Jau šiandien galima spėti, kad paminklo Smetonai statymas nesukels didelių ar net mažų kontroversijų. Rengiantis švęsti Lietuvos valstybės šimtmetį buvo siūloma pastatyti Vilniuje paminklus ne tik Jonui Basanavičiui, broliams Vileišiams, bet ir Antanui Smetonai. Pirmieji du paminklai galiausiai buvo pastatyti. Paminklas Smetonai neatsirado tikrai ne dėl kokių nors kontroversijų, nes tokių tiesiog nebuvo. Tiesa, viešai buvo užsiminta, kad paminklas vis dėlto nepastatytas baiminantis „politinių reakcijų“. Prezidentas Gitanas Nausėda, didelis paminklo Smetonai rėmėjas, tarsi užbėgdamas už akių įpaminklinimo kritikams, yra išsitaręs, kad nereikia „iš aukšto kritikuoti“, nes šie veikėjai „gyveno visai kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir priiminėjo visai kitokius moralinius ir istorinius sprendimus“. Tačiau bent viešai Smetona dėl sprendimų beveik nekritikuojamas. Nausėda šioje istorijoje veikiausiai pats ir pateikė patį kontroversiškiausią vertinimą. Kalbėdamas apie Smetonos klaidas jis paminėjo, kad anas pasukęs „Lietuvos valstybės vairą į šoną nuo demokratinės sistemos“, bet tai daręs, jo įsitikinimu, „tik iš didelės meilės Lietuvai, norėdamas, kad jos nepriklausomybei, jos laisvei, jos gerovei nekiltų pavojų iš išorės“.
Visuomenės diskusijoms nepaliktas klausimas, reikia ar nereikia paminklo Smetonai Vilniuje. Tačiau ir tai jokių stipresnių neigiamų reakcijų ar kontroversijų nesukėlė, kaip ir Smetonos asmuo. Galbūt net slapta viliamasi, kad išsidūkus „patriotiniam“ nacionalistiniam šėlui ir pastačius paminklus žymiausiems veikėjams, paminklų vajus baigsis, rasis įvairesnių atminties ženklų. Vienas kitas atminties tyrėjas ar menotyrininkė užsimena, kad paminklų lietuviškiems veikėjams esama ir taip labai daug, kad apskritai reikėtų paskelbti moratoriumą paminklams Vilniuje ir Lietuvoje, kad lengviau paminklus pastatyti, nei paskui juos nugriauti.
Kalbama, kad daug prasmingiau atminimą įtvirtinti kitais būdais, nei vien paminklais. Tačiau bendrai tvyro ir gana rezignacinė nuotaika, kad kai jau pristatyta tiek paminklų, dar vienas kur nors nuošalesnėje vietoje ir nelabai išsiskiriantis nepamaišys. Ir tikrai jis nebus estetiškai labiau nevykęs nei paminklas broliams Vileišiams. Jis nebus ir nuobodesnis už paminklą Basanavičiui. Nes nuobodesnį sugalvoti būtų sunku. Veikiau bus į jį panašus: ponas su ūsais ir barzdele, stovintis ant nedidelio postamento ar sėdintis ant suolelio. Toliau mūsų paminklų meninė vaizduotė dar nėra pažengusi.
Esami svarstymai apie paminklą Smetonai Vilniuje nerodo jokių konfliktų. Veikiau matyti, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl paminklas Smetonai Vilniuje nebuvo pastatytas net ir 2019 m. švenčiant jo minėjimo metus, buvo visuomenės abejingumas. 2019 m. paminklas Smetonai buvo atidengtas Užulėnyje, prie Smetonos dvaro. Vietos bendruomenė labai aktyviai prisimena Smetoną, ir paminklo atsiradimas ten nestebina.
Esame daugmaž abejingai susitaikę su tuo, kad turėsime dar vieną tautinės edukacijos paminklą. Dar viena Vilniaus pėda bus „sulietuvinta“, rasis dar vienas ženklas, įtvirtinantis atmintį apie lietuvišką Lietuvos valstybę. Kaip sakė vienas minėtos darbo grupės narys, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius, paminklas Smetonai esąs „mūsų lietuviškos valstybės paminklas“, kad jis prisidės prie valstybės „įlietuvinimo“. Nors iš tiesų Smetona buvo vadovas Lietuvos, kuri etniniu atžvilgiu buvo daug mažiau lietuviška nei dabartinė Lietuvos valstybė, o ir religiniu – daug įvairesnė. Tarp Smetonos ministrų taip pat buvo ne vienas abejotino lietuviškumo lietuvis.
Prie tokių edukacinių valstybę ir Vilnių įlietuvinančių paminklų priskirtini paminklai Vincui Kudirkai, karaliui Mindaugui, kunigaikščiui Gediminui, minėtieji Basanavičiui, Vileišiams. Jie sukalti skirtingose Vilniaus vietose kaip istorinės tautinės valstybės, kurias kūrė lietuviai, atramos. Tai vis veikėjai, primenantys, kaip lietuviams nuolat kilo (ir kyla) grėsmių iš kitataučių, su kurių įtakomis jie kovojo spaudos žodžiu ar net pasitelkdami politinius instrumentus. Tai figūros, generuojančios mūsų pasididžiavimą lietuviškuoju tautiškumu, gebėjimu sukurti tautinę valstybę, išlikti nepaisant įvairiausių nepalankių istorinių aplinkybių. Pastaraisiais metais edukacija tapo tiesiogiškesnė nei anksčiau. Ant kunigaikščio Gedimino arklio užsėsti būtų galima tik pasitelkus gaisrininkų kopėčias. Mindaugo paminklo postamentas, pačiam Mindaugui rūsčiai stebint, yra tapęs mėgiama mažamečių čiuožykla. O štai ant Vileišių stalo prisėsti ar prigulti galima padedant kokiam neaukšto ūgio prieteliui. Basanavičiaus postamentas neaukštas, galima jam ant kaklo užrišti kokį šaliką ar ant galvos užmauti Kalėdų senio kepurę nesibaiminant policijos dėmesio. Reikia tikėtis, kad ir paminklas Smetonai bus panašus, nesukurs postamentinės distancijos, verčiančios jį garbinti.
Smetonos kaip prezidento santykio su Vilniumi taip pat reikia gerai paieškoti. Vilniaus meras Remigijus Šimašius, gana abejingai palaikantis paminklo Smetonai statymo idėją, paminėjo Smetoną prisidėjus, kad Lietuva neužmirštų, jog jos istorinė sostinė yra Vilnius. Tad jis simbolizuojąs tarpukario Lietuvos ryžtą, pasireiškusį šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Nuo čia jau netoli iki gana slidžios minties apie šio šūkio ryšį su Vilnius „išvalymu“ nuo lenkų, žydų ir kitų tautybių žmonių karo metais ir pokariu, perkeičiant Vilnių į „lietuvių“ sostinę.
Tuo istoriją apie paminklo Smetonai statymą Vilniuje būtų galima ir baigti, konstatuojant šio paminklo prasmės stoką arba jo sąsają su lietuviškos Lietuvos ar Lietuvos lietuviams mitais. Tačiau Smetona nusipelno platesnio požiūrio ir įprasminimo. Svarbu yra tai, kad iš visų iki šiol „lietuviškų“ paminklų Vilniuje tai būtų vienintelis paminklas modernios Lietuvos valstybės politikui.
Smetona yra neabejotinai reikšmingiausia modernios Lietuvos valstybės figūra. Galima net drįsti palyginti, kad jis buvo daug reikšmingesnis valstybininkas už Basanavičių. Jis buvo Vasario 16-osios akto signataras, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, du kartus buvo valstybės Prezidentas. Jis turėjo priimti realius sprendimus, lėmusius tam tikrą valstybės raidą ir jos likimą ar išlikimą.
Kaip visuomenės veikėjas, o paskui ir politikas jis turėjo patrauklių ir nepatrauklių bruožų. Jis atstovavo jaunajai atgimimo ir poatgimiminei kartai, kuri nusileido ant žemės iš romantinių vizijų ir ėmėsi realiai kurti valstybę, kai kada darydama klaidų, kai kada rasdama gerų sprendimų. Smetona akivaizdžiai žavėjosi Lietuvos ekonomikos ir modernizavimo galimybėmis, o sentimentų samanotoms bakūžėms ir primityviam žemės ūkio kultivavimui turėjo daug mažiau nei kad turime mes. Jis akivaizdžiai nebuvo antisemitas ir stengėsi spręsti tautinius nesutarimus, net jei ir neieškojo ir neinicijavo tautų suartėjimo. Smetona buvo intelektualas politikas, veikiausiai tai jį apsaugojo nuo didybės manijos. Buvo vadinamas Tautos Vadu, kaip ir kitų Europos valstybių vadukai, tačiau 1930 m. švęstą Vytauto Didžiojo jubiliejų jis naudojo labiau politinei tautai vienyti, o ne savo asmeniui sureikšminti ir iškelti. Nepaisant įtampų, lydėjusių Lietuvos ir Lenkijos santykius, 1939 m. Lietuvos valstybė priėmė nacių sutriuškintus Lenkijos karius ir karininkus bei civilius. Ir tai yra bene labiausiai pasididžiavimo vertas anuometinės valstybės (o ir Smetonos) žingsnis žvelgiant iš dabarties.
Smetona vis dėlto nesugebėjo ar nenorėjo išlaikyti Lietuvos demokratijos. Net jei jo autoritarinis valdymas buvo gana švelnus, visuomenė neįgijo demokratinio tvarkymosi patirties. Nepatrauklu yra tai, kaip lietuviškoji administracija ėmėsi tvarkytis 1939 m. atgavusi Vilnių ir staiga ėmusi prievarta lietuvinti jo institucijas. Apie tai su nuoskauda yra rašę Czesławas Miłoszas ir Józefas Mackiewiczius. Smetona, regisi, nesugebėjo blaiviai įvertinti bolševikinės Rusijos veikimo tarpukario Lietuvoje grėsmės, jos naudojamos minkštosios galios perkant kultūrinio ir politinio elito simpatijas ir lojalumą. Vis dėlto jo pasitraukimas iš Lietuvos 1940 m. akivaizdžiai buvo teisingas sprendimas, už kurį bolševikinė Rusija negalėjo atleisti. Sovietmečiu intensyviai kurta Smetonos karikatūra rodo jį kaip bailų valstybės vadovą, bėgantį iš šalies, brendantį per pasienio upelį pasiraitojusį kelnes. Smetona pasielgė kaip vadovas, kurio šalis yra okupuojama ir kuris tai aiškiai parodė.
Smetona yra vertas paminklo ne tik kaip lietuviškos Lietuvos vadovas, bet kaip ryškiausias modernios Lietuvos politikas. Ir vis dėlto klausdami, kokie gyvi saitai sieja jo epochą su mūsų, turėsime konstatuoti, kad ne tiek ir daug. Jis gyveno ir veikė epochoje, kuri pasibaigė. Sovietmečiu formavosi tam tikra „pogrindinė“ tarpukario smetoninės Lietuvos nostalgija. Tai tebuvo buržuazinės gerovės, gyvenimo kokybės ir tam tikros politinės laisvės nostalgija. Jos duženas buvo galima matyti vaikštant sovietinio Kauno gatvėmis ar lankantis kauniečių namuose. Realius ryšius su smetonine Lietuva bolševikai nutraukė brutaliai, naikindami gyvenimo praktikas, savitus bendruomeninius ryšius, atverdami erdvę smetonmetį sumitinti, apie jį prisiminti kaip apie beveik pusėtiną rojų.
Mes vis dar esame paskendę „lietuviškosios Lietuvos“, „lietuviško Vilniaus“ ieškojimuose. Pagal tai vertiname ir mūsų valstybės politikus ir veikėjus. Smetona tuo iš tiesų nusileidžia ne tik Algirdui Brazauskui, bet ir Antanui Sniečkui. Labai tikėtina, kad pastačius paminklą, Smetona vėl bus užmirštas. Tačiau esama nedidelės vilties, kad paminklas Smetonai paskatins pasidomėti tarpukario Lietuva, atrasti jos sudėtingumą ir įvairovę.
