Šią savaitę socialiniuose tinkluose juokavau, kad per artimiausius dešimtmečius Užgavėnės taps nebe žiemos, o klimato kaitos vijimo iš kiemo švente. Jos metu žmonės persirenginės nebe „velniais, žydais, čigonais“, o klimato kaitos neigėjais, antivakseriais ar kvaištelėjusiais politikais.
Bijau, kad mano pokšte buvo per daug optimizmo. Užgavėnių tradicija Lietuvoje vis dar atskleidžia moralinio jautrumo stoką ir, tikriausiai, persirengėlių kostiumų nepakeis taip greitai, kaip tikėtumėmės stebėdami visuomenės progresą kitose srityse.
Ne paslaptis, kad Užgavėnių persirengėlių tradicija atspindi XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios eilinio lietuvio pasaulio vaizdinį. Jame svetimybe buvo ne tik mitologinio pasaulio atstovai (velniai, raganos), bet ir kitų socialinių grupių, kultūrų atstovai, tautinės mažumos. Viskas, kas nepažinta ir kelia baimę, buvo suplakta į minią, gąsdinančią kaimo vaikus ir tariamai vejančią žiemą.
Vadinamieji žydo ar čigono personažai atsirado dėl to, kad šių tautinių mažumų atstovai atrodė svetimi, gąsdinantys, nepažįstami ir nesuprantami lietuvio kaimiečio sąmonei. Nepaisant to, kad jų vaizdavimas dažnai nėra tiesiogiai bauginantis ar demonizuojantis, bet jis remiamas labai aiškiais, įsisenėjusiais stereotipais.
Užgavėnių žydas būtinai turi gvieštis pinigų ar siekti kažką parduoti. Užgavėnių čigonui tenka lengvabūdiško linksmintojo, vagies, moteriai – būrėjos, lengvabūdės gundytojos, suvedžiotojos savybės.
Jei žydų vaizdavimas Užgavėnėse sulaukia didesnio pasmerkimo ir vis labiau pastebimas kaip anachronistinė linksmybių forma, tai romų bendruomenės klausimu ginančių ir aiškinančių balsų girdima labai retai.
Viena vertus, romų bendruomenė niekada nebuvo suformavusi viešojoje erdvėje didesnę įtaką turinčios organizacijos, galinčios ginti jų teises. Kita vertus, stringanti romų socialinė integracija, bendruomenės uždarumas ir pačių lietuvių baimės atbaido daugelį nuo viešos paramos šiai tautai ar jos vaizdavimui Lietuvos viešojoje erdvėje.
Romų bendruomenės išstūmimą iš lietuviškosios sąmonės gerai atspindi Holokausto klausimo nušvietimas. Tik pastaruoju metu Lietuvoje pradeda drąsiau pasisakyti apie tai, kad bendrapiliečių žydų žudynės buvo ne svetimos tautos, o visos Lietuvos valstybės tragedija.
Bet šioje tragedijos sampratoje vis dar neatsirado vietos Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu gyvenusiems romų bendruomenės nariams. Istorijos mokslų daktaras Antanas Bubnys teigia, kad susidorojimas su 1500 nacių okupacijos metu gyvenusių Lietuvos romų prasidėjo dar 1942 metais.
1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto SS ir policijos vadas Georga Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra nepatikimas elementas, reikia elgtis kaip su žydais“. Vėliau žudymai pakeisti ir Lietuvos policijai nurodyta pristatyti Lietuvoje gyvenusius romus darbams, daugiausiai durpių kasimui, jie pradėti siųsti koncentracijos stovyklas. Lietuvoje romai buvo kalinami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose.
Viso Antrojo pasaulinio karo metu, vadinamuosiuose etniniuose valymuose nužudyta ne mažiau nei 130 tūkstančių romų kilmės žmonių.
Šiems faktams Lietuvos švietimo sistemoje ar diskusijose apie Holokaustą viešojoje erdvėje dėmesio praktiškai nėra. Galbūt todėl pamažu augantis jautrumas Lietuvos žydų istorijos klausimams kontrastuoja su abejingumu taip pat nukentėjusiai romų bendruomenei.
Daug tokio nejautrumo pavyzdžių galima užtikti anoniminių komentarų skiltyse, atskiruose socialinių tinklų remarkose ar vulgariame Užgavėnių šventime.
Kiek labiau netikėta, kad tokio nejautrumo pavyzdžius demonstruoja ir verslo atstovai. Štai Lietuvoje veikianti tarptautinė turto ir gerovės valdymo grupė „Lewben Group“ savo kalėdinei šventei pasirinko „čigonišką“ ir užsakytu traukiniu keliavo iki Pabradės. Šias jų šventės nuotraukas galima surasti patalpintas grupės socialinių tinklų paskyroje.
Gyvenimo ironija ir absurdas, kad toje pačioje Pabradėje buvo kalinami, kankinami ir prievartinių darbų varomi romų bendruomenės žmonės Antrojo pasaulinio karo metais.
Akivaizdu, kad romų bendruomenės vieta Lietuvos istorijoje vis dar nepakankamai pažymėta ir ši žmonių grupė vis dar suprantama kaip svetimojo pasaulio dalis. Tai trukdo istorinei vaizduotei įrašyti romus į lietuvių gretas.
Padėties negerina ir dabartinė situacija. Reikia pripažinti, kad problemos glūdi ir romų bendruomenėje, ir Lietuvos politikų, institucijų bei visos visuomenės požiūryje į uždarą ir savais papročiais grįstą kultūrą.
Sunkiai besiintegruojantys, savo papročių besilaikantys ir dėl to dažnai skurde gyvenantys romai nenoriai priima pagalbą, nepasitiki institucijomis bei pareigūnais. Tokia situacija dažnai į nusikalstamą pasaulį pastūmėja jaunus ir ateities perspektyvą galinčius susikurti romus.
Kitoje pusėje yra daug nepasitikėjimo, stereotipų ir nenoro padėti, laikant romus svetimaisiais ar iš prigimties nedorais žmonėmis. Lietuviai labai įtariai žvelgia į pačią romų bendruomenę ir atskirus jų atstovus, nenori kaimynystės ir tvirtai laikosi Užgavėnių kaukėmis atspindimų stereotipų. Sėkminguose romų integravimosi pavyzdžiuose dažniausiai matomos tariamos išimtys, o ne tiesiog žmogiškumo pamokos.
Romų bendruomenė lyg ir visada šalia, tačiau visada per tam tikrą distanciją nuo mūsų. Daugiau sėkmingų romų integracijos istorijų, gilesnis ir atviresnis žvilgsnis į šios bendruomenės kultūrą, istoriją padėtų mums labiau geriau suprasti ir save pačius.
Kol kas mes stumiame romus iš Lietuvos istorijos, lietuviškojo naratyvo, užsidedame kaukes, skaras, spalvingus rūbus, puoselėjame stereotipus ir bėgame nuo supratimo, kad santykis su jais gali papasakoti daug ir apie mus pačius.