Artėjant vasario 29 dieną vyksiančiai ketvirtajai pokyčių konferencijai „Išdrįsk pradėti. 2020. Šiandien“ su savo srities profesionale kalbamės apie gyvenimą valdančias emocijas, kaip jos veikia mus pačius ir mūsų elgseną.

Emocijos valdo mūsų gyvenimą

Jau daugiau nei 10 metų Marijos Mikalauskienės didžiausia aistra ir troškimas – padėti kiekvienam žmogui rasti savo kalbą su pasauliu. Žmones užklumpa daug įvairiausių emocijų – džiaugsmas, liūdesys, pyktis ar nepasitikėjimas savimi, baimė. Pašnekovė įsitikinusi, kad susidūrus su tam tikromis emocijomis nereikia atsitraukti. Galima jas keisti, pasirenkant tas, kurios sustiprina ir veda mus į priekį. Atsiradus dirgikliui turi atsirasti teisinga reakcija į jį.

„Kažkas mums pasako negatyvų, nedarnų žodį, mes automatiškai kūne pajuntame reakciją. Daugelis arba atreaguoja – atlieka gynybinį veiksmą (dažnai taip pat įskaudina), kiti – susivaldo, susikontroliuoja ir savo kilusią reakciją nustumia į pasąmonę, tarsi jos nematytų. Atrodo, kad antra reakcija yra geresnė, tiesa? Jokiu būdu. Jos – vienodos. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju, tave valdo emocijos. Tik antruoju, tavo užslopinta emocija toliau gyvena pasąmonėje, raizgo įvairiausius istorijų ir minčių tinklus, kaip ir kada save realizuoti. Tai gali atsitikti po kelerių metų. Netgi ne tam pačiam žmogui. Bet būtinai atsitiks,“ – apie emocijų valdymą kalba Marija.

Emocijos dažnai užgožia logiką ir lemia mūsų gyvenimo tėkmę. Tas pats vyksta visur, darbuose, santykiuose su draugais ir kt. Viešojo kalbėjimo ir baimės paleidimo trenerė Marija Mikalauskienė pateikia pavyzdį: „Įsivaizduokite moterį, kuri nori būti maloni savo vyrui. Nors jaučia, kad jai kažko trūksta (įsiklausymo, švelnumo ar tiesiog dėmesio), ji toliau elgiasi tarsi gera, švelni žmona. Jos pasąmonėje nuolat kaupiasi „skaitliukas“, kiek kartų liko nesuprasta ir kiek kartų nuolankiai tai pakėlė. Net intuityviai galite jausti, kad ji ilgai neatlaikys. Labai greitai jai ims kilti skausmas, nuolankumas virs pareiga. Pareigą netrukus pakeis lengvas „vergystės“ jausmas. O jį, kaip ir visuomet tokiuose hierarchijos santykiuose, noras pasipriešinti ir atsikovoti teises. Kas iš tiesų tas teises „atėmė“? Juk vyras, mylimasis, taip niekuomet ir nežinojo, kad jai kažko trūksta.

Kitas variantas – ta pati moteris išsakė savo emocijas, kad jai kažko trūksta, bet jas išsakė instinktyviai. T.y. pajuto pyktį ir piktai pasakė, kad ji nepakęs tokio elgesio. Kas nutiko? Ji, realiai, vis dar taip ir neišsakė savo tikrojo noro. Jos žodžiai sakė viena, o emocijos siuntė kitą žinutę.

Kaip jaučiate, kuo labiau pasitikime gyvenime? Kitų žodžiais ar emocijomis? Savaime suprantama – emocijomis. Joms esame nelyginti jautresni ir suvokiame, kad jos kontroliuojamos sunkiau. Todėl yra arčiau tiesos. Ką gi šiuo atveju išgirdo vyras? Kad moteris jo nekenčia, jis esąs blogas. „Aš noriu, kad mes pasikalbėtume, kad leistume daugiau laiko kartu“. Ar jaučiate, kaip čia emocijos paima Jūsų gyvenimo vadeles?“

Sąmoninga emocijų analizė

Kalbantis su Marija kyla klausimas, ar mes patys pajėgūs keisti savo emocijas. Ar galime vienas emocijas paversti kitomis, savo viduje? Kuo tai gali pasitarnauti mums patiems?

„Pirmiausia, mes susiduriame su, jau pokalbyje minėtu, dirgikliu (pvz.: Tau pasakė, kad tu per lėtai dirbi). Tuomet, jei norime sąmoningai dirbti su emocijomis, mes galime sustoti ir pajausti, kokią savijautą sukėlė man šis sakinys. (pvz.: Aš jaučiuosi pažeminta, negabi, lėta.) Kokį veiksmą ši savijauta automatiškai manyje sukeltų? (pvz.: Aš iš karto pulčiau atsiprašyti ir bėgčiau dirbti daugiau.) Čia – sąmoningumo pradžia! Kitas klausimas sau turėtų būti: „Ar aš tikrai noriu taip sureaguoti?“ Čia tu jau keiti savo reakciją. Tu jau nebe instinktyviai reaguoji, o sustoji ir pasilieki sau laisvę nuspręsti, ar tu nori tai padaryti. (pvz.: Kaip toks sprendimas paveiks mano šeimą? Mano sveikatą? Ar bent bus tame realios materialinės naudos? Ar yra kiti sprendimai, kaip pasidalinti darbais su kolegomis ir kt.?) Taip tu tampi laisvas nuo savo emocijų, – patirtimi dalinasi viešojo kalbėjimo ir baimės paleidimo trenerė. – Įsivaizduokite, kiek daug gyvenimo sričių ir situacijų toks požiūris radikaliai pakeistų! Pokalbiai su vaiku, su vyru, su tėvais ir giminaičiais, partneriais – visais žmonėmis! Net ir su savimi. Čia emocinė laisvė dar nesibaigia. Jei tu sąmoningai atlieki tokią vienos emocijos analizę, kitą kartą tu jau gali numatyti kaip tu jausiesi, kaip jausis kitas asmuo, dar prieš tokiam įvykiui įvykstant. Ar tu nori tokios situacijos? Tu tampi situacijos kūrėju dar prieš jai atsitinkant“.

Pažinti, suvokti ir išreikšti savo baimę

Nors ir laikoma viena sunkiausių emocijų, Marijos Mikalauskienės manymu, baimė yra natūrali reakcija į situaciją, kurioje mes pajuntame grėsmę. Kaip ir dirbant su kitomis emocijomis, mums svarbiausia:

1. Pažinti savo emociją (Kokią įtaką ji daro mintims, kūnui, mano visumai?)

2. Suvokti ją (Kodėl ji kilo? Kokia jos priežastis? Ko ji siekia? Nuo ko mane bando apsaugoti?)

3. Išreikšti ją (Kokį veiksmą, jaučiant šią emociją, renkuosi atlikti? Net jei bijau – gal vis tik man šis įvykis, sprendimas, situacija yra svarbesni už patį baimės jausmą? Tuomet būtinai vis tiek jį atliksiu! O gal ne? Gal tikrai nieko doro neįvyks dėl to, kad peržengsiu savo baimę ir nerimą?)

„Pirmasis etapas – sąmoningumo įnešimas, – teigia pašnekovė. – Įdomu, kad gilinantis į baimę netrukus tu aptiksi, kad, kaip ir visos emocijos, ji neša tau labai daug dovanų! (Pvz.: Papildomą energiją atlikti veiksmui „su trenksmu“, su jėga! Taip pat – informaciją apie tai, ko tu šiai dienai dar realiai negali atlikti).

Pirmiausia, STEBĖKITE savo baimę. Pradžioje tai neįprasta, nes mes norime bėgti nuo savo baimės lygiai taip pat, kaip nuo visų įsitempusių ir „sunkių“ žmonių. Neįsileidžiame nei jų, nei savęs tokioje būsenoje. Didžiulis trūkumas tokio veiksmo – tu negauni informacijos, kodėl iš viso ši emocija tau kilo. Tu negauni įžvalgų, kaip su ja dirbti“.

Stebėjimas, matymas, priėmimas, laiko skyrimas tai emocijai – veiksmai, nuo kurių patariama pradėti, siekiant išsilaisvinti nuo baimės ir kitų užvaldančių emocijų. Marija šias pamokas išmoko puikiai ir patirtimi dabar gali dalintis su kitais. „Aš nebebijau bijoti! – sako ji. – Net kai apima tikrai didelė baimė, aš pasisodinu save arbatos ir sakau sau: „Na, Mieloji, Mylima mano, kas gi tave neramina? Papasakok man... Ko tu bijai?“. Ir būnu. Tyloje. Stebiu. Visuomet atrandu savo atsakymą, kuris nurodo kryptį, kelią, kuriuo turiu ir noriu eiti toliau. Kur čia magija? Vien jau tame sprendime, kad aš būsiu „šalia savęs, kai man savęs reikės“! Aš išklausysiu save. Aš priimsiu save. Aš nepabėgsiu nuo savęs, nei laimėje, nei baimėje. Būkite su savimi“.

Raskite savo kelią

Turintiems troškimų, bet šiuo metu labai bijantiems Marija Mikalauskienė pataria bijoti ir nieko dėl to nedaryti. Tol, kol skausmas, kylantis iš nedarymo, išaugs tiek, kad viduje užsikurs nepamatuojamo dydžio reaktorius, kuris sakys – „VISKAS, užteks!“. Tuomet tikrai neliks vietos abejonėms. Bet! Jei nuspręsite eiti tokiu keliu, stebėkite sąmoningai, kaip kyla, auga baimė ir liūdesys nuo neveikimo. Nuo jautimo, kad turi kažko imtis, bet neleidi sau to padaryti.

„Tik nepriimkite šio atsakymo, kaip vienintelio, – šypsosi moteris. – Išlikite laisva! Lygiai tiek pat nuostabus kelias – susirasti žmogų, kuris jau peržengė, būtent šią, tavo baimę ir su juo pabūti. Pasikalbėti. Pajausti, kaip jis tai padarė ir pačiam keliauti jo keliu. Lygiai tiek pat nuostabus kelias – nereikalauti iš savęs per daug. Nespausti savęs įgyvendinti visų savo norų dabar, o labai jautriai tyrinėti. Ar tikrai šie norai verti mano dėmesio ir laiko? Ne viską, ko bijome, turime daryti!“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)