Durklas buvo taip smarkiai paveiktas korozijos, kad prireikė net devynių mėnesių valymo smėliu ir šlifavimo, kol buvo atkurtas aštrus 35 centimetrų ginklas, kurį tyrėjams pavyko ištraukti iš prašmatniai dekoruotų makščių, rašo „Live Science“.
Šis atradimas yra pakankamai neįprastas, mat „nebuvo įprasta, kad Romos kareiviai būtų laidojami su jų karine įranga“, – sako Vokietijos Vestfalijos lauko paminklų išsaugojimo ir priežiūros departamento archeologė Bettina Tremmel. Ji specializuojasi Romos imperijos laikotarpio tyrinėjimuose ir kasinėjimuose dalyvavo kartu su Triero universitetu.
Durklą su makštimis, o taip pat puošnaus diržo liekanas Halterno miestelyje šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse archeologinių kasinėjimų metu 2019 m. balandį aptiko 19 metų praktikantas Nico Calmanas.
Imperatoriaus Augustino laikais (nuo 27 pr.m.e. iki 14 mūsų eros metų), Halternas buvo Romos karinė bazė, žinoma kaip „pagrindinė stovykla“. Archeologai apie šią vietą žinojo nuo 1900 metų, tad durklo atradimas dar labiau stebina, sako B. Tremmel. Bazėje dislokuotiems Romos kareiviams nelabai sekėsi. Trys romėnų legionai (dideli kariniai vienetai, kurių kiekviename buvo apie 5000 vyrų) buvo sunaikinti per romėnų generolo ir politiko Varuso pralaimėjimą prieš vokiečių gentis devintaisiais mūsų eros metais. Netoli nuo bazės buvo kapinės, kuriose Romos buvo laidojami kareiviai ir jų šeimos.
Būtent šiose kapinėse praktikantas rado korozijos paveiktą durklą.
„Durklo atradimas buvo labai emocingas. Buvome netekę žado. Įsivaizduokite: per beveik 15 ar daugiau metų Helterne buvo dislokuota tūkstančiai Romos kareivių, bet surasti tik keli nepažeisti jų ginklai“, – teigia B. Tremmel.
Tik aptikus radinį, B. Tremmel susisiekė su Miunsterio restauratoriais, kurie atvyko į Halterną ir iš žemės luito iškasė aprūdijusį durklą.
Peršvietus radinį rentgeno spinduliais, atlikus jo kompiuterinę tomografiją ir galiausiai restauravus ginklą, archeologai negalėjo atsigrožėti radiniu: durklo rankena inkrustuota sidabru ir papuošta kniedėmis, o ilgos siaurėjančios geležinės ašmenys turi „gilius griovelius abiejose pusėse ir „išreikštą juosmenį“, – teigia B.Tremmel.
Geležinės makštys yra padengtos liepos mediena ir dekoruotos raudonu stiklu, sidabru ir juodu mišiniu iš sieros, vario, sidabro ir švino bei raudonai blizgančiu emaliu. Žiedai ant makščių, naudojami durklui pakabinti prie diržo, taip pat buvo rasti kape.
Mokslininkės teigimu, durklas greičiausiai priklausė legionieriui pėstininkui ar karininkui centurionui. Tačiau durklai nebuvo pagrindiniai kariuomenės naudojami ginklai.
„Durklas buvo svarbus ginklas kaip atsarginis variantas, jei būtų pamestas ar sugadintas kalavijas Tačiau bausmės už įrangos praradimą buvo labai griežtos. Kareivis buvo visais būdais ir griežtai skatinamas saugoti savo šalmą, kalaviją ir durklą“, – sako B. Tremmel.
Didžiausia paslaptis – kodėl karys buvo palaidotas su durklu. Galbūt durklo savininkas buvo keltų ar germanų kilmės. Priešingai nei romėnai, šių genčių atstovai dažnai būdavo laidojami su jų ginklais. O galbūt žuvęs karys buvo romėnas, bet tiesiog norėjo būti palaidotas su savo ginklu, svarsto B. Tremmel.
