Balandžio mėnesį „Sidabrinės gervės“ laureatas švęs apvalų jubiliejų – 40-ąjį gimtadienį. Aktorius sako, kad pastaruoju metu atsigręžė į senus, tačiau gerus ir laiko patikrintus pomėgius ar daiktus, kuriuos, beje, mėgo ir jo tėtis.
„Tai jau yra mano. Bet supratau, kad ką aš atradau, jau, pasirodo, buvo atradęs mano a.a. tėvas. Supratau, kad jis irgi turėjo labai daug muzikinių plokštelių, jam rūpėjo gera aparatūra ir pas jį buvo labai daug fotoaparatų. Aš irgi fotografuoju, ryškindamas juosteles, pats viską darausi, turiu patefoną ir mano mašina yra 1988-ųjų metų autobusiukas Volkswagen“, – pasakojo aktorius.
„Gal tai psichologija, kad aš mėgstu plokštelę, kadangi man patinka pats procesas. Mes vakare geriame arbatą, nes aš iš Kinijos prisivežiau arbatos, tu ją pilstai, o plokštelė – vėlgi yra procesas, tu uždedi adatėlę ir ji ima groti. Vienas dalykas, kas man patinka, tai yra tai, kad aš klausau visą albumą. Per vakarą kartais perklausau kokius tris. Daugiausiai klausau džiazo, avangardinės muzikos, tačiau būna ir Justinas Timberlake'as, ir Milašius. Man tiesiog patinka garsas, o džiazas man patinka dėl to, kad jis nuolat yra staigmena“, – priduria Giedrius.
Tiesa, per daug išlaidauti muzikai G. Savickas nėra linkęs – viena brangiausių jo plokštelių atsiėjo apie 60 eurų. Aktorius juokauja, kad šiam savo pomėgiui jis šiek tiek turi taupyti dėl žmonos Agatos, kuri prižiūri šeimos biudžetą.
„Tai – šeimos reikalas. Žmona sako, kad kiek plokštelėms išleidi, 40 proc. turi būti namams“, – šypteli jis, pridurdamas, kad jo kolekcijoje jau yra apie 500 skirtingų plokštelių, įprastai kainuojančių apie 20 eurų, ir ties šiuo skaičiu jis nežada sustoti.
„Jų dar bus ir bus. Baisiausia, kaip man sako aplinkiniai, yra tai, kad kai aš numirsiu, žmonas jas parduos už tiek, kiek aš jai sakiau, kad jos kainavo“, – juokauja pašnekovas.
Įdomu tai, kad kino pasaulyje pats besisukantis Giedrius kur kas labiau vertina muziką, nei filmus. Per metus jam patinka viso labo vienas ar du kūriniai, vienas iš jų – Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“, kurį kino teatre G. Savickas matė dukart.
„Kai Bruce'ui Lee Bradas Pittas davė į galvą, man pasidarė taip gera. Tiesa, mano vaikystės svajonė išsipildė tada, kai pamačiau tikrus Bruce Lee nunčiakus. Aš vos neapsiverkiau. Tai buvo Honkonge, Bruce Lee muziejuje. Nuėjome ir aš žiūriu – tai yra tikri, numušinėti Bruce Lee nunčiakai ir tikra metalinė pirštinė, tikras jo kostiumas. Man ėmė kauptis ašaros, nes vaikystė buvo visa apie tai“, – pasakojo žinomas vyras.
Dėl spektaklių G. Savickas – dažnas svečias Kinijoje.
„Po darbų pasilieku Honkonge, man jame labai patinka. Tai miestas, kuris kaip Niujorkas, tačiau užtenka 10 min. su maršrutiniu autobusu, kad pasiektum pliažą“, – sako jis.
Pasiteiravus, ar jam nebaisu, kas dedasi šiuose kraštuose, turint omenyje koronavirusą, kuris jau pasiekė ir Lietuvą, Giedrius neslėpė, kad jam tai kelia nerimą.
„Mane tai gąsdina, nes man vasarą Kinijoje turi būti gastrolės. Tai mane gąsdina, – pakartojo aktorius ir tęsė. – Nemanau, kad kažkam reiktų pūsti visą šį reikalą. Čia rimtas reikalas. Jei jau žmonės miršta – tai jau rimta. <...> Į Kiniją važiuosiu jau kokį dešimtą kartą.“
Laidoje netrukus buvo prieita prie skaitytojų klausimų, kurie būna nevisai patogūs. Buvo teiraujamasi, ar aktorius jaučiasi senas.
„Fiziškai pastebi, kad tu imi nebeveikti. Nušoki nuo kur nors ir tai pajauti, bet pagalvoji, ai, nieko tokio tie sąnariai. Bet tai nebėra nieko tokio. Išlenda stuburo problemos. Taip jau yra. Bet širdyje mes visi jauni“, – šypteli pašnekovas.
„Radistai“ nepraleido progos paklausti ir apie garsiai nuaidėjusius „Žmonių“ apdovanojimus, kuriuose G. Savickas atliko vieno iš vedėjų vaidmenį ir su kolegomis šiek tiek pokštavo iš skyrybas išgyvenusių Indrės Stonkuvienės bei Manto Stonkaus. Be to, renginyje buvo pašiepti ir influenceriai.
„Buvo ir piktų klausimų šia tema, maždaug: „Kaip tu gali vaikščioti žeme?“ ir t.t. Žmonės yra pikti, man atrodo. Man rašė asmeniškai. Bet aš negaliu veltis į tokius dalykus, nes nejaučiu, kad ten buvo kažkas tokio. Man atrodo, kad tie žmonės, kuriems viskas buvo adresuota, žymiai mažiau įsižeidė, nei kiti tai stebėję žmonės. Man atrodo, kad čia nėra apie ką diskutuoti. Tai buvo bajeris, parašytas scenaristės, aš pritariau jai, juk aš to galėjau ir nesakyti. Bet pasakiau. Žinote, nėra įžeidimas paviešinti viešą faktą, kuris jau buvo viešinamas du mėnesius žiniasklaidoje. Man didesnis įžeidimas yra viešinti skyrybas. Žmonės turi daug neapykantos, sulaukiau tokių žinučių. <...> Žmonės turi teisę pykti ant manęs, pasakyti ar jiems patiko, ar nepatiko, bet geriau išsikepkite gera kugelį. Tarkuojant bulves galvokite apie mane, įdėkite į pečių ir tada su neapykanta suvalgykite. Kai jau viduje skrandžio sultys ims viską virškinti, aš numirsiu ir žinosite, kad jūs mane sunaikinote. Tokiu būdu bus visiems lengviau“, – kalbėjo aktorius.
„Žinoma, pradžioje į visa tai reagavau jautriai, kadangi vis tiek, tau rašo žmogus. Žmogus, kuris vadovaujasi emocija, tau rašo. Tik reiktų dar pagalvoti. Žmonės mato tik vieną pusę. Aš suprantu ir Indrę, kad ji buvo tiksinti bomba. Tačiau stebėtis, kaip mes galėjome juokauti apie „pusvalanduką“ – aš nematau ko. Aš jau gyvenu kitame žingsnyje nuo to, man grįžti į tai? Žmonės įsižeidę? Na, ką padarysi. Visiems neįtiksi ir aš nenoriu to. Kaip sakė Džordana – ne doleris esi, kad visiems patiktum.
Mes nepasidžiaugiame, kad yra tokios nominacijos, kuriose laimi Asmik Grogorian, Danas Rapšys, turime nuostabių menininkų, milijardinį „Vinted“. Turime tokių dalykų ir niekas nepasidžiaugia. Atrodo, kad mes, lietuviai, nemokame džiaugtis. Jeigu jau pamatome kažką – viskas. Paimame tą vieną, o aplink visa tai neva yra šūdas. Aš juk ne šūdus pyliau į Kuršių marias, tiesa?“ – pridūrė pašnekovas.
Laidos metu buvo aptartas ir jaučiamas kolegų spaudimas, kuomet aktoriai neretai pašiepia tuos, kurie vaidina ne tik teatre, bet ir komerciniame kine.
„O kas pasakė, kad tik teatras yra gerai? Ar yra teatro Dievas? Tai turi būti vidinis balsas, o man jis sako nebūti tik teatre. Aišku, kuo toliau, tuo labiau norisi daryti įdomesnių dalykų. Teatre yra tikrai įdomu, nes ten yra geros medžiagos, o seriale viskas vyksta labai greitai. Pas mus jau taip yra Lietuvoje. Turime tokią rinką, kad kartais turi būti kaip „Compensa“ koncertų salė – nuo „Ruki Vverh“ iki Benjamino Clementine. Kuo toliau, tuo labiau gerėja mūsų režisieriai, kurie daro gerą kiną.
Jeigu Rolandas Kazlas gali išgyventi tik iš spektaklių – gerai. Aš irgi į daug ką gyvenime žiūriu kritiškai. Jeigu jau Dievas tau davė gerai juokauti – pasidalink tuo su kitais. Nebijokime juokauti. Kodėl visi galvoja, kad juokauti yra kažkas blogai? Humoro jausmas yra toks dalykas, kad tu visiems neįtiksi. Tai labai subtilus reikalas“, – pripažino pats humoro jausmo nestokojantis G. Savickas.
Laidoje taip pat pasiteirauta – ar nėra taip, kad kuo daugiau žmogus juokauja, tuo liūdniau jo viduje?
„Aš ne visą laiką juokauju. Tam nėra jokių taisyklių. Nėra taip, kad tas, kuris yra visiškai depresyvus, visą laiką juokiasi. Ir man būna labai depresyvių akimirkų, ir liūdnų akimirkų būna, bet dėl savęs viskas būna. Saulės nebuvimas mane labai veikia. Tikrai galima išprotėti, kad jau mėnesį nėra saulės, atrodo, kad dangus tarsi dangtis, uždėtas ant mūsų. Man būtina saulė ir kuo toliau, tuo labiau. <...> Vidinis nerimas, kas toliau, lydi visada, nes tokia mano profesija. Bet paskui pagalvoji, kad jau dešimt metų tas nerimas yra ir viskas gerai būna. Manau, kad tai natūrali kiekvieno žmogaus būsena, kalbant apie rytojų“, – tiki pašnekovas.
O ar G. Savickas bijo mirties?
„Nenorėčiau, bet nieko nepadarysi. Tai yra pagrindinis mūsų gyvenimo centras, tai yra viskas. Esu tikintis žmogus. Po „Žmonių“ suabejojau, ar pateksiu į rojų (šypteli). O mirti... Man būna kartais toks momentas, kad nenoriu mirti, nes gyvenime būna labai gerų akimirkų. <...> Kartais spektakliuose galvodavau, kad kuo greičiau jis praeitų, tačiau dabar taip nebedarau, nes gyvenime ir taip viskas praeina greitai. Kai 40-imt ateina imi galvoti, kas mes, vyrai, labai retas kuris sulaukia 70-imt. Su žmona, pavyzdžiui, mes bijome skraidyti. Esame laimingi ant žemės“, – šypsosi laidos svečias.
Kalbai pasisukus apie santykius su žmona, Giedrius patikino, kad jų šeimoje, kaip ir pas visus, būna visko.
„Žinoma, būna. Bet nekalbadienių nelabai. Supratau, kad tai beprasmis dalykas, juk vis tiek reikės gyventi su žmogumi. Būna, kad tu supyksti, visi pasikarščiuoja. Kai paklausi žmonos, kas yra, o ji atako „nieko“ – po tuo žodžiu slypi daug kas. Bet aš suprantu, kad man reikės gyventi su tuo žmogumi, todėl laiko neeikvoju (pykčiams). Jeigu jau jauti, kad pyksti – paimk telefoną ir viską imk įrašinėti, kaip tu pykstiesi. Tuomet pasidaro viskas kvaila, nes supranti, kad to pasiklausius bus gėda. <...> Man namuose žmona yra padariusi dėžutę karūnai nusiimti. Tu grįžti po spektaklio, tau plojo visa salė, tu eini į namus ir sakai „pakabink striukę“, o ji iškart nuspaudžia „stop“ ir nuima man tą „karūną“, tas į namus eini be jos. Nuima greitai. Moterys“, – nukerta aktorius.
Pasiteiravus, ar jis niekada nesirgo žvaigždžių liga, G. Savickas patikino, kad tai – ne jam.
„Mano niekada nebuvo siekiamybė karjera, sėkmė. Yra žmonių, kurie pasikeičia jau po pirmos laidos televizijoje. Tikrai pasikeičia. Man pasakė grimerės, kurios tą tikrai mato. Yra tokių. Bet tai ne man. Tai ne mano tikslas. Aš tuo negyvenu, nesimaitinu. Yra žmonių, kurie tuo gyvena ir jei negaus tos šlovėms, jiems bus pi****. Man kaip tik kartais norisi slėptis į kokį laivuką, plaukti ir viskas. Dar klausyti muzikos. Mano tikslas būti laimingu. O į televiziją einu pinigų užsidirbti. Tai yra paprasta. Man smagu, dabar bus laidos vedimas su vaikais, smagu toms močiutėms, nuolatinėms fanėms, kurios atneša saldainių. Man atrodo, kad kol mano mama bus gyva, tol aš būsiu televizijoje, nes tokiu būdu ji dažniau mato sūnų. Ir mamai tai patinka“, – sako jis.
Kiek G. Savickui reikia pragyvenimui?
„Aš uždirbu tiek, kiek man užtenka. Tai svarbiausia. Jau supratau, kad reikia dirbti mažiau ir mėgautis gyvenimu. Kažkada su žmona galvojome pabandyti pragyventi iš pensijos, kokią esame sukaupę. Tai yra apie 300 eurų, kadangi esame dviese, tai bendrai 600 eurų. Dabar mano poreikiams užtenka pusantro tūkstančio eurų tikrai. Į tai įeina plokštelės ir grikiai. Užtektų. Kiek turi, tiek ir užtektų.
Būdavo tokių tarpų, kai tu du mėnesius nieko neuždirbdavai. Prisimenu 2003-aisiais metais, kai man buvo 23-eji, mes važiavome gastrolių į Prancūziją ir aš parsivežiau 15 tūkst. litų. Tuo metu aš uždirbdavau po 5 tūkst. litų į mėnesį, nes mes važinėdavome po visą pasaulį ir uždirbdavome. Bet aš viską pragerdavau. Tiesiog. Nieko neturėjau, nieko neįsigijau. Mes gerdavome tikrai normaliai“, – neslėpė aktorius.
Laidos vedėjas paklausė, ar sklandantis gandas, kad jis yra grojęs su degančiu pianinu ir tuo metu jis buvo girdomas, yra tiesa, Giedrius neslėpė, kad tuo laikotarpiu jo gyvenimas buvo audringas.
„Taip, visko yra buvę. Degdavo stalai. Manęs neįleisdavo į kelis barus, neįleisdavo į „Brodvėjų“, į „Absento fėjas“, kadangi buvo dužęs stalas, užpakalį apsauginiams rodžiau. Buvo pats gazas. Buvau jaunas, pinigų daug, o proto mažai. 24-erių metų esi tik ką baigęs mokslus ir tau visas gyvenimas prieš akis, gastrolės. Moterų nebūdavo, mes linksmindavomės kartu su vyrais. Būdavo, kad geri savaitę. Esu gėręs 24 dienas mėnesyje. Nuo blogiausio sustabdė lašelinės.
Laikui bėgant nebenorėjau gerti. Susirgau žvyneline liga. Mane tas labai sustabdė. Mano nuomone, tokia liga būna nuo nervų, o alkoholis nervinę sistemą stipriai veikia. <...> Vartojau tik alkoholį, man narkotikai – ne, neįdomu. Pats alkoholis nėra blogas, jame tėra tik vienas blogas ingredientas – žmogus, kuris su juo nemoka elgtis. Skanu yra išgerti vyno taurę, bet nereikia to daryti tris paras“, – sako aktorius.
Nors praeityje G. Savickas turėjo ir tokių patirčių, šiandien visiškai alkoholio jis neatsisakė ir dabar jį vartoja saikingai.
„Mano žmona yra negerianti, jaučiu atsakomybę. Dabar nebėra taip, kaip anksčiau. Tuomet buvau jaunas ir proto nebuvo“, – pripažįsta jis.
Giedrius pokalbio metu išdavė, kad dabar jo didžiausia svajonė yra susilaukti vaikų.
„Tai yra mano didžiausia svajonė, tikslas ir gyvenimo prasmė. Aš nebeturiu kitų didelių tikslų, pavyzdžiui, suvaidinti Holivude ir pan. Tegul kiti visa šita pasiima. Aš noriu vėl būti laisvas, išeiti indėnu išsipaišęs, nes dabar tai ne tas, o jei to paprašytų, pavyzdžiui, dukra, ir pačiam būtų labai faina. Mes laukiame vaiko. Kai Dievas duos, tada jis ir ateis. Aš laukiu to kito pasaulio, noriu jį pažinti. <...> Kartą vienas psichologas yra pasakęs, kad vaiką tu augini ne sau, o kitam. Tai yra gražiausia, kad tik gali būti. Norisi užauginti pasauliui gerą žmogų“, – šypteli žinomas vyras.
Visas interviu su G. Savicku – vaizdo įraše.
