Šių metų žiema negailestingai kėsinasi į Lietuvos miškus: miškininkai net bijo pagalvoti, kas laukia pavasarį

Žiemos pokštai ir šilumos rekordai neigiamai veikia Lietuvos miškus. Ir nors dabartiniu metu Lietuvos medžių būklė, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, yra palyginti gera ir stabili, miško specialistai su baime laukia pavasario, su neramumu stebi šalis, kuriose sparčiai nyksta medžiai, nuo kenkėjų žūva ištisi miškai. Apie tai, kokią įtaką šiltėjantis klimatas turės mūsų šalies gamtai, miškams, o taip pat, kokių kenkėjų atsiras ir kaip su jais kovoti, Delfi klausė miško žinovų.

Prognozuojama, kad šiemet vienas iš pušų spyglius graužiančių kenkėjų įvairiu mastu gali pakenkti apie 6000 ha miškams, esantiems Kuršių nerijos, Varėnos, Druskininkų ir Veisiejų regionuose.

Spygliuočiams – liūdnos prognozės

Vienos iš didžiausių Lietuvoje miško valdymo sistemų Branginu.lt direktorius Žilvinas Juzėnas sako, kad dėl tokių oro išdaigų labiausiai nukenčia eglės: „Lapuočiams miškams didelės įtakos nepadarys, tačiau eglėms toks klimatas labai nepalankus augti, kadangi joms reikia šalčio. Jei ir toliau taip tęsis, eglių Lietuvoje tikriausiai nebeliks. Vokietijoje, Čekijoje eglės jau masiškai nyksta. Taip pat dėl šilto klimato krinta malkinės medienos kaina, nes sumažėjo žmonių, kuriems ta mediena reikalinga“.

Ž. Juzėnas prognozuoja, kad nusistovėjus tokiam klimatui, bus daug didesnis įvairių kenkėjų skaičius, dėl ko miškų būklė Lietuvoje prastės, kris miškų kainos: „Žmonės vartos vis mažiau malkinės medienos, todėl lapuočių miškų kaina taip pat turėtų kristi. Žmonės, kurių miškai auga drėgname dirvožemyje, taip pat turėtų sunerimti, nes dėl „šlapių" žiemų jų miškai gali būti apsemti ir pradėti pūti. Šios situacijos pakeisti nelabai įmanoma. Jei ir toliau tęsis toks klimatas, tai su laiku eglės nebeliks ir to nepakeisime, kaip ir uosių Lietuvoje praktiškai nebeliko. Gamta pati tvarkysis ir prisitaikys prie situacijos, o išnykusias medžių rūšis pakeis naujos, tik neaišku kokios“.

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas Marius Ivanauskas tikina, kad medžių rūšys taip greitai nykti nepradės, nes tai lėtas ir tolygus procesas. Medžių rūšių kaita stebima jau ne vieną dešimtmetį. Pasak, įstaigos atstovo, iš lėto mažėja spygliuočių ir kietųjų lapuočių plotai, bet šie pokyčiai labai nežymūs: „Tačiau jeigu ir toliau sulauksime tokių žiemų, galime nespėti kovoti su mūsų jau įprastais miško kenkėjais ir ligomis. Be to, neabejotinai sulauksime naujų kenkėjų ir ligų, su kuriomis, laimei, kol kas Lietuvoje neteko susidurti“.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Vidas Stakėnas, kalbėdamas apie klimato šiltėjimą ir dažnesnius ekstremalius meteorologinius reiškinius, tokius kaip karščio bangos, štorminiai vėjai ar gausios liūtys, sako, kad gamtai tai nėra palankūs reiškiniai. Ir nors miškams tas poveikis neturėtų būti labai reikšmingas, visgi, prognozuojamas klimato pašiltėjimas Lietuvos „neišstums” iš miškų zonos.

„Gali kiek pakisti medžių rūšių sudėtis. Išauginamos medienos kiekiui klimato pašiltėjimas, tikėtina, kad bus teigiamas, tačiau jos kokybė kali kiek suprastėti. Kai kurioms medžių rūšims, pavyzdžiui, eglėms, klimato sąlygos bus mažiau palankios. Tuo tarpu palankios sąlygos turėtų būti lapuočių zonos medžiams – ąžuolams, klevams, liepoms ir kt.“, - mano V. Stakėnas.

Miškininkai su nerimu laukia pavasario

M. Ivanauskas sako, kad tokia šilta žiema labai palanki peržiemoti įvairiems kenkėjams bei grybinėms ligoms. Pavasarį, kai oro temperatūra taps tinkama miško kenkėjams skraidyti, jie sparčiai išplis aplink žiemojimo vietas ir apniks naujus medžius ir medynus. Paprastai žiemojimo metu nemaža kenkėjų dalis žūsta, ypač kai sulaukiama šalčių be gilios sniego dangos arba kai kaitaliojasi atšilimai ir atšalimai. Bet šiemet, dėl kenkėjams palankių oro sąlygų, jų skaičius žiemojimo vietose mažėjo nežymiai, todėl prognozuojama staigi ir didelė pavasarinė kenkėjų invazija. Miškams tai, be abejo, atsilieps neigiamai.

„Pavasarinę kenkėjų invaziją dar gali sustiprinti medynų silpimas dėl krentančio gruntinių vandenų lygio bei dėl reguliariai kylančių stiprių vėjų. Gruntinių vandenų lygis dar neatsistatė, o dėl to, kad nėra sniego, vargu ar pakils. Nusekę gruntiniai vandenys daro neigiamą įtaką medžių, ypač spygliuočių, atsparumui kenkėjams ir ligoms – spygliuočiai gydosi žaizdas ir pakenkimus, užpildami juos sakais, o jų kiekis labai priklauso nuo vandens. Per sausras ar nukritus gruntinių vandenų lygiui, spygliuočiai nepasigamina pakankamai sakų ir tampa pažeidžiami. Be to, šilta ir drėgna žiema palanki vystytis grybinėms ligoms, kas atsiliepia ir gaminamos medienos kokybei – mediena greičiau genda. Tai ypač sustiprės pavasarį atšilus orams, todėl miškininkai pavasario laukia su nerimu“, - teigia M. Ivanauskas.

Branginu.lt direktorius Ž. Juzėnas sako, kad kenkėjų apnikti medžiai nudžiūva per kelis mėnesius, dėl šilto klimato neįšąla miško kenkėjų lervos. Medžiams nudžiūvus, sumažėja prekinė medienos vertė, lyginant su žalia mediena. Paruošiama smulkesnė mediena, nes tenka kirsti jaunesnius, nevisai subrendusius medžius.

„Turėtų stipriai padaugėti kinivarpų, ūsočių, skaptukų, ir kitų kenkėjų. Kinivarpos pavojingiausios spygliuočiams, ypač eglėms, kurie po medžių žieve ir medienoje išgraužia sudėtingus takus, dėl ko medžiai nudžiūva ir tampa nebevertingi. Kovoti su kenkėjais reiktų mišką purškiant insekticidais, kas metus aplankyti savo mišką, laiku rasti ir pašalinti džiūstančius medžius. Jei medžius apniko liemenų kenkėjai, reikia kuo skubiau tuos medžius iškirsti ir medieną su kenkėjais išgabenti, taip nepaleidžiant naujos kenkėjų kartos atgal į mišką“, - pataria Ž. Juzėnas.

Išskiria 3 pagrindines kenkėjų rūšis

Pasak VĮ Valstybinių miškų urėdijos atstovo M. Ivanausko, suaktyvės ir gerokai didesnę žalą nei paprastai darys mums jau įprastos kenkėjų rūšys. Iš jų mini kelias: laukiama didelio žievėgraužio tipografo, verpiko vienuolio ir viršūninio žievėgraužio suaktyvėjimo.

Žievėgraužis tipografas dažniausiai puola pusamžius ir vyresnius eglynus. Kovos būdas su šiuo kenkėju Lietuvos miškininkų jau ne kartą patikrintas – reikia stebėti eglynus, laiku iškirsti ir išvežti iš miško žalias vėjo nulaužtas ir išverstas egles bei šių kenkėjų šviežiai apniktas dar žalias egles.

Žievėgraužio tipografo apskaitai ir skraidymo pradžiai nustatyti sėkmingai naudojamos specialios šių kenkėjų gaudyklės, gaudomieji medžiai. Pagamintos žalios eglės medienos apsaugai gali būti naudojami insekticidai. Kai oro sąlygos palankios, šis kenkėjas sugeba labai sparčiai daugintis. Lietuvoje fiksuojamos dvi šio kenkėjo generacijos: peržiemoję vabzdžiai užpuola egles, padeda kiaušinėlius, iš jų išsivysto nauja karta, kuri subręsta ir užpuola kitas egles, kur deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita antra karta, kuri lieka žiemoti. Vokietijoje ir piečiau jau fiksuojamos trys šio kenkėjo generacijos, dėl ko jis tuose kraštuose pridaro žymiai daugiau žalos nei Lietuvoje. Tačiau jei žiemos ir toliau taip šiltės, trečios generacijos išsivystymo galime tikėtis ir mes.

Be pagrindinių generacijų vystosi ir taip vadinamos seserinės generacijos – peržiemoję ir suaugę vabzdžiai, po to, kai padeda kiaušinėlius, nežūva, bet palieka apkrėstus medžius ir apninka naujus.

Viršūninis žievėgraužis puola pušynus, kurių amžius gali įvairuoti nuo dvidešimties iki šimto keturiasdešimties metų, nors labiausiai mėgsta 70-80 metų amžiaus pušynus. Jo vystymasis ir kovos su juo būdai gan panašūs į žievėgraužio tipografo, bet turi ir tam tikrų skirtumų – šis kenkėjas pušis pradeda pulti nuo viršūnių ir viršūninių šakų, dėl ko jį gerokai sunkiau aptikti. Svarbiausia laiku rasti kenkėjų apniktus medžius ir juos pašalinti iš miško, o šakas ir viršūnes susmulkinti ar kitaip sunaikinti. Pirmieji apnikto medžio požymiai pasirodo tada, kai pušies išgelbėti jau neįmanoma ir suaugę vabzdžiai jau būna palikę medį. Todėl net laiku aptikus ir iškirtus pažeistas pušis ir susmulkinus jų šakas bei viršūnes, sunaikinama tik nauja vabzdžių karta - tai yra kenkėjų skaičiui neleidžiama didėti, bet jis faktiškai ir nemažinamas.

Kita didelė problema – šie kenkėjai, skirtingai nuo žievėgraužio tipografo, turi didelę skridimo energiją ir nuo jau apniktų medžių į naujas vietas plinta neprognozuojamai, nauji židiniai gali susidaryti ir už kokio kilometro nuo senojo židinio. Anksčiau nei Lietuvoje, nei labiau į pietus nutolusios šalyse šis kenkėjas nebuvo laikomas pavojingu, bet paskutinį dešimtmetį pietuose esantys kaimynai dėl jo patyrė ypatingai daug žalos. Jeigu šio kenkėjo skaičius žymiai padidėja, nuo jo neapsigina net sveikos pušys. Ukrainoje ir Baltarusijoje dėl šio kenkėjo žuvo tūkstančiai hektarų pušynų. Lietuvoje kol kas neturime didelių šio kenkėjo židinių, bet pernai jau fiksuoti pirmieji iki vieno ha ploto židiniai.

Verpikas vienuolis – pušies spyglius graužiantis kenkėjas. Tai gan gražus drugelis, kurio vikšrai sėkmingai plikai nugraužia beveik visus spyglius ištisuose hektaruose pušynų. Kai prasideda šio kenkėjo invazija, jų skaičius didėja labai sparčiai. Jeigu kažkuriame plote nustatomas šio kenkėjo skaičiaus didėjimas, po metų toje vietoje jau fiksuojami didžiuliai židiniai, kurių plotas gali siekti ir šimtus hektarų. Paprastoji pušis, po to kai jos spyglius nugraužia šio kenkėjo vikšrai, dažniausiai nežūva – atsigauna ir vėl ataugina spyglius, bet jei kenkėjas po metų spyglius nugraužia pakartotinai, pušys neišgyvena ir nudžiūva. Taip pat pušims sunkiau atsigauti tais atvejais, kai būna nukritęs gruntinių vandenų lygis arba kai kenkėjų invaziją lydi sausros. Kovos su šiuo kenkėju būdas – užpultų plotų purškimas biologiniu preparatu, kurio bakterijos veikia tam tikro dydžio drugių vikšrus per jų virškinimo traktą. Problema ta, kad šio kenkėjo vikšrai gyvena pušų viršūnėse ir vienintelis efektyvus būdas purškimui – panaudoti aviaciją, kuri šiais metais planuojama vykdyti rizikinguose regionuose. Šiais metais prognozuojama, kad šis kenkėjas įvairiu mastu gali pakenkti apie 6000 ha miško, Kuršių Nerijos, Varėnos, Druskininkų ir Veisiejų regionuose.