Ar tai ne iliuzija į geresnį gyvenimą? Gal mūsų valdžia dosniai viena ranka dalindama mūsų suneštus į biudžetą pinigus, kita iš mūsų kišenės jų dar daugiau ištraukia?
Šiemet turime didesnius pajamų, žemės, nekilnojamojo turto (NT) mokesčius, didesnius akcizus degalams, alkoholiniams gėrimams ir tabako produktams, atsirado nauji mokesčiai lengviesiems automobiliams sukėlę ypač daug šurmulio. Bet bendras tų pakeitimų poveikis biudžetui yra nedidelis ir siekia 0,15 proc. BVP. Tačiau vien įgyvendinus darbo jėgos apmokestinimo reformą, dėl gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų koregavimo 2019 metais buvo prarasta 1 proc. BVP ir jis nebuvo kompensuotas kitomis mokesčių priemonėmis, ypač gerinant mokesčių surinkimą.
Visiškai neseniai Europos Komisija pristatė kiekvienai Europos Sąjungos šaliai skirtą ataskaitą, kurioje analizuojami šalies ekonominiai rodikliai. Deja, Lietuvoje tos pačios problemos vyrauja ir toliau: skurdas ir socialinė nelygybė, švietimo ir sveikatos apsaugos problemos, regionų atskirtis nesitraukia.
Pagal skurdą ir socialinę atskirtį Lietuva priskiriama prie ES šalių, kuriose situacija vertinama kaip kritinė. Lietuvoje apie 300 tūkstančių žmonių gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos. Pajamų nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o pajamų mokesčio sistemos progresyvumas yra nedidelis.
Kam valstybė išleis dėl mokesčių padidinimo suneštus pinigus – dar nė neaišku. Daugiausiai dangstomasi didesniais vaiko pinigais ir didėjančiomis pensijomis, didėjančiomis socialinėmis išmokomis. Ar jie bus panaudoti tam, kad būtų sukurta didesnė pridėtinė vertė? Tačiau ar tik milžiniškas gabalas šių papildomų mokesčių pajamų neatiteks pačios valdžios aparato išlaikymui – Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, biurokratijai išlaikyti?
Tūkstančiams valstybiniame sektoriuje esantiems neužimtiems etatams, kurių pinigai, metų bėgyje, sėkmingai paskirstomi dirbantiems, dažniausiai ne visai objektyviai skiriant įvairius priedus. Visi mes norime kurti gerovės valstybę, šis šūkis iš pradžių suvienijęs visus, po truputi tampa lozungų, kaip ir „profesionalų“ Vyriausybė.
Gerovė kuriama tik tiems, kurie formuoja biudžetą, paskirsto tarp eilučių turimas sumas, o visa likusi Lietuva nuo jų priklauso. Kodėl taip vyksta? Kodėl kiekvieną kartą, įvykus rinkimams dauguma žmonių lieka nusivylę jau kitą dieną?
Galiu suprasti valdančiuosius. Pažadų padalijo, reikia įgyvendinti, bet pinigų nėra. Burtažodžiai aiškūs – akcizų didinimas alkoholiui, tabako gaminiams, degalams, o tuomet iš paskos auga kainos visoms paslaugoms ir būtiniausioms maisto ir ne maisto prekėms. Bet čia burtažodžiai turi būti kiti – investicinės aplinkos gerinimas, verslo aplinkos verslui kuriančiam BVP gerinimas, mokesčių surinkimo gerinimas, šešėlio mažinimas ir pan. Tačiau einama paprastesniu keliu.
Šiemet už vandenį, elektrą, už šiukšlių išvežimą mokame brangiau. Brangsta ir maitinimas darželiuose. Tad nors valdantieji džiaugiasi dėl didėjančių išmokų – iš tiesų net ir uždirbdami daugiau, gausime mažiau. Be to, mūsų tautiečiai jau mintinai žino kelią iki Lenkijos bei Latvijos parduotuvių.
Tad ką gi mes darome? Didiname mokesčius tikėdamiesi, kad į biudžetą surinksime daugiau, o realybė yra tokia, kad mūsų uždirbti pinigai iškeliauja į kaimynines šalis ir ten paliekami šimtai milijonai eurų. Didėjanti paklausa didina svetimų įmonių apyvartą, jos daugiau sumoka mokesčių į savo valstybių biudžetus, gali mokėti didesnį darbo užmokestį, gali didėti socialinės išmokos, gamybos mastai yra didesni, tad ir produkcija pigesnė.
Pavyzdžiui, vien Lenkijoje Lietuviai apsipirkdami palieka virš 350 mln. eurų per metus. Čia labai paprastai galima sudėlioti visą ekonominę grandinę. Ir svarbiausia yra tai, kad kiekviename šiame gamybos etape įmonės ir darbuotojai moka mokesčius į biudžetą. Lietuvos valdžia turėtų, sureguliuoti taip mokesčius ir sąlygas, kad investuotojai ateitų į mūsų šalį, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, o mūsų piliečiai nevažiuotų apsipirkti į kitas šalis.
Juk būtent dėl to, kad negebama užtikrinti tinkamo mokestinio reguliavimo, nesurenkami mokesčiai į šalies biudžetą ir taip prarandami milijonai eurų. Lietuvoje PVM surinkimo atotrūkis siekia net 25 proc. ir yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Blogesnis šis rodiklis yra tik Graikijoje ir Rumunijoje.
Dar vienas „įdomus“ naujas mokestis – automobilių taršos mokestis. 4 kartus skubiai perrašytas jis veikiau primena dar vieną automobilių registracijos mokestį, kuris tik dar labiau stagnacijai paskatins šalies autoparką. Nes didesnes pajamas gaunantys žmonės ir taip sugeba sau nusipirkti naujesnius, mažiau taršius automobilius.
Tačiau kas bus su tais, kurie vos sutaupo pora tūkstančių eurų automobiliui? Įvedus naują mokestį jie galės nusipirkti tik dar prastesnį – nes paprasčiausiai neturės pinigų geresniam. Aplinkos ministras sako, kad didesni mokesčiai tik „atvers didesnes galimybes rinktis ekologiškesnes transporto priemones“, bet ką daryti, kai rinktis nelabai yra iš ko? Jei gyveni užmiestyje, o viešojo transporto stotelė – už kelių kilometrų? Jei nuosavas automobilis – vienintelė galimybė pasiekti darbovietę ar gydymo įstaigą? Ar apie tai kas nors pagalvojo? Juk kiekvienas galėdamas tikrai rinktųsi naujesnį automobilį, deja pajamos neleidžia.
Pernai rudenį Lietuvą tiesiog užliejo bangą protestų. Protestavo visi nuo ugniagesių iki mokytojų ir dėstytojų. Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Net ir turint kelis aukštojo mokslo diplomus, atlyginimas siekia vos 700–800 eurų. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinė klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Vos besiformuojanti vidurinė klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios ir senėjančios valstybės donorė.
Koks verslas gali ateiti į Lietuvą ir čia investuoti, kai čia nėra jokio aiškumo. Vos ne kiekvienų metų pabaigoje gauname po dovanėlę – didesnius mokesčius. Ar mūsų valdžia žino tik vienintelį būdą kaip suformuoti biudžetą – didinti mokesčius? Juk vien skaidresnė ir efektyvesnė viešųjų pirkimų sistema leistų sutaupyti keliasdešimt milijonų, kurie padėtų užkamšyti bent dalį skylių biudžete. O, kur dar investicinės aplinkos verslui gerinimas, verslo kuriančio BVP skatinimas ir pan. Deja, einama lengviausiu, tik ne visada teisingiausiu keliu.
Ar puikiai manipuliuodami statistiniais rodikliais, dovanodami didesnius vaiko pinigus, šiek tiek padidintas kitas išmokas ir sakydami, kad taip mažinama socialinė atskirtis valdantieji iš tiesų kovoja su skurdu? Ar vis dėlto prisidengdami šiomis išmokomis pasiima daug daugiau pinigų iš mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių piliečių ir taip apsaugodami savo interesus? Nes juk turint daug norisi dar daugiau? O mažiau pasiturintiems dosniai duodama „net“ 30 ar 100 eurų tačiau reikalaujama beveik už viską sumokėti daugiau.
Bet turime suprasti, kad valdžia tik perskirsto mūsų uždirbtus pinigus. Kol nebus pagrindinis dėmesys nukreiptas kaip uždirbti daugiau pinigų į biudžetą, surinkti daugiau mokesčių, ženkliai sumažinti šešėlinę ekonomika, beliks tik mokesčius didinti. Ar toks yra socialinis teisingumas ir skurdo mažinimas, anot valdančiųjų?