Bet šitie du šalti kaip belgai po Lietuvos sutriuškinimo. Šitie du yra tikri valdžios postmodernistai. Todėl net nesupranta, kad abiem šakės.
Jie – kaip tos padangos su spygliais. Arba kaip karalienė į Vilniaus knygų mugę leidybos karbauskių atboginta narkotikų barono, patentuoto žudiko Escobaro našlė. Prie kurios autografo knygų mugėje rikiavosi tautinių mankurtų eilė.
Karbauskis leidosi į tradicinę kelionę per euroremontu dvelkiančius kultūrnamius. Pakso ir Uspaskicho pramintais takais. Tuo metu, kai net kniazius-santechnikas jau suprato, kad savo kliedesius patogiau skleisti per vlogus feisbuke. Pirminykas – ne Uspaskichas. Skuba susirinkti paskutinių aplodismentų.
O Skvernelis jam būdingai išėjo atostogų. Kas nenorėtų tokių atostogų kaip premjero? Praktiškai antros Kalėdos. Vilniaus r. savivaldybės nusamdytas Kalėdų Senelis klausia, ar geras berniukas buvo Sauliukas. Geras geras, lumzdeliais atataria tėtis Karbauskis, mama Tomaševskis, senelė Rekst ir kiti naisiškių namiškiai.
Tai še tau, vaikeli, dovanėlę – dar 800 tūkst. pinigų keliukui, lenkiasi geram berniukui Sauliukui Kalėdų senelis. Vilniaus r. savivaldybės pasamdytas.
Keliuko matas tampa 1,1 milijono. Kitų rajono vaikučių akutės apvalėja. O mums kada duosit asfaltą? Mes jau dešimt metų laukiam nesulaukiam, šniurkščioja Lindiškių bendruomenė. Mūsų žvyrkelis toks, kad net mokykliniai autobusai juo nevažiuoja.
Kai būsit tokie geri berniukai, kaip premjeras, Narkevičių ginsit ir mylėsit kaip akį savo, ir jums asfaltą nuties. Arba ne.
Tai anoje eroje, kai dar buvo galima atskirti, kur kairė, o kur dešinė, o dešinieji nebuvo tik daugiau bolševikai ar mažiau bolševikai, visuotinai buvo manoma, kad valdžia, atsidūrusi veikėjų be garbės ir moralės rankose, kelia pavojų visiems likusiems.
Laikai pasikeitė. Taip nebėra ir niekada nebebus. Dabar, kaip sakė susisiekimo ministras, ką norim, tą ir darom. Postmodernistas iš krikščioniškųjų šeimų ratelio.
Įnikę į uoliai sukamą pilno metro Zuokų muilo operą, paskui Karbauskį su jo Lizinginiu nepaganam taip pat. Kad ir mums nėra gerai.
Prezidentas iš Briuselio laimingas. Skelbia gerąją naujieną: Lietuva gaus 200 mln. eurų už emigraciją. Krykštaujam su Prezidentu. Gerovės valstybė tai jau tikrai bus.
Net Prezidento kritikai, ir tie išsišiepę kaip saulutės feisbuke. Bet tai iki ko nusiritom? Dėl ko džiaugiamės? Už čikenfektorių vergus mes, likusieji čia, gausim 200 mln. eurų. Taip turbūt džiaugdavosi XIX a. Afrikos vakarų pakrantės genties vadas, gavęs kapšą iš vergų gabenimo laivo kapitono. Už kaimyninės genties vyrus ir moteris.
Uždavinys šeštos klasės mokiniams: kokio dydžio kompensaciją iš Briuselio gautų Lietuvos valdžia, jei visi lietuviai emigruotų? Uždavinys gimnazistams: kiek Lietuva jau netrukus turės sumokėti Ukrainai, jei į Lietuvą per metus atvyksta tiek ir tiek ukrainiečių?
Logistikos verslas eina šaibom. Varšuva muša būgnais: mobilusis paketas pribaigs Lenkijos vežėjus. Už ES senųjų šalių protekcionizmą mokėsim išaugusiom prekių kainom, šaukia lenkai. Tik Lietuvoje, kur BVP dalis, tenkanti transportui, dar didesnė, ramu.
Jei valdžia ir pasako ką nors apie transportą, žinok, kad apie R. Masiulį jie čia kalbą mezga.
Italijoje šalia Milano dėl mirčių nuo koronaviruso stabdomos pamokos, atšaukiamos sporto varžybos. Koronavirusai šuoliuoja per Iraną. O mes net negalim sužinoti, kiek medicininių kaukių yra valstybės rezerve. Kaukės – valstybės paslaptis.
Sveikatos viceministras garantuoja, kad pakaks. Turim tikėti taip pat kaip ir vidaus reikalų ministre Tamašuniene, kadų kada jau garantavusią, kad Lietuva yra pasirengusi atremti koronavirusą, kuris šienauja gyvybes jau ne tik Kinijoj, bet ir Europoj?
Nesipiktinkim. Postmodernistai valdžioje yra ne tam, kad darytų. Postmodernistai valdžioje yra tam, kad joje būtų. Praturtėję bankuose maltų š. apie gerovės valstybę Prezidento kėdėje. Tiestų sau keliukus. Grobtų žemes, stumdytų rusišką salietrą ir eitų į begemotų karą su skiepais.
Įsivaizduokit gydytoją, kuris ne vėžį gydytų, o tik stengtųsi, kad ligos gydymas užtruktų kuo ilgiau. Štai toks postmodernizmas – pratęsti procesą – vyrauja abiejuose Gedimino pr. galuose ir Daukanto aikštėje.
Karbauskis seka senas pasakas. Premjeras, gaudamas lenkų dovanas, ilsisi. Prezidentas mugėje kalba apie savo jaunystę ir mėgstamas knygas.
Buvusi Prezidentė į taktą jiems graudenasi, kad, nu, jau taip nemėgusi viešumo, taip nemėgusi, kad viskas jai buvo tik išprakaituota, per skausmą ir didelį kruviną darbą – ir tos vertybės, ir tie visi tekstai, kurie buvo ir metinių pranešimų forma.
Tai ko ten lindote, Mieloji Ponia, jei miško trobelėje jums – ir šilčiau, ir jaukiau? Ar bent kada prieš naktį pagalvodavote, kam mums tas kraujavimas su išprakaituotom vertybėm?
Prezidento darbas – būti viešumoj. Dirbti viešumoj. Mylėti ir nekęsti viešumoj. Tai kam reikėjo eiti dirbti taip nemėgstamo darbo? Ne karo metas, niekas su konvojum į rūmus nevarė.
Klausimai tie – irgi į praeitį. Tai anais kairiųjų-dešiniųjų kovų laikais, kai politikos žmonės dar turėjo idealų, o ne vien garbėtrošką, prezidentais būdavo renkami tie, kuriems vardan bendrojo gėrio norėjosi ir patiko būti viešumoje.
Postmodernizme jie taip nenori būti viešumoje, kad net savo moteris paskelbia neviešomis, bet kažkodėl tai vis tiek lenda į valdžią. Kraujuoti ten ir prakaituoti. Nors tikslesnis žodis turbūt būtų stenėti. Dėl stenėjimo.
Postmodernizme valdžioje nebėra nei idealų, nei idėjų. O kai nėra idėjų ir idealų, negali rastis ir lyderių. Tai, ką bandoma vadinti idėjomis, tik simuliakrai. Kopijos pigių aliejinių šventų paveikslų, o kartais tiktai katinų, maliavotų ant kartono. Tokius prieš šešiasdešimt metų po kaimus dar nešiojo paišyti pramokę turgaus teplioriai.
Kažkas panašaus į žiemines padangas šią žiemą. Šią žiemą šimtus tūkstančių kartų, kalbant Pirminyko žodžiais, geriau būtų vasarinės. Bet, nors ir nesam plumpročiai, važinėjam žieminėmis. Už vasarines gautume baudą kaip dideli.
Nors Skvernelį į atsargą derėjo išlydėti dar po II Prezidento rinkimų turo, jo negarbingą, net nebeestetišką stenėjimą stebėsim dar 9 mėnesius.
Postmoderniai, t. y. daugumai žmonių neatsakingai renkant valdžią, visuomenė seniai tapo tokio postmodernizmo įkaite. Kaip tos vargšės žieminės padangos.