Teatro vadovė, režisierė Ieva Stundžytė prisimena, jog prieš dešimtmetį Vilniaus miesto savivaldybės ypač draugiškomis sąlygomis suteiktas patalpas atverti žiūrovams pirmasis pasiūlė vienas iš Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ įkūrėjų – režisierius Aidas Giniotis. „Mums ta mintis visuomet atrodė keista – juk erdvė tokia savotiška, gal per maža, gal luboms stinga aukščio, neaišku, kaip sutalpinti žiūrovus“, – neslepia „Atviro rato“ kūrėja.
Vis dėlto prieš trejus metus noras sukurti naują erdvę nepriklausomų menininkų saviraiškai nugalėjo abejones, o prie to ženkliai prisidėjo pelnytas Vilniaus miesto trupės vardas. „Kai dalyvauji tokiame konkurse, iš naujo permąstai, kas esi, ko nori ir kokia yra tavo vizija. Pradėjome daug galvoti apie tai, kad nepriklausomi esame ne vieni – yra gausybė už mus jaunesnių organizacijų, nes Vilniaus mieste esame vienas seniausių nepriklausomų teatro darinių. Erdvių trūkumas čia visą laiką buvo problema, tad supratome, jog norėdami bendrauti su kitomis trupėmis neturėtume apsiriboti tik „labas“ ir „ką statai“. Bendravimas turėtų prasidėti nuo kolegiško pasiūlymo ateiti į svečius“, – teigia I. Stundžytė.
Į svečius pakviesti kūrėjai „Atviro rato“ studijoje netruko pasijusti kaip namuose – dekoracijų sandėliu iki tol buvusi poros šimtmečių istoriją menanti erdvė bendrų pastangų dėka buvo pritaikyta viešiems renginiams. Anot I. Stundžytės, be Apeirono teatro kūrėjų Eglės Kazickaitės ir Gretos Gudelytės indėlio studijos, ko gero, nė nebūtų – abi režisierės savo rankomis padėjo ją įsirengti. Pagalbos ranką ištiesė ne tik klaipėdietės menininkės – Keistuolių teatras suteikė galimybę naudotis aparatūra, o vienu aukštu aukščiau įsikūręs Oskaro Koršunovo teatras tiek geranoriškai derina savo repertuarą su studijos veikla, tiek pristigus kėdžių susodinti žiūrovus pasidalina saviškėmis.
„Tai yra labai gražus bendradarbiavimas, kuomet tarpusavyje dalinamės ir neskirstome, kas mano, o kas – tavo. Dažnai kalbama, kad teatralai nebendrauja tarpusavyje, o teatro laukas – labai susiskaldęs. Man atrodo, kad tokiomis sąlygomis atsiranda pagrindas bendravimui, o uždarumo sienos po truputį plonėja. Tuomet supranti, jog visi mes esame apie tą patį“, – sako „Atviro rato“ vadovė.
Per praėjusius metus Ašmenos gatvės studiją prisijaukino ypatingai didelis skaičius kūrėjų bei žiūrovų. „Atviro rato“ prodiuserė Giedrė Liugaitė pastebi, jog didžioji dalis į čia vykstančius renginius susirenkančių žmonių – visai kita auditorija, nei ta, kuri įprastai sutinkama šio teatro spektakliuose. Priešingai, studijos veikla pritraukė gausybę vilniečių, labiau nei teatru besidominčių kitomis meno šakomis – pavyzdžiui, gyva muzika.
„Vien pernai metais studijoje vyko du dideli ciklai – aktorės Justinos Smieliauskaitės inicijuoti poezijos ir muzikos vakarai „Po arkomis“ ir aktoriaus bei muzikanto Gabrieliaus Zapalskio organizuota išskirtinių koncertų serija „Po kilimu“. Šalia to studijoje turėjome spektaklio „Charonas“ rodymus, Apeirono teatro spektaklius, Balio Ivanausko ir Artūro Dubakos „Vakarą P“ bei „Vakarą Š“, festivalį „Viskas P“, Kultūros nakties bei „Sirenų“ festivalio renginius“, – pasakoja G. Liugaitė ir skaičiuoja, jog 2019-aisiais „Atviro rato“ studijoje įvyko virš keturiasdešimties itin skirtingų renginių - nuo trankaus grupės „Arklio galia“ roko iki legendinio spektaklio vaikams „Senelės pasaka“, gruodį parodyto virš dvidešimties kartų.
Renginių įvairovė – vienas iš dalykų, kuriuos „Atviro rato“ kūrėjos tikisi dar labiau išplėsti įsibėgėjant šiems metams. Pasak jų, studija gali būti lengvai pritaikoma ne tik scenos menams, bet ir parodoms, instaliacijoms ar filmų peržiūroms. Svarbu ir tai, jog „Atviras ratas“ savo patalpomis su kūrybinėms iniciatyvomis dalinasi be jokio nuomos mokesčio.
„Per kūrybinius bendradarbiavimus atsiranda pasitikėjimas tiek savimi, tiek kolegomis kūrėjais. Lietuvos kontekste mes nedarome nieko ypatingai naujo – jaunų žmonių kūrybą į repertuarus stengiasi priimti ir valstybiniai teatrai. Visgi mes esame, ko gero, pirmasis nepriklausomas nedidelis teatras, bandantis tuo, ką turi, dalintis su kitais nepriklausomais kūrėjais. Manau, kad tai – išskirtinis dalykas“, – teigia Ieva Stundžytė.
Ji džiaugiasi, kad vis daugiau menininkų ne vien iš teatro lauko patys rodo iniciatyvą atsinešti savo idėjas į studijos erdvę – pavyzdžiui, praėjusiais metais ten suskambėjo ir muzika. „Tai mane nustebino gal net labiausiai, nes iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai aplinkai priimtiniausias yra teatras ar poezija. Tai, kad ten skambėjo muzika, o pastatas nesubyrėjo ir aplinkiniai nepašiurpo, mano galva, jau yra didelis žingsnis į priekį“, – juokiasi režisierė.
„Atviro rato“ studijos planuose numatytas dar ne vienas didelis žingsnis, nustebinsiantis ne tik žiūrovus, bet ir pačius kūrėjus. Planuojama, jog bus toliau vystomos vasario mėnesį čia įvykusios Apeirono teatro kūrybinės dirbtuvės pagal Marinos Abramovič metodą, studijos erdvėse „Atviro rato“ aktoriai Gabrielius Zapalskis ir Judita Urnikytė kuria naują bendrą projektą su režisiere Loreta Vaskova. Be to, artimiausiu metu bus pristatytas „Atviram ratui“ dar nepatirtas trišalis eksperimentas, suvienysiantis net kelias organizacijas, tarp kurių – ir itin įdomūs partneriai iš užsienio. Teatro atstovės juokauja, kad norintieji studijoje įgyvendinti savo idėjas jau rikiuojasi į eilę, mat visiems nedidelėje erdvėje tiesiog nebeužtenka vietos.
„Tikrai visuomet esame atviri idée fixe, tačiau natūralu, kad kalbamės ir atsirenkame tai, kas atitinka mūsų vertybes. Visi bendradarbiavimai atsiranda per pasitikėjimą, todėl visų pirma norisi suformuoti dialogą su kūrėjais: juk tai – mūsų namai, o į savo namus nepriimi bet ko“, – sako teatro vadovė I. Stundžytė ir čia pat patikina, kad su visais besikreipiančiais kūrėjais stengiamasi atrasti kuo daugiau galimybių bendradarbiavimui.
