Huffpost.com pateikė laidojimo namų darbuotojos pasakojimą apie savo kiek neįprastą darbą.
„Atrodai visiškai normalus žmogus“, – sako prieš mane sėdinti ilgakasė blondinė Sara. Ji – nedidelių laidojimo namų Venise (Kalifornija, JAV) savininkė, ieškanti padėjėjo.
Ankstesnis padėjėjas išėjo iš darbo, nes sapnuodavo košmarus. O man reikia tokio darbo, kad uždirbčiau mažiausiai 20 dolerių per valandą ir nesijausčiau lyg parduodanti sielą.
Ir tai tiesa – kiekvienas, dirbęs morge ir neatrodantis lyg Jacko Blacko personažas komedijoje „Bernie“, nusipelno antro šanso.
Anksčiau dirbau laisvai samdoma laidotuvių organizuotoja šeimai priklausančiame morge. Mane priėmė, nors neturėjau patirties, o pokalbis dėl darbo vyko štai taip.
„Ar moki siūti?“ – paklausė.
„Šiek tiek. Senelė pamokė“, – atsakiau.
„Šaunu. Ar sugebėtum susiūti... kaukolę?“ – patikslino.
Stebėjosi, kad dirbu
Mano frazė „galėčiau pamėginti“ virto septynerius metus trukusiu laidotuvių planuotojos darbu, kol bosas neatsidūrė kalėjime. Ši istorija buvo susijusi su lėšų išeikvojimu, bylinėjimusi ir pan., ko iki galo taip ir nesupratau (kai visa tai įvyko, buvau išvykusi iš miesto).
Kol dirbau, man dažnai pasakydavo: „Kokia tu jauna. Bet juk tu... graži.“
Per tuos darbo metus, kai tekdavo išvykti ar atlikti kitą laisvai samdomą darbą, mane pavaduojantys žmonės turėdavo vieną iš šių trūkumų: 1) buvo nepatikimi, 2) gyvendavo automobilių stovėjimo aikštelėse, 3) norėdavo greitai užsidirbti kažkiek pinigų ir dingti.
Nėra lengva rasti žmogų, kuris sugebėtų bendrauti su gedinčiais mirusiojo artimaisiais ar pasišnekučiuoti su krematoriumo darbuotoju, vartančiu degančią kaukolę.
Praėjusiame darbe daugiausia reikalų buvo susiję su vairavimu. Mūsų biuras buvo Santa Monikoje, o mūsų krematoriumas (kuriame laikydavo ir kremuodavo kūnus) – kitur.
Taigi, dažnai važinėdavau pirmyn atgal – paimti pelenų, susitikti su kremavimų liudininkais (žmonės, kurie paliudija, kad kūnas tikrai dedamas į kremavimo krosnį), aiškindamasi, ar bus gerai, jei nebalzamuosime kūno (balzamuodavome labai retai, daugumai to nereikia).
Laidojimo namų kasdienybė
Nuveždavau mirusiojo pelenus artimiesiems visame Los Andžele. Teikėme paslaugas visiems – pradedant garsenybėmis, baigiant benamiais. Mano mėgstamiausias darbo aspektas buvo įvairovė – nesu turėjusi dviejų vienodų darbo dienų.
Mažiausiai mėgstama darbo dalis buvo stresas (antroje vietoje – aušintuvų kvapas). Šiame darbe daug kas pastatyta ant kortos, tai, kaip žmonės gedi, daugelį metų gali turėti įtakos vėlesniam jų gyvenimui.
Iš dalies dėl to nenorėjau dirbti vien tik šio darbo. Kartais paįvairinimui norėdavau padirbti knygyne, kur manęs paprašydavo surūšiuoti knygas pagal spalvas, o ne „sugalvoti, ką daryti, kad kūdikis būtų ne toks šaltas, kai motina paskutinį kartą paima jį ant rankų“.
Veikiausiai nestebina tai, kad darbas psichologiškai sunkus, turbūt labiau nustebintų tai, kad jis gali būti sunkus netikėtais būdais. Labai atsargiai vairuoju, nes puikiai žinau, kur atsidurčiau. Kai matau miegantį žmogų, sunku nepagalvoti, kad jis miręs.
Užjaučiu, bet pati negedžiu. Nemanau, kad būtų gerai traumuotis dėl kažkieno kito tragedijos. Kai mano bosas atsidūrė už grotų, pajutau, kad nebenoriu dirbti su mirtimi susijusioje srityje. Dirbau žmogaus teisių gynimo asociacijoje Artimuosiuose Rytuose. Kelis mėnesius dirbau Prancūzijoje. Grįžau dirbti į knygyną.
Bet ne kiekvienas darbas pasižymi lankstumu. Be to, dalis manęs tikėjo, kad anksčiau dirbau tokioje srityje, kur buvau naudinga.
Saros kontaktus gavau iš pažįstamo krematoriumo darbuotojo. Papasakojau jai, kad ne visada džiūgavau, dirbdama mirties industrijoje, tačiau suvokiu – turiu tam gabumų.
Be to, dabar žinau daugelį subtilybių, išmanau šio darbo užkulisius, pažįstu daug krematoriumuose dirbančių žmonių, išmanau internetinę mirčių registrų sistemą, žinau ir kitų laidojimo namų. Išmokau užmegzti tikrą ryšį, nepiršti žmonėms tradicinių šermenų ir laidojimo būdų.
Mes susitarėme. Sara priėmė mane į darbą.
Gražieji atsisveikinimai
Darbas Saros laidojimo namuose mažai kuo skyrėsi ankstesniojo – nuveždavau pelenus, padėdavau klientams užpildyti dokumentus. Per šermenis paduodavau vandens, surasdavau knygą projektoriui paremti, kuri nieko neįžeisdavo (ne Bibliją ir ne Torą).
Antrą darbo dieną atsikėliau 6.45 val., nes turėjau važiuoti paimti pelenų iš krematoriumo. Visi stovėjo priešais krematoriumo krosnį ir laukė, kol galės paspausti mygtuką ir prasidės deginimas. Sara rado laiko papuošti patalpą rožių žiedlapiais ir mėlynu šilku.
Ji nebijo liesti mirusiųjų. Ant grindų stovėjo žibintai su žvakėmis viduje, tad galėjome išjungti ryškias dienos šviesos lempas.
Artimieji mylėjo velionę. Atrodytų, natūralu, bet toli gražu ne visada taip būna. Kartą man nurodė neįleisti tėvo, – jei jis apskritai ateis, – į stebėjimo patalpą, kol neturėsiu rankose užmokesčio. Jis visgi pasirodė ir paklausė: „Jei neketinu būti visos valandos, gal galiu sumokėti už 10 minučių?“
Man mielesnės artimųjų ašaros.
Sara pasiūlė artimiesiems pasidalinti prisiminimais apie velionę. Jie ėmė pasakoti, kaip karšto būdo motina augino juos ūkyje Kanzase. Sara paklausė dviejų berniukų, ar jie norėtų paliesti mirusios kūną. Vienas berniukas pasisiūlė paspausti krematoriumo krosnį įjungiantį mygtuką (anksčiau mygtukas buvo didelis, raudonas, dabar – planšetinį kompiuterį primenantis ekranas krosnies krašte).
Mes visi susikibome už rankų ir dainavome dainą „Tu – mano saulės šviesa“.
Prisiminiau, kaip mano tėvai nutarė kremuoti senelius be atsisveikinimo. Tai reiškia, kad nesusirenka artimieji, nepabūna, mirusiuosius paprasčiausiai kremuoja.
Tada sakiau, kad visiškai kas kita, kai surengi neilgą atsisveikinimo ceremoniją, parodai, kad mylėjai tą žmogų. Net jei ketini išbarstyti pelenus Havajuose, surenk gražų atsisveikinimą – tai svarbu.
Sara pasakė artimiesiems: „Gerai, kad esate čia. Kad jai nereikėjo būti vienai.“
Darbo sunkumai
Ne kiekvienas gali dirbti laidotuvių industrijoje dėl daugelio priežasčių. Darbo valandos čia ilgos, nepastovios. Sara pasiekiama klientams ištisą parą, 365 dienas per metus.
Niekas tavęs nepakeis per atostogas. Jei 3 val. nakties neatsiliepsi į skambutį, neteksi pajamų šaltinio. Jei tarp klientų ar hospisuose paskinda gandas, kad tavo laidojimo namai nekelia ragelio, galiausiai tau nustoja skambinti.
Klientai tikisi, kad viskas vyks greitai. Los Andžele per metus miršta 65 000 žmonių, bet niekas nebūna patenkintas, išgirdęs, kad kremavimas įvyks po savaitės (žmonėms tai atrodo negreitai, nors iš tiesų tai – vidutinis standartas, netgi prie spartesnių).
Per tą laikotarpį žongliruojame pavardėmis, datomis, galutiniais terminais, vietomis ir kainomis. Tarp atsisveikinimo ceremonijų, kūnų gabenimų lėktuvu ir kremavimų Sara vienu metu turi būti trijose vietose. Šis darbo su klientais aspektas sudėtingiausias, o man pavedamos mažesnės užduotys.
Kartą atvežiau pelenus žmogui, kuris man priminė seną bičiulį. Jis laikė rankose pelenų dėžutę ir paklausė: „Čia mano brolis?“
Susigraudinau. Niekada nežinai, kada gali tekti nubraukti ašarą automobilyje.
Kas iš to lieka?
Pasijunti šio to verta, kai būni šalia, žmonėms išgyvenant prasmingas patirtis. Kai išgirsti: „Ačiū už jūsų gerumą, be jūsų būtų buvę kur kas sunkiau.“
Tai – reikšmingas darbas. Galiu jį dirbti pernelyg nesusitapatindama, nesapnuodama košmarų apie velionius. Esu nuoširdi, atvykstu laiku, nevagiu 500 dolerių, pamačiusi gulintį banknotą. Esu jautri, aktyvi.
Kita vertus, nežinau, ar kada jausiu tokį ryšį su šiuo darbu, kaip Sara. Ji stovi šalia gedinčio artimojo, jį apkabinusi. Aš tūnau kampe ir svarstau, ar pasiūlyti popierinių nosinaičių.
Kur daugiau šioje srityje galinčių dirbti žmonių? Jie labai reikalingi. Ar jų būtų daugiau, jei industrija būtų kitaip sutvarkyta? Jei būtų lengviau turėti sveikatos draudimą?
Nežinau. Šiaip ar taip, karštakoše iš Kanzaso, tu manęs nepažinojai. Keistoka, kad man sumokėjo 60 dolerių už dalyvavimą tavo laidotuvėse.
