Tai lemia komplikuota rinkimų sistema (ypač vienmandačių antras turas), besikeičianti pasiūla (kuriasi naujos partijos, didelę įtaką turi asmenys) ir neištikimi rinkėjai (jie lengvai keičia preferencijas).
Taigi, pateikti prognozes su skaičiais (kas kiek gaus balsų ir mandatų), jau nekalbant apie koalicijas, dabar būtų mažai prasminga (ir bus iki rinkimų dienos). Tačiau galime įvertinti startines pozicijas. Kas turi gerus šansus patekti į Seimą, o kam šis tikslas sunkiai pasiekiamas?
Partijas skirstau į krepšelius pagal pajėgumą, kurį nustatau pagal pastaruosius pasirodymus rinkimuose, dabartinius reitingus ir teoriją (kokie veiksniai palankūs ir ne tolimesniam populiarumui).
Pirmas krepšelis – partijos, kurios tikrai bus Seime. Nebent jų lyderiai padarytų ką nors absurdiško (pavyzdžiui, agituotų už koronavirusą ir jį tyčia parvežtų į Lietuvą). Ir nebūtų nušalinti nuo vadovavimo.
Šiam krepšeliui be didesnių abejonių priskirčiau konservatorius (TS-LKD) ir socialdemokratus (LSDP).
Abi partijos gerai pasirodė Europos Parlamento (EP) ir savivaldos rinkimuose. Konservatoriai jau seniai pirmauja reitinguose. Socialdemokratams sekasi prasčiau, jie sukasi ties 10 procentų. Tačiau jiems svarbiausia – Gintauto Palucko partija laimėjo „derbį“ prieš LSDDP.
Teorija abiem partijoms yra palanki. Jos ryškiai matomos kaip opozicinės, pretenduoja į vyriausybės pasiekimais nepatenkintus rinkėjus. Bet konservatoriams dėl negatyvios partinės tapatybės juos pritraukti sekasi prasčiau, todėl TS-LKD resursus orientuos siaurai, visų pirma į didesnį jaunimo aktyvumą.
Nors LSDP ištikimųjų gretos yra gerokai praretėjusios (su socialdemokratais tapatinasi vos keli procentai), potencialas tarp neapsisprendusių, nepatenkintų viešąja politika yra didesnis. Jie orientuosis į vidutinio ir vyresnio amžiaus rinkėjus, praėjusiais rinkimais balsavusius už valstiečius.
DP atvejis paprastas. Jų šansai yra neblogi, nes partija taikosi į prastai atstovaujamą nišą – rinkėjus su sovietine nostalgija ir tautines mažumas. Tačiau šios grupės bus aktyvuotos tik tada, jei sąrašą ves Viktoras Uspaskichas.
LVŽS praėjusiais metais rinko dviženklį procentą balsų, reitinguose jie vis dar rikiuojasi antroje–trečioje vietoje. Tačiau valstiečių trajektorija yra žemyn ir patekimas į Seimą priklausys nuo dviejų veiksnių.
Pirma, jei valstiečiai sugebės įtikinti dalį rinkėjų, kad valdžia buvo jiems naudinga, Seime bus be problemų. Retrospektyvinio balsavimo teorija LVŽS palankesnė nei pirmtakams – ekonomika auga itin sparčiai.
Visgi net prie gerų laikų lietuviai valdžią rinkimuose baudžia. Randa už ką. Be to, pastaruoju metu šaudoma sau į kojas, kai kritikuojami ministrai, patys ką tik dirbę vyriausybėje.
Čia raktiniu tampa antras veiksnys – Saulius Skvernelis. Pagal 2019 m. porinkiminės apklausos duomenis, balsavimas už jį koreliavo su ekonomikos vertinimais. Kaip vyriausybės vadovas ir veidas, jis turi galią įtikinti rinkėjus, kad prie jų ir Lietuvos augančios gerovės prisidėjo ši valdžia. To negali Ramūnas Karbauskis, užsižaidęs Seimo smėlio dėžėje.
Pašalinę Uspaskichą ir Skvernelį, Darbo partiją ir valstiečius turėtume perkelti į trečią krepšelį.
Jame randame partijas, dėl kurių patekimo į Seimą siūlyčiau mesti monetą. Kaip sakoma, jų šansai yra fifty-fifty. Tai Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir Liberalų sąjūdis (LRLS).
LLRA visada balansavo ant penkių procentų barjero, tad čia nieko naujo. Pasiremdami Vilniaus krašto rinkėjais, jie dominuoja lenkų segmente, o lemiamą kilstelėjimą suteikia dalis rusakalbių.
Rudenį bus dar sunkiau nei EP rinkimuose, kur surinkta 5,2 procento balsų. Uspaskichas iš LLRA gali atimti tuos auksinius balsus.
Liberalų sąjūdį buvau nurašęs, tačiau visgi klydau – partija atranda kelių į atsitiesimą. Įtakos turėjo tai, kad Remigijaus Šimašiaus pavyzdžiu nepasekė kiti raktiniai asmenys. Petras Auštrevičius leido partijai įkvėpti oro EP rinkimuose. Sėkmingas sprendimas buvo lydere išrinkti Viktoriją Čmilytę-Nielsen, čia LRLS išsiskiria all male politinių lyderių kontekste.
Aišku, garantijų nėra. Vis dar kabo bylos šleifas ir klausimai dėl tikro, nefasadinio liberalumo. Laisvės partija gali atimti balsų ir tada abi liberalų jėgos liks ties skilusia gelda.
Ketvirtas krepšelis – greičiau nebus Seime. Šioms partijoms palieku lašą vilties, bet jų perspektyvos yra smarkiai apribotos. Čia matyčiau Laisvės partiją ir „Tvarką ir teisingumą“.
Abejoju, ar pats Remigijus Žemaitaitis gerai supranta, ką daro. Taip, EP rinkimai buvo nesėkmingi, tačiau reitingai rodo, kad partija dar turi potencialo. Susieti save su dviem muštomis kortomis, užuot investavus į savarankiško partijos flagmano įvaizdį, nebuvo pasvertas sprendimas. Po teisybei, manau, kad Žemaitaitis daugiau šansų turėtų atskirai nuo dviejų Artūrų.
Kalbant apie Laisvės partiją, jie gali pretenduoti į jaunų, itin liberalių Vilniaus rinkėjų balsus. Bėda ta, kad jų nedaug. Be to, dalis balsuos vedini kitų motyvų (pavyzdžiui, pagal ekonomiką). Dar kita bėda – turėjęs partiją tempti į viršų, pastaruoju metu Šimašius daugiau tampa inkaru.
Laisvės partija turi entuziazmo. Tačiau ją smarkiai riboja (Lietuvos kontekste) nepopuliari ideologija ir tai, kad Vilniuje (kur gyvena jų rinkėjai) partija sunkiai apsimes opozicine (nes meras jų).
Kaip dėl Rimanto Dagio ir Arvydo Juozaičio partijų, Nacionalinio susivienijimo ir kitų? Manau, kad jų šansus gerai aprašė Kęstutis Girnius straipsnyje apie politinius nykštukus. Nesutinku tik su tuo, kad šie dariniai daugiausiai pritrauks tų rinkėjų, kurie linkę balsuoti už konservatorius.
Taip atsitiktų tik tada, jeigu prezidentas Gitanas Nausėda sugalvotų eiti žirgu ir paremtų kažkurią iš šių partijų. Jei to nebus, nei konservatorių balsų, nei Seimo nykštukai matyti neturėtų.
Žinoma, visko dar gali būti. Skirtingai nei „Eurovizijoje“, Seimo rinkimuose vieno favorito, kaip „The Roop“, Lietuva neturi.