Mano sesė mirė pernai – dabar jau galiu apie tai parašyti, iš karto po laidotuvių dėl suprantamų priežasčių nesinorėjo.
Jos draugai buvo iš kūrybinės agentūros, vadinamieji reklamščikai ir renginių organizatoriai. Iki laidotuvių jų nepažinojau, buvau vieną kartą mačiusi atsitiktinai, kai susitikau su seserim.
Bet jie, kaip gan artimi jos rato žmonės, žinoma atėjo į šarvojimą.
Šarvojimo salėje stengiausi nekreipti dėmesio, nes iš pradžių jų elgesys tik truputį erzino. Tarkime, neišsijungė telefono garso. Bet kam gali nutikti, taip?
Bet garsiai atsiliepti šarvojimo salėje – na, reikia neturėti kultūros. Vėliau visa kompanija – o jų buvo 3-4 žmonės – ilgam užsidarė artimųjų kambariuke. Kambariuke buvo sumuštiniai, arbata, ten, kur skirta artimiesiems nueiti užkąsti per visą dieną šarvojimo.
Kai įėjau pasidaryti kavos ir išgerti valerijonų, radau juos besivaišinančius brendžiuku. Iš kur gavo – neįsivaizduoju, spėju, patys atsinešė. Visi kikeno, dalinosi juokingomis istorijomis apie sesę.
Tas nėra blogai, bet kai išėjau atgal į salę girdėjosi vis garsėjantis juokas ir plepalai. Iš kambario, kuris skirtas artimiesiems, tai nežinau, ar draugai turėtų jį dviems valandoms užimti.
Kai jau susiruošė eiti (atbudėję iki vakaro, didžiąją dalį laiko klegėdami tame kambariukyje), vienas iš kompanijos priėjo prie karsto.
Sesė nuo ligos buvo labai sulysusi, karstas dėl mamytės prašymo buvo atviras. Taigi, tas prie karsto priėjęs bičiulis gal norėjo nuo visų atsisveikinti? Tai vietoje peržegnojimo vyrukas įkišo ranką į karstą ir patapšnojo per, na, lavoną. Palinkėjo sėkmės: „Gero kelio.“
Kitą rytą į laidotuves visi atėjo aiškiai pagiringi, buvo labai nemalonu. Gerai kad ne viską mamytė matė, jai per septyniasdešimt, būtų tik dar daugiau streso pridėję prie situacijos.
Žinoti, kur eini ir kaip ten turi elgtis – labai svarbu. Pykčio nelaikau, bet kad pažintų save skaitydami – norėčiau. Aš, jų vietoje, susigėsčiau.