatos ar kartu pažiūrėt kokią laidą.
Nors pati širdingai kvietė mus būtinai gyventi pas ją, vienų niekad nepalikdavo ir net beprasidedančius meilės reikalus pertraukdavo savo įėjimu ar siūlymais.
Savaitgalio rytais, kai norėdavosi ilgiau pamiegoti ar pabūt dviese su vyru, anyta verždavosi į kambarį nuo ankstaus ryto siūlyti blynų.
Gyvenimas kalėjime
Stengdavausi anytai padėti ir namų ruošoje, ir maisto gaminime, bet viską, ką darydavau, ji tiesiog taisydavo pagal save. Vieną kartą net išmetė nuluptas mano bulves, nes gi „ne taip jos nuluptos“.
Nesu baltarankė, mėgstu gaminti, tačiau tik atėjus į virtuvę, anyta atšlepsėdavo paskui ir reguliuodavo, ką daryti. Net drabužius vyrui rytais sudėdavo, kad jis, vargšas, turėtų ką apsirengti.
Jaučiausi, kad gyvenčiau su vaiku, tik jį auginčiau ne aš, o anyta.
Labai pavargau nuo tokio gyvenimo. Vyras išvis prie anytos tapdavo mažu vaiku, dažnėjo konfliktai. Kartais atrodė, kad vyras net neketina niekada išsikraustyti į savo namus, nes jam pas mamą labai patogu.
O pas mane negalėdavo į svečius ateiti nei draugė, nei mama, aš pati išeiti – negalėdavau, nes anyta vyrui nuolat zirzdavo, kad nevalia moteriai be vyro vaikščioti.
Jaučiausi kaip kalėjime, vis dažniau užtrukdavau darbe, nes tik ten galėdavau viena pabūti. Tuomet anyta dar labiau kišdavosi ir aiškindavo, kad susirasčiau paprastesnį darbą arba nedirbčiau išvis, nes moteris turi rūpintis vyru.
Net vaikų temą anyta sugebėdavo pasukti taip, kaip jai atrodydavo. Dar net nesilaukiau, o jau ji man aiškino, kaip turėsiu gimdyti – neimti nuskausminančių vaistų ir viską, jos žodžiais taraint, iškęsti, nes kančia – moters duotybė.
Man tai atrodė ne jos reikalas ir išvis viduramžiškas požiūris. Galų gale, turiu mamą, jei man reiktų su kuo nors apie tai pasikalbėti. Tiesa, manęs taip mano tėvai niekad nekontroliavo, kaip anyta.
Liga padėjo apsispręsti
Konfliktai vis dažnėjo, anyta pirma mano vyrui pradėjo kalbėti apie skyrybas. Tada konfliktuoti pradėjau ir su pačia anyta, kas buvo mano klaida. Nuo to pasidarė dar blogiau.
Nuo šitiek nervų smarkiai susirgau. Teko apmąstyti, kas svarbiau – ar mano gyvybė ir sveikata, ar santykiai, kurie niekur neveda ir jiems diriguoja anyta.
Nusprendžiau ir visgi pasirinkti save. Kasdienybė jau buvo tapusi kančia, tad su vyru išsiskyriau, o tos moters nenoriu niekada daugiau gyvenime sutikti.
Ji sugadino mums gyvenimą. Tikras nuodas, kuris nuodijo net savo vaiko šeiminį gyvenimą.
Praėjo nemažai laiko, o tada ištekėjau dar kartą. Sukūriau šeimą. Turbūt už visas kančias gavau gerą anytą, kuri savo sūnui tikrai linki laimės ir leidžia mums kurti savo atskirą gyvenimą.
Tik dar kartais naktimis susapnuoju savo pirmąją anytą – kaip kokį baisų košmarą.
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.
