Iš Panevėžio kilęs Deividas Mikna įsitikinęs, jog robotai gali padėti išspręsti globalią atliekų perdirbimo ir klimato kaitos krizę. Gabus sensorinių sistemų biofizikas kartu su talentinga mokslininkų komanda Londone sukūrė sistemą, kuri atpažįsta tam tikras atliekas – jutikliai efektyviai reaguoja į plastiko šiukšles, atliekų perdirbimo klasifikacijoje žymimas Nr. 4 ir Nr. 6. Anot D. Miknos, šie skaičiai yra ypač vertinga informacija vartotojui. Jais remiantis kiekvienam produktui apskaičiuota tikimybė būti perdirbam. Taigi kiekvienas vartotojas gali keisti savo pasirinkimus atsižvelgdamas į pakuotės žymėjimą.
Nr. 6 yra žymimi plastikai, kurie geriau žinomi kaip polistirenas arba putplastis. Ši pasaulyje itin paplitusi medžiaga naudojama vienkartinių indų, puodelių, sandarių mėsos ir maisto išsinešimo pakuočių, kiaušinių dėklų gamybai. 6-asis plastikas taip pat žinomas dar dėl to, kad yra vienas iš sunkiausiai perdirbamų. D. Mikna sako, jog šios pakuotės perdirbamos sunkiau ir todėl, kad dažniausiai yra pagamintos iš kelių plastikų, o kiekvienai rūšiai taikomos vis kitokios perdirbimo technologijos.
Plastiko perdirbimo simboliu Nr. 4 žymimos atliekos, mažo tankio polietilenas, pasak D. Miknos, yra lankstus plastikas, labai plačiai naudojamas buityje. Iš jo gaminami suspaudžiamieji buteliukai, žaislai, plastiko plėvelė, skirta vynioti, įvairūs maišai – apsipirkimo, drabužių, duonos, šaldyto maisto, taip pat naudojamas gaminant baldus.
„Šiukšlių siaubas“
Robotas, kurį D. Mikna sukūrė ir dabar šmaikščiai vadina „šiukšlių siaubu“, naudoja sensorines žnyples, kad surinktų atliekas ir nustatytų, kokių medžiagų turi kiekviena jų. Tokia sistema, anot Deivido, plačiai pritaikyta rinkoje, galėtų pastebimai sumažinti atliekų kiekį, patenkantį į bendrus sąvartynus.
„Jau dabar tokie robotai galėtų būti naudojami daugiabučiuose ar universitetų miesteliuose, kur gyventojų daugiau ir jų šiukšlių kiekiai didesni. Tuomet žmonių atliekas, skirtas perdirbti, galėtume klasifikuoti dar pirminėje stadijoje, sumažindami jų patekimą į sąvartynus“, – mano Deividas.
D. Mikna puoselėja mintį savo kurtą sistemą pristatyti ir dar platesniu mastu, tačiau kol kas pastebi keletą jos trūkumų. Pagrindinis –kad atliekas ji rūšiuoja po vieną. Todėl pačiam procesui prireikia kur kas daugiau laiko sąnaudų.
„Būtent šis faktas lemia, kad tokia sistema yra kiek per lėta pramoninėms atliekų perdirbimo gamykloms. Tokias sistemas eksploatuoti yra brangu, o norint padengti išlaidas, rūšiuoti atliekas perdirbti reikia gerokai greičiau. Pavyzdžiui, kai kurie „ZenRobotics“ robotai gali išrūšiuoti apie 4000 objektų per valandą, o tam, kad ir mes galėtume konkuruoti, reikėtų dirbti maždaug dešimt kartų greičiau“, – skaičiuoja mokslininkas.
Pasak Deivido, toks atliekų rūšiavimas, pasitelkiant dirbtinį intelektą, padėtų spręsti ir sveikatos problemas, mat stireno monomeras – tam tikros rūšies molekulė – gali patekti į maisto produktus ir yra galimas kancerogenas žmonėms, o stireno oksidas jau dabar klasifikuojamas kaip kancerogenas.
„Ši medžiaga jau seniai įtraukta į aplinkosaugininkų „baubų“ sąrašus, nes ji plačiai pasklido po visą pasaulį ir yra žinoma kaip ypač sudėtinga perdirbti“, – sako Deividas.
Atsigręžti į praeitį
D. Mikna sako, jog dabar mums pats laikas prisiminti laikus, kai žmonės į parduotuves nešdavosi tik medžiaginius maišelius, nes plastikinių tuomet tiesiog nebūdavo.
„Panašu, kad mums irgi reikėtų grįžti prie to paties, nes plastiko suvartojimas yra katastrofiškai didelis“, – konstatuoja Deividas.
Savo ir kolegų kurtą šiukšlių atpažinimo sistemą panevėžietis pristatė ir Singapūro konferencijoje. Joje D. Mikna skaitė pranešimą apie aplinkos taršą bei atliekų perdirbimo krizę bei pasiūlė sprendimą jai spręsti. Gausių ovacijų ir teigiamų atsiliepimų sulaukusi panevėžiečio komanda nežada sustoti ir pirminį roboto variantą šiuo metu aktyviai tobulina laboratorijoje.
„Vienas iš pagrindinių būdų, kaip robotai gali padėti įveikti atliekų perdirbimo krizę, yra dirbtinio intelekto įtraukimas. Naujausi technologijų pasiekimai ir naujovės įgalina robotus naudoti unikalias kameras ir jutiklius, kad būtų galima nustatyti medžiagas, iš kurių sudarytos šiukšlės. Nors mūsų kurtas prototipas šioje stadijoje dar gana primityvus, rezultatai jau po gero pusmečio gali maloniai nustebinti“, – įsitikinęs mokslininkas.
Anot D. Miknos, kalbant apie atliekų tvarkymą tiek mažuose miesteliuose, tiek ir didžiausiuose pasaulio miestuose, visų pirma svarbus nuoseklumas.
„Nuolat akcentuojami sistemos pokyčiai, inovacijos, modernūs sprendimai ir galiausiai efektyvumas yra pasiekiami kantriai ir detaliai tobulinant kiekvieną atliekų sistemos dėlionės detalę“, – mano biofizikas.
Rūšiuoja robotas
Pasak Deivido, daugelis didelių atliekų perdirbimo centrų jau dabar naudoja magnetus metalams iš šiukšlių ištraukti ar oro filtrus, kad atskirtų popierių nuo sunkesnio plastiko. Nepaisant to, dažniausiai vis dar rūšiuojama rankomis. Tai, anot pašnekovo, ne itin švarus ir, žinoma, pavojingas darbas.
„Atliekos, kurias atskiria mūsų kurta sistema, yra išrūšiuojamos, o galimos perdirbti keliauja į šiukšlių dėžes arba yra susmulkinamos. Tada jos siunčiamos į gamyklas, kur laukia kitas svarbus etapas. Pavyzdžiui, iš surinktos plastmasės gali būti gaminami kiti plastikiniai, antrą kartą panaudojami daiktai“, – aiškina specialistas.
D. Miknos kurtas robotas su čiuptuvais pakelia daiktus iš konvejerio linijos ir liesdamas nustato, iš ko jie pagaminti. Taip išvengiama žmogiškojo kontakto su atliekomis. Robotas, anot Deivido, naudoja sensorinius jutiklius, kad pajustų atliekų dydį, standumą ir sudėtį. Tai leidžia atskirti įvairius plastikinius daiktus ir juos tinkamai surūšiuoti.
„Mūsų atlikto eksperimento metu robotas ant atliekų konvejerio teisingai klasifikavo net dvidešimt objektų beveik 78 procentų tikslumu“, – rezultatais jau dabar džiaugiasi biofizikas.
Sulaikė meilė
Panevėžyje gimęs ir augęs D. Mikna čia baigė aštuonias klases. Tiksliesiems mokslams itin imlų moksleivį mokytojai nuolatos skatino siekti daugiau, tad šis išvyko mokytis ir žinių siekti į sostinę. Deividas neslepia, jog ši patirtis buvusi itin sunki, nes ankstyvame amžiuje teko atsiskirti nuo tėvų, apsigyventi moksleivių bendrabutyje ir savarankiškai kabintis į gyvenimą.
„Visada žinojau, dėl ko tai darau ir ką tai reikš mano ateities perspektyvoms“, – pasirinkimu džiaugiasi D. Mikna.
Po abitūros egzaminų vaikinas išvyko studijuoti biofizikos į Londoną. Tikriausiai baigęs studijas būtų tuojau pat grįžęs į Lietuvą, jeigu jo akiratyje nebūtų atsiradusi žavi anglė, taip pat biofizikos studentė Meri, vėliau tapusi ir D. Miknos žmona. Šiuo metu sutuoktiniai ne tik kartu gyvena, bet ir sukasi darbinėje aplinkoje – tiek Deividas, tiek Meri darbuojasi toje pačioje Londono mokslo ir technologijų koledžo laboratorijoje bei tobulina atliekų atpažinimo sistemą.
Švarino Londoną
D. Mikna juokiasi, jog Londonas buvo ypač palankus miestas jo karjeros šuoliui, mat tituluojamas vienu labiausiai užterštu miestu pasaulyje. Būtent tai biofiziką iš Panevėžio paskatino savo žinias atiduoti kovai su atliekų perdirbimo ir klimato kaitos krize pasaulyje.
Jei to pasirodytų maža, D. Miknos suburta komanda vietos žiniasklaidos dėmesį atkreipė ir savanoriškai ėmusi tvarkyti šiukšlėmis užterštą Londono centrą. Švarinimo akcijoje talkino ir Deivido kurtas robotas, kuris savo darbą tąsyk atliko nepriekaištingai. Per Londono gelbėjimo nuo šiukšlių operaciją komanda per aštuonias valandas surinko bemaž keturiolika maišų perdirbamų atliekų.
Savanorišką iniciatyvą surengęs Deividas sako kasdien tuo pačiu keliu einantis į darbą ir tiesiog neapsikentęs matomo vaizdo – pakampėse besikaupiančių šiukšlių. Supratęs, jog situacija greitai nesikeis, nutarė veikti pats.
„Atliekos yra mūsų visų atsakomybė ir pradėti reikėtų nuo savęs. Tai opi problema visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva. Visos valstybės susiduria su augančiu atliekų kiekiu, kurį skatina nenutrūkstamas ir kiek psichozinis vartojimas“ – mano D. Mikna.
Anot jo, atliekų perdirbimo krizė yra visuomenės augimo modelio, paremto vartotojiškumu, pasekmė.
„Žinoma, šiukšlės niekur nedings, tačiau jų kiekis priklauso nuo to, koks bus požiūris į jas ir kaip jas tvarkysime: ar toliau šalinsime į sąvartynus, ar išmoksime naudoti kaip vertingas žaliavas naujiems produktams gaminti“, – sako biofizikas.
Deivido nuomone, derėtų atsigręžti į Vokietiją, kuri šiuo metu pirmauja pasaulinėse kietųjų komunalinių atliekų perdirbimo varžybose. Šios šalies atliekų perdirbimas siekia net 68 proc. Tokios šalys, kaip Austrija, Pietų Korėja, Šveicarija, taip pat patenka į geriausiai su atliekomis besitvarkančių šalių sąrašą.
