Tačiau prieš ketvirtadienį vykusį Recepo Tayyipo Erdogano vizitą į Maskvą tarpusavio santykius temdo tamsūs debesys dėl įtampos Sirijoje.
Sirijos šiaurės vakarinėje Idlibo provincijoje suintensyvėjo kovos tarp turkų karių ir Maskvos palaikomų Damasko režimo pajėgų.
Abu lyderiai tvirtai stovi priešingose Sirijos karo barikadų pusėse ir yra ryžtingai nusiteikę neužleisti savo pozicijų.
Pasak Rusijos apžvalgininkų, V. Putinui pergalė Sirijoje yra ne tik politinis, bet ir asmeninis reikalas.
„V. Putino, kaip meistriško stratego, iškilimas susijęs su Sirija“, – sakė Artimųjų Rytų ekspertas Jurijus Barminas iš Rusijos tarptautinių reikalų tarybos, kuri buvo įkurta patarinėti Kremliui.
„Rusijai ir asmeniškai V. Putinui pergalė Sirijoje tapo prestižo reikalu“, – sakė jis.
Rusija į konfliktą Sirijoje įsitraukė 2015 metų rudenį, pradėjusi antskrydžių kampaniją, padėjusią Basharo al Assado režimui perimti iniciatyvą ir atsikovoti didžiąją dalį šalies teritorijų, kurias kontroliavo islamistai ir Vakarų remtos sukilėlių grupės.
Susigrąžinti buvusią šlovę
Buvęs KGB agentas V. Putinas, Sovietų Sąjungos subyrėjimą vadinantis katastrofa, įžvelgė galimybę Kremliui susigrąžinti buvusią karinę šlovę ir mesti iššūkį Vakarams.
Maskva investavo didžiules sumas į dvi bazes Sirijos pakrantėje – Tartuso karinio laivyno bazę ir Hmeimimo oro pajėgų bazę, kad V. Putino karo laivai ir bombonešiai galėtų demonstruoti karinę galią Viduržemio jūros regione, sakė Rusijos karo analitikas Pavelas Felgenhaueris.
„Rusijos interesas yra ne tiek pati Sirija, kiek siekis, kad valdžioje liktų Basharas al Assadas, nes jis yra garantas, kad Rusija toliau turės šias bazes“, – sakė ekspertas.
Maskvai įsitvirtinti Viduržemio jūros regione padėjęs konfliktas Sirijoje taip pat tapo vertingu mokymų poligonu kariuomenei, kur tūkstančiai rusų karių įgijo kovinės patirties ir buvo išbandyti šimtai naujų ginklų, sakė Carnegie strateginių studijų centro Maskvoje vadovas Dmitrijus Treninas.
„Tai konkretus pavyzdys, ką Rusija gali nuveikti pasitelkusi karinius ir diplomatinius instrumentus“, – sakė jis.
Pasak D. Trenino, šis konfliktas V. Putinui turi ir asmeninę reikšmę.
Rusijos lyderis prieš du dešimtmečius iškilo į valdžią, kai Kremlius kariavo su sukilėliais musulmoniškoje Čečėnijos respublikoje. 1999-aisiais jis pažadėjo žudyti teroristus, surasdamas juos net išvietėse.
Žmogaus teisių aktyvistai kaltina Rusijos oro pajėgas karo nusikaltimais Sirijoje dėl smūgių mokykloms, ligoninėms bei šventykloms ir lygina juos su intensyviu Čečėnijos sostinės Grozno bombardavimu prieš du dešimtmečius.
„Rusiškas“ kompromisas
Pastaraisiais metais maždaug 4 tūkst. rusų iškeliavus į Siriją bei Iraką, kad prisijungtų prie džihadistų, V. Putinas „turi senų sąskaitų su teroristais“, sakė D. Treninas.
„Jis išgarsėjo ir atėjo į valdžią, įveikęs jų pirmtakus Šiaurės Kaukaze“, – kalbėjo ekspertas.
V. Putinui taip pat reikalinga užsienio politikos pergalė, kuri vėl padidintų dėl ekonomikos sąstingio sumenkusį jo populiarumą.
Pastarąjį kartą iškovota reikšminga pergalė užsienyje – 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija – V. Putino populiarumo reitingą padidino iki beveik 90 procentų.
Apžvalgininkai sako, jog tai nereiškia, kad V. Putinas nebandys per ketvirtadienio derybas ieškoti kažkokio kompromiso su R. T. Erdoganu.
Prezidentai siekia išvengti tiesioginių susirėmimų, kurie smarkiai pakenktų šalių prekybiniams ar gynybos ryšiams.
„V. Putinas žino turįs reikšmingą karinį ir politinį pranašumą prieš R. T. Erdoganą“, tačiau ras būdą, kuris leis Turkijos lyderiui „atsitraukti išsaugant savo reputaciją“, sakė D. Treninas.
Paprasčiau tariant, V. Putinas „tikrai siekia kompromiso su Turkija dėl Sirijos, tačiau tai turi būti Rusijos sugalvotas kompromisas“, sakė J. Barminas.
Iki pergalės dar toli
Tačiau vakarų apžvalgininkai situaciją Sirijoje vertina atsargiau ir ragina neskubėti švęsti pergalės. Nors B. al Assadas išsaugojo valdžią, šalis po beveik dešimtmetį trunkančio pilietienio karo yra itin sunkioje padėtyje, o jai atstayti reikės milžiniškų išteklių, kurių Rusija nepajėgi skirti.
Rusijos intervencija į Siriją 2015-aisiais padėjo išgelbėti prezidento Basharo al Assado režimą, susilpnintą dėl įvairioms sukilėlių grupuotėms (įskaitant ISIS ir su „Al-Qaeda“ siejamas grupuotes) patirtų pralaimėjimų. Norint už tai atsidėkoti, Rusijai gali būti leista dislokuoti Sirijoje didesnį kiekį jūrų ir oro pajėgų, ir taip sukelti riziką Viduržemio jūros regiono rytuose esančioms NATO pajėgoms. Būtent toks ir yra pagrindinis Rusijos tikslas, leidinyje „The National Interest“ rašo RAND korporacijoje dirbantis politologas ir organizacijos „The Soufan Center“ mokslo darbuotojas Colinas P. Clarke‘as.
Nepaisant šių laimėjimų, Kremliui tenka susidurti su dviem nemenkomis problemomis: šalies viduje kylančia nepritarimo intervencijai reakcija ir nesugebėjimu padėti atstatyti Siriją.
Nepriklausomos sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ 2017-aisiais Rusijoje atlikta apklausa parodė, kad 49 proc. respondentų mano, jog Rusija turėtų baigti karines operacijas Sirijoje, o 30 proc. galvoja, kad jos turėtų tęstis. JAV atsitraukimas gali stiprinti Rusijoje suvokimą, kad pasiekta pergalė, juolab kad tokią žinią skelbia tos šalies žiniasklaida.
Kad ir kaip būtų, nemažai Rusijos piliečių karinę intervenciją į Siriją ir Rytų Ukrainą vertina kaip brangiai atsėjusius nuotykius svečiose šalyse. Tai iš dalies atspindi vis didėjantį nerimą dėl dar stagnacijos laikotarpio.
Pinigų neturinti Rusija mažai kuo gali prisidėti prie Sirijos atstatymo. Prieš metus Jungtinės Tautos konstatavo, kad karas Sirijai kainavo 388 mlrd. dolerių (349 mlrd. eurų) vertinant vien fizinio griovimo padarytą žalą. Žmogiškojo kapitalo kaina – taip pat milžiniška. Junginių Tautų vertinimu, šalies atstatymo išlaidos galėtų sudaryti 250 mlrd. dolerių (225 mlrd. eurų), ir tai yra maždaug keturiskart daugiau nei Sirijos BVP prieš karą.
Pernai Prancūzija akcentavo, kad Europos Sąjunga nepadės atstatyti Sirijos, jei nebus įvykdyta efektyvi politinio perėjimo procedūra, neapsieinanti be konstitucinių ir rinkiminių procesų. Panašios nuostatos laikosi ir JAV.
Vakarų nenoras skirti pinigų Kremlių siutina. 2018-ųjų sausį Rusijos ambasadorius ES pareiškė, kad Europos valstybėms teks prisiimti atsakomybę, jei per artimiausius mėnesius neskirs dešimčių milijardų eurų atstatymo darbams.
Ilgalaikis stabilumas Sirijoje atrodo bemaž neįmanomas ir jo tikėtis būtų galima nebent po dešimtmečių – ne metų. Kažkiek tikrai užtruks, kol bus įvertinta Rusijos „laimėjimo“ Sirijoje reikšmė. Be taikios konflikto baigties ir svarios Vakarų paramos, neigiami riziką Rusijai keliantys veiksniai gali kiek numalšinti pirminę euforiją.
„Yra likę kovotojų, kurie nelinkę pasiduoti, be to, ir toliau gauna paramą iš užsienio, tačiau beveik visi bazuojasi prie sienos su Turkija“, – sakė profesorius Joshua Landisas, Sirijos reikalų ekspertas iš Oklahomos universiteto.
„Jie ir toliau kels nerimą B. al Assadui, kol bus jo sutriuškinti arba kol B. al Assadas susitars su Turkija“, – tęsė specialistas.
Šią „pergalę“ (jeigu kas nori taip vadinti) Rusija pasiekė paprasčiausiai vykdydama realistinę politiką, kurioje beveik nėra vietos tam, ką kritikai vadina morale, rašo BBC.
Rusija stojo režimo pusėn, nors tas režimas, daugelio įsitikinimu, smerktinas ne tik todėl, kad nukreipia ginklus į savus žmones, bet ir kaip karo nusikaltimus vykdantis mechanizmas. Sirijos vyriausybė buvo apsaugota nuo spaudimo, daromo pasitelkus tvirtais argumentais pagrįstus kaltinimus dėl draudžiamų zarino dujų ir kitų cheminių ginklų naudojimo.
„Žinoma, milijonai Sirijos opozicijai priklausančių piliečių, dabar tapusių pabėgėliais arba gyvenančių už gimtosios šalies ribų, plūsta V. Putiną bei Rusiją ir nenustoja tikėti, kad Vakarų vyriausybės sunaikins Sirijos režimą ir jie galės grįžti į tėvynę“, – nurodo J. Landisas.
„Deja, kaip ir prieš šimtmetį egzistavusiems baltagvardiečiams (su bolševikų valdžia kovojusios karinės formuotės), jiems veikiausiai teks nusivilti“, – mano jis.
Rusijos „pergalė“ – toli gražu ne galutinė. Jei Maskva iš tiesų turi su Sirija susijusių planų, apie juos kol kas mažai težinoma.