Apie ką mes čia...
Praleidęs 25 metus kalėjime už penkių žmonių nužudymą, buvęs policijos leitenantas Franzas Maureris pagaliau išeina į išvajotą laisvę. Jis atsiduria šiuolaikinėje ir pagal visiškai kitas taisykles gyvenančioje Lenkijoje. Tačiau, net ir būdamas laisvu žmogumi, jis niekaip negali atsikratyti savo kruvinos praeities, kuri jį pasiveja. Neturėdamas kitos išeities, senstelėjęs, bet vis dar geros formos, Franzas nusprendžia kartą ir visiems laikams išspręsti savo problemas vėl paimdamas į rankas ginklą. Tik nežinia, ar šįkart jis sugebės išnešti sveiką kailį.
Kūrinio turinys
Jeigu tvirtinate, jog esate tikras kinomanas ir išmanote ne vien tik Holivudinį kiną, bet ir žiūrite iš įvairių Azijos, Pietų Amerikos ir Europos šalių atkeliavusius filmus, tikrai turite žinoti ir lenkišką kultinį 1992 metų filmą „Šunys", kuris pagal svarbą savo žanre bei kultūrinę reikšmę yra lygiavertis rusų „Broliui" ar amerikiečių „Krikštatėviui". O jeigu nebūsite matę, tai puiki proga susipažinti su šiuo filmu, kuris 1994 metais sulaukė epiškesnio pratęsimo. Nors iki pirmosios dalies atmosferos ir potekstės, tęsinys nepritempia, bet veiksmo plane – tai puikiai įgyvendintas projektas.
Kuo gi buvo tokie ypatingi pirmieji filmai? Ogi tuo, jog jie puikiai pavaizdavo rodomą laikotarpį ir tai, kaip keitėsi pati Lenkija su jos politine doktrina, koks buvo gyventojų požiūris į naujoves bei kokį smūgį karaliavusiai korumpuotai teisėsaugai turėjo visi šie pasikeitimai. Todėl pažiūrėjus tiek pirmą, tiek ir antrą filmą, galime jaustis taip, lyg žiūrėtume autentišką 90-ųjų dokumentiką apie lenkų policiją ir nusikaltėlius bei jų darbelius. Tai nebuvo švelnūs filmai, nes juose karaliavo labai gerai išreikštas smurtas, riebūs ir įsimenami dialogai bei žodžiai, kuriuos vėliau įterpė į kasdienę kalbą ir jie iki šiol joje pasiliko. O ką jau kalbėti apie charizmatiškus personažus, kurie amžiams įsitvirtino lenkų populiarioje kultūroje.
Ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo antrosios dalies pasirodymo, Wladyslawas Pasikowskis nusprendžia pratęsti Franzo Maurerio istoriją. Tai aišku buvo visiškai netikėtas sprendimas, bet koks malonus, nes kas jau kas, bet šis režisierius moka puikiai dirbti su kriminalinėmis istorijomis.
Filmas susideda iš trijų pagrindinių istorijų, kurios viena su kita yra labai glaudžiai susijusios. Čia turime pagrindinio visos trilogijos personažo Franzo Maurerio akistatą su jo praeitimi, turime Valdemaro Moraveco skaudžiai atrodantį pasakojimą bei visiškai naujo „Šunys" filmų serijos herojaus Vitkovskio kovą su korumpuotais policijos vėjo malūnais. Visi šie trys pasakojimai atskleidžia mums ne vien tik įdomius faktus apie bendrą kiekvieno iš mano paminėtų personažų misiją, bet ir labai gerai atskleidžia pačius herojus ir situaciją, kuri vyrauja dabartinėje Lenkijoje.
Patys personažai atrodo puikiai. Tai vis dar tokie pat kieti ir kompromisų neturintys žmonės, kurie gyvena pagal asmenines taisykles. Jie mato pasaulį šiek tiek kitaip nei dauguma žmonių ir tai padaro juos tokiais natūraliais. Kiekvienas dialogas, kiekviena scena (nesvarbu ar dramatinė, ar kupina veiksmo) priverčia už juos sirgti. Ir nesvarbu, apie kurį iš trijų mano paminėtų personažų kalbėtume. Kiekvienas turi savo aiškią poziciją, pagal kurią ir vykdo teisingumą. Be to, filme žaidžiama dar ir su keliais žanrais kaip veiksmas, drama ir detektyvas, kas irgi yra šaunu. Bet neatskleisiu detalių kaip, nes nenoriu Jums sugadinti peržiūros.
Veiksmo juostoje pakanka. Ypatingai galima džiūgauti sulaukus paskutinių filmo scenų, kuriose yra pavaizduota viena susišaudymo scena. Šis epizodas yra vertas plojimų. Jis ne tik puikiai pastatytas, bet ir labai gerai papildė šį filmą, kuris dalinai priminė originalą vien dėl žiaurumo pertekliaus. O ką jau kalbėti apie brutaliai atrodančius ir itin atvirus epizodus, kurie nėra skirti jautriems žiūrovams.
Ir dar. Jeigu kažkas paklaustų, ar galima šią juostą žiūrėti nemačius pirmų dviejų dalių, mano atsakymas būtų teigiamas, nes filmo režisierius per kelias aiškias personažų ekspozicijas labai greitai mums viską paaiškina – kas kažkada įvyko ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Būtent tai leidžia šiam naujam papasakojimui pavirsti į ganėtinai savarankišką ir labai žiūrovišką projektą.
Tad apibendrinus teigčiau, jog nors ši juosta ir nepritempia iki pirmųjų dviejų dalių istorijos, ji visgi skleidžia neblogas mintis, o ir dinamiškai susuktas veiksmas neleidžia nuobodžiauti kino salėje. To tikrai pakanka vėl atsidurti negailestingame „Šunų" pasaulyje ir pasimėgauti nauju Franzo Maurerio šou, kuris pranoksta daugelį XXI amžiaus lenkiškų kriminalinių projektų.
Techninė juostos pusė
Prisiminus pirmuosius filmus, kurie tais laikais buvo tiesiog nepriekaištingai atrodantys tiek savo išore, tiek ir vidumi, šis naujas Wladyslawo Pasikowskio projektas irgi nenuleidžia kartelės ir savo techniniais sprendimais lenkia daugelį šiuolaikinių panašaus pobūdžio lenkų filmų. Tiek garso ir vaizdo montažas, tiek kameros darbas, tiek dekoracijos su kostiumais, grimu ir šukuosenomis priešaky, tiek ir nemirtingas kompozitoriaus Michalo Lorenco garso takelis yra labai tvarkingai pateikti, jog sunku yra prie ko nors prikibti. Nuoširdžiai, filmas išties atrodo efektingai ir ne pigiai, todėl jokios neprofesionalios saviveiklos jį bežiūrint tikrai nepamatysite.
Aktorių kolektyvinis darbas
Prieš eidamas į šį filmą svarsčiau, ar 67-erių legendinis lenkų aktorius Boguslawas Linda vis dar yra toks charizmatiškas Franzo Maurerio vaidmenyje, ar čia jis bus tik dėl to, kad žiūrovai bėgtų į kino teatrus, o jis pats už savo pasibuvimą ekrane tiesiog gautų riebų čekį. Ir pamačius pirmąsias scenas su juo tapo aišku, kad ekrane ne Boguslawas Linda, o tas pats Franzas, kuris 90-aisiais tapo neatsiejama lenkiško kriminalinio kino ikona. Tikrai turi parako šis aktorius ir jis tą puikiai parodo ekrane tiek dramatiškose scenose, tiek ir veiksmo kupinuose epizoduose.
Be Boguslawo Lindos, juostoje taip pat pasirodo kita legenda – kadaise pats juokingiausias lenkų aktorius Cezary Pazura, kuris mums labiausiai yra žinomas iš kultinio serialo „13-oji nuovada" bei dilogijos „Kileris", irgi ne ką prasčiau įkūnijo Valdemarą „Naująjį" Moravecą. Jo ir Boguslawo Lindos vaidinamų personažų duetas buvo nepralenkiamas, tad visi kiti, nors ir labai geri aktoriai, jiems neprilygo.
Todėl kalbėti apie kitų aktorių vaidybą per daug nenoriu. Tiek Marcinas Dorocinskis, Janas Fryczas, Sebastianas Fabijanskis, Artūras Zmijewskis, Arkadiuszas Jakubikas ir Erykas Lubosas buvo įtikinami savo vaidmenyse, bet, kaip jau rašiau, jie visgi neprilygo pagrindiniam duetui, kuris karaliavo nuo pradžios iki pat paskutinės filmo scenos.
Verdiktas
„Šunys 3: Vardan principų" – techniškai tvarkingai susuktas, brutalumo nestokojantis, dinamiškas savo veiksmu ir turintis visai gerą potekstę apie dabartinę situaciją šalyje kriminalinio kino žanro atstovas, kuris aišku bando visais įmanomais būdais kelti nostalgiją tiems laikams, kai kino ekranuose karaliavo pirmosios „Šunų" dalys, bet taip pat tai ir ganėtinai savarankiška juosta, kurią tiesiog malonu žiūrėti.
Galima netgi teigti, jog šis lenkiškas projektas yra savotišku Martino Scorseses „Airiu", nes tiek senstelėjęs režisierius, tiek ir ne pirmos jaunystės dviejų ankstesnių dalių pagrindinių rolių atlikėjai Boguslawas Linda su Cezary Pazura gavo dar vieną šansą pasipuikuoti ekrane įrodant, jog jų talentas dar niekur neišgaravo ir net būdami garbaus amžiaus, jie sugeba išspausti iš savęs labai daug.
