Apibrėžti, konkretūs, apčiuopiami dalykai sukuria terpę, kurioje gali suviešėti įspūdingi rezultatai. Žinoma, yra ir išimčių – štai Europos integracijos projektas pokaryje nebūtų pajudėjęs iš mirties taško be didingai abstrakčios žemyno vienybės idėjos, kurią skausmingai aktualizavo karo tragizmas. Tuomet jau reikėjo tik atrasti konkretų būdą pajudėti į priekį; pradėta nuo vos kelių pramonės šakų – anglies ir plieno – apjungimo po viršnacionaliniais sprendimų priėmimo mechanizmais.
Bet šiuolaikinėje politikoje dominuoja skambių, ir siauriai auditorijai nutaikytų, pareiškimų infliacija. Dažnai tą darant nė nebandoma rasti sąsajos su praktine realybe. Netgi priešingai, tikslingai kuriamos kelios skirtingos tos pačios aptariamos temos interpretacijos, o jų naudojimas priklauso nuo to, kas vieną ar kitą akimirką yra politiškai parankiau.
Galbūt todėl diskusija apie šiandieninę Europos Sąjungos būklę yra tokia išplaukusi. Viena vertus, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir kai kurie kiti lyderiai deklaruoja didingas idėjas; ypač daug dėmesio sulaukė siūlymai apie bendros Europos kariuomenės kūrimą, efektyvią kovą stabdant klimato kaitą, sparčią žemyno skaitmenizaciją ir dirbtinio intelekto pritaikymo vystymą.
Tik stipri, federalizuota Europa, veikdama kaip vienis, o ne paskirų valstybių grupė, yra pajėgi konkuruoti su didžiosiomis galiomis ir prasmingai prisidėti prie šių iššūkių įveikimo, sako šie svarstytojai.
Dažniausiai tokios kalbos sulaukia dvigubos reakcijos. Optimistai ploja ir tapšnoja per petį teigdami, jog argumentai tokie savaime įtikinantys, kad neišvengiamai virs politiniais sprendimais. Pesimistai tuoj pat atkerta, kad artėjama visiško nacionalinių identitetų ir valstybių sunaikinimo link, todėl būtina nedelsiant „stabdyti arklius“. Toks naratyvinis situacijos formavimas yra tikras „skanėstas“ intelektualams ir akademikams; vyksta šių interpretacijų kova, virstanti ištisomis naujų diskusijų, leidinių ir tekstų salvėmis.
Vizijos ir intelektualiniai debatai yra prasmingi; jie formuoja supratimą apie tai, kas daugeliui gali tapti objektyvia norma ir realybės atspindžiu ateityje. Konstravimas yra būtinybė, nes visuomenės ir valstybės negali gyventi idėjų ir siektinų tikslų vakuume.
Šiuolaikinėje tviterizuotoje politikoje, kurioje Demokratija dažnai tampa emokratija, atstumas tarp skambių frazių ir (bent jau) nuoširdaus bandymo jas realizuoti nenumaldomai auga; to atstumo nebandoma suartinti nei ambicijų lygmens, nei įgyvendinimo laikotarpio skalėje.
Geras to pavyzdys – pastarųjų dienų ES lyderių derybos dėl daugiamečio bendrijos biudžeto. Į jas šalių vadovai vyko lyg į mūšį, galąsdami ietis ir žadėdami nė per plauką nenusileisti.
Taupiosios šalys, ypač Nyderlandai, Švedija, Danija, Austrija, prisiekinėjo neleisiančios, kad bendras ES biudžetas 2021–2027 metais perkoptų 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Kitoje pusėje atsidūrė mažesnės, bet santykinai didesnę tiesioginę naudą iš bendro biudžeto gaunančios valstybės. Jos gynė „ambicingos“ Europos idėją ir reikalavo biudžeto, siekiančio bent 1,1 proc. BNP.
Ir išties, teatrališkas politinis mūšis virė (ir nesibaigė – turės būti pratęstas jau artimiausiu metu) kažkur siaurame tarpelyje tarp 1,0 ir 1,1 proc. Dvidešimt septyni lyderiai kone trisdešimt valandų pliekėsi dėl detalių, neturinčių nieko bendro su Europos kariuomene ar ES kaip vieninga tarptautinių santykių veikėja. Jiems rūpėjo daug „žemiškesni“ dalykai.
Todėl tie patys politiniai lyderiai, kalbantys apie europietišką solidarumą ir gilesnės integracijos būtinybę, nesunkiai transformuojasi į racionalius, siauro ir apčiuopiamo nacionalinio intereso gynėjus. Stovint prieš savo šalies televizijos kameras ir kalbantis su rinkėjais, didingų vizijų nereikia; pakanka teiginių apie tai, jog „įmokos į ES biudžetą mūsų šaliai nedidės“ arba „išmokos šiai socialiai jautriai sričiai nemažės“.
Tokia ir yra ta lūkuriuojanti Europa; apipinta ambicijomis ir skambiais pranešimais, bet entuziastingiausia tada, kai svarsto detales.
