Po pernykščių negandų metų pamatus naujam sezonui ir olimpinėms žaidynėms Kauno lengvosios atletikos manieže klojantis Vaclovo Kidyko auklėtinis DELFI TV laidai „Sportinė forma“ pasakojo apie sunkias treniruotes, tinginį, lūkesčius olimpiadoje, savo jėgą, santykį su treneriu, bulvių maišus ir gimtadienio žvakutes.
„Visi sezonai man svarbūs, nė vieno neišaukštinu ir nenužeminu. Darbo intensyvumas priklauso nuo metų laiko, mėnesio, dienos. Taip, jis dabar darbinis, nuobodus, rutiniškas, įkyrus, greitai atsibosta, daug nervų ir kantrybės reikalauja, bet įdomu, nes ruošiuosi vasarai, – po vienos sunkios treniruotės kalbėjo A. Gudžius. – Sunkiausia po sunkių treniruočių prisiversti kitą dieną vėl dirbti, nes kartais norisi to tinginio. Būna dienų, kai nieko negali, nesinori nieko daryti, bet žinai, kai nueisi, pradėsi judėti, išsijudinsi ir „užsikurs“ kūnas. Kad ir tingi, nenori, vis tiek važiuoji į treniruotę, „užsikuri“ ir vėliau pajunti malonumą“.
– Iš kur semiatės jėgų ir motyvacijos? – DELFI TV paklausė A. Gudžių.
– Viskas paprasta. Jei aš nepadarysiu, padarys kažkas kitas. Motyvacija tokia, kad negaučiau į kuprą varžybose. Gal taip grubiai sakau, bet tokia realybė. Žinau, kad turiu padaryti, išpildyti lūkesčius tų žmonių, kurie investuoja savo laiką, valstybės lūkesčius, nes investuoja savo finansus ir savo ambicijas. Dirbu šį darbą, nes jis man patinka. Taip, jis nėra lengvas, džiuginantis visus metus, bet tos 5 ar 10 sekundžių per metus, kurios suteikia euforiją, vertos to darbo.
– Vienas britų ekspertas Lietuvai Tokijo olimpiadoje prognozavo kelis medalius. Vieną iš jų, anot eksperto, turėtų iškovoti Andrius Gudžius, ir tai suprantama, turint galvoje, kad esate iškovojęs pasaulio ir Europos čempionatų auksą. Ar išmokote gyventi su tomis prognozėmis, ar nesunku jas nešioti?
– Ekspertai neturėtų darbo, jei neprognozuotų. Tai subjektyvi nuomonė, jai nei pritariu, nei nepritariu. Galimybės yra realios. Disko metimo sektoriuje yra penki žmonės, kurie gali pretenduoti į medalius, trys – į aukščiausios prabos medalius, tame tarpe įtraukiu ir save.
Sportas toks dalykas – negali nieko prognozuoti. Mano pergalė pasaulio čempionate buvo vos dviem centimetrais. Gali tais centimetrais laimėti, o gali ir pralaimėti. Tas vietas, rezultatą, varžybų eigą lemia milijonas faktorių. Įmanoma, bet ar taip bus, pamatysime.
– Ar gimsta mintis, kiek toli galite įrankį mesti šiemet?
– Pagal fizinį pasirengimą daugmaž žinau savo rezultatą. O realiai gegužės mėnesį pamatysime, kiek galėsiu numesti. Tiesa, varžybose yra taip, kad niekas nemeta asmeninių rekordų, niekas olimpiadoje nelaimi su 70 ir daugiau metrų. Ten darai viską, kad laimėtum, turėtum įskaitinius metimus, žiūri, kiek varžovai meta ir rizikuoji išskirtiniais atvejais, kai jauti, kad arba dabar, arba niekada.
Reikėtų sukrapštyti tuos 70 m, nes šalia tos ribos vis trinuosi. Tai reikėtų tą rezultatą kažkaip įsidėti į kišenę ir bandyti į tuos medalius pataikyti. Sezono pradžioje niekada apie tai nekalbu. Dabar dėl to dirbu, o kaip bus, pamatysime rudenį.
– Disko metimas nuo Nepriklausomybės atgavimo nešė Lietuvai daugiausiai pergalių ir apdovanojimų. Kaip pats patekote į sektorių, nuo ko prasidėjo jūsų kelias?
– Tūkstantį kartų apkalbėta ir tą istoriją vis trumpinu ir trumpinu. 13-os metų būdamas buvau pakviestas pasportuoti, iš pradžių stumdžiau rutulį, paskui diską. Pirmose varžybose numečiau virš 30 m, vėliau virš 40 m. Po poros metų tapau Lietuvos čempionu ir rekordininku. Užsikabinau. Metai po metų kapsėjo tie medaliai, kol sulaukiau pilnametystės ir jau turėjau susikrovęs šiokį tokį bagažėlį. Jautėme, kad yra rezervo, reali galimybė gyventi iš to ir uždirbti. Nebūtų jauname amžiuje tų pasiekimų, rezultatų, nebūčiau čia, sektoriuje, ir nemėtyčiau, nes reikia iš kažko ir valgyti.
– Disko metimas – techninė rungtis. Iki tol, kol diskas nukrenta už tam tikros ribos, reikia atlikti daug veiksmų...
– Kaip ir visur. Siuvėjas siuva kažkiek kilometrų siūlių, kol išmoksta siūti, gydytojas pjausto kažką, kol išmoksta. Taip ir mes tūkstančius valandų sukame tą patį per tą patį, šlifuojame judesį.
– Ir per varžybas šlifuojate, kartojate prieš metimą?
– Ten labiau ieškau to jausmo, kur raumuo, kokioje vietoje įsitempia. Ten daugiau yra psichologinis savęs kontroliavimas, nes viską žinai, moki, tiesiog reikia išlaikyti įtampą ir susijaudinimą tam tikrame lygyje, kad ji netrukdytų ir padėtų. Tie visi maskatavimai, sukinėjimaisi nei padės, nei sutrukdys. Tiesiog bandai kažką veikti per 10 minučių tarp metimų, kad išlaikytum susikaupimą ir emocinį lygį.
O diską išmetame negalvodami. Tiek dirbame, kad mes tai darome automatiškai, kaip kad vaikščiojame. Teisėjas tik pažiūri, ar tilpai į tuos sektoriaus 2,5 m ar ne. Kaip metama? Jau 16 metų bandau tai išsiaiškinti, nežinau, ar užteks čia laiko, kad paaiškinčiau.
– Iš šalies atrodo, kad svarbiausi disko metimo komponentai yra jėga ir masė?
– Svoris ir masė – subjektyvus reikalas. Priklauso nuo kūno sudėjimo, antropometrijos, raumenų skaidulų, svertų (rankų) ilgio. Mano rankos trumpos, pečiai platesni. Bendras glėbys gana ilgas, bet svertas trumpas, tuomet reikia didesnio greičio, sprogimo jėgos, didesnės masės. Čia daug specifikos. Jei nori suprasti, ar žmogus tinkamas metimo sektoriui, reikia duoti jam kažką ir paprašyti mesti.
Svarbu centrinė nervų sistema, kūno kontrolė. Duokite diską Domantui Saboniui – jis aukštas, rankos ilgos, bet jis netaps pasaulio čempionu, nes tam reikia kitų savybių. Jis labai gerai žaidžia krepšinį, o aš niekada taip nežaisiu. Kad taptum geru disko metiku, daug yra dedamųjų dalių. Dėl to yra geri treneriai, kurie techniką pritaiko žmogui, o ne žmogų mėgina įkišti į techniką.
– Kiek svarbus jūsų ryšys su treneriu Vaclovu Kidyku?
– Tai – kertinis akmuo. Būna susipyksti, nevaldai emocijų kažkur, todėl labai svarbu, kad būtų žmogus, kuris suprastų. Galbūt tą dieną esi pavargęs, įtampą jauti. Kaip kūną vedi iki tam tikros ribos, taip ir psichologiją. Būna, kad „nurauna“, tuomet tas ryšys su treneriu labai svarbus. Labai svarbu ir kai džiaugiuosi, ir kai motyvuoja. Kartais mėnesį tas diskas neskrieja, o treneris „apdirba“, pakursto. Man asmeniškai tai labai svarbu. Gal kiti gali dirbti savarankiškai, bet aš be trenerio nieko negalėčiau.
– Kažkur skaičiau, kad Andrius Gudžius ant kiekvienos rankos gali pakelti po 100 kg sveriantį vyrą. Kiek čia tiesos?
– Ir sunkesnius gali pakelti. Svarbu jėga. Tie du disko kilogramai turi nieko nesverti, kad toli skrietų. Daug dirbu, daug tonų svorio pernešu. Nepakelsi, nieko nebus.
– Lietuvos lengvosios atletikos ir disko metimo legenda Virgilijus Alekna kažkada mėgino savo jėgas galiūnų sporte. Ar nekilo mintis save taip pat ten išmėginti?
– Savo jėgas išbandžiau kaime bulvių maišus nešiodamas. Man užteko. Man čia gerai, atiduodu viską, stengiuosi būti iki galo. Kai baigsiu šią karjerą, bus jau pavojinga sveikatai eiti į galiūnų sportą. Viskas dėvėsi, o dar ir visokių traumelių gaunu. Tas krepšelis pildosi ne tik gerų dalykų, bet ir visokių kitokių.
– Jei ne diskas, kur Andrius Gudžius būtų dabar?
– Čia klausimas žmonėms, kurie baigia vidurinę mokyklą ar universitetą, o aš disko metime atsiradau, kai mano buvo 13 metų. Ar aš būdamas 13 metų galvojau, kur būsiu? Neatsakysiu į šį klausimą, nes net nesvarsčiau. Aš ilgiau mėtau diską, nei jo nemėčiau. Dabar man 29 metai, o diską mėtau jau 16 metų. Daugiau nei pusę gyvenimo esu disko metimo sektoriuje, tai net neįsivaizduoju, kaip kitaip galėtų būti.
– Ar yra draugystė tarp disko metikų už sektoriaus ribų? Ar pabendraujate, pasikalbate su kuo nors iš savo varžovų?
– Visi daugiau mažiau bendrauja, tačiau nei mes kartu mėsą kepame, nei ką. Būna, kad po varžybų susitinkame pas kurį varžovą ar kolegą jo gimtajame mieste. Jei keliauji pro šalį vasarą ar per atostogas – užsuki, pasikalbi. Nėra priešpriešos. Mes agresyvūs ir pikti varžybų metu, bet po paskutinio metimo mes juokaujame, draugaujame, kartu einame į barą kavos atsigerti.
– Neseniai atšventėte gimtadienį. Ar sugalvojote tuo metu kokį norą?
– Nei švenčiu tuos gimtadienius, nei ką. Tėvai pagimdė tą dieną, tai ačiū jiems.
– O žvakutes ant torto dar pučiate?
– Šiemet tikriausiai buvo pirmi metai, kai to nedariau. Kas yra gimtadienis sporte? Suprantu tik, kad karjeros liko metais mažiau. Labai greitai laikas bėga. Laiką skaičiuoju sezonais. Atrodo, čia dar yra keli mėnesiai pasiruošti varžyboms, čia žiūri, kad jis kažkur dingo, skrendi į tas varžybas. Su treneriu apie taip kalbėjome – tas laikas kažkur sprogsta, ištirpsta.
Man dabar 29 metai, tai jei man pavyktų dar 5 metus išsilaikyti viršūnėje, pakovoti dar vieną olimpinį ciklą ir išsilaikyti TOP 5, būčiau labai patenkintas. O dabartinis stipriausias disko metikų penketas yra labai „arti“, pagal rezultatą reikia išsilaikyti viename metre tarp 69-70 m.
Daugiau „Sportinės formos“ laidų rasite paspaudę čia.
