Grafystės šiaurės rytuose, netoli vidurio, yra vietovė, pavadinimu Bodmino dykra, garsėjanti kraują stingdančiomis legendomis.
Bene labiausiai žinoma su Bodmino dykra susijusi istorija – XIX a. įvykdyta žiauri aštuoniolikametės Charlotte Dymond žmogžudystė, rašoma portale „Historic Mysteries“.
Žudiku buvo pripažintas Matthew Weeksas. Jo laukė kartuvės. Bausmė, aišku, buvo įvykdyta, tačiau daugelis žmonių ir šiandien mano, kad vaikinas buvo nekaltas, nors kone visos aplinkybės rodė, kad žudikas – jis.
Matthew buvo nuteistas 1844 metų rugpjūtį Bodmino „Shire Hall“ teismo salėje. Dabar šio pastato neaplenkia turistų ekskursijos, siūlančios galimybę bent trumpam pabuvoti praeity.
Tarkim, programos „Courthouse Experience“ dalyviams tenka pasėdėti minėtoje salėje ir stebėti inscenizaciją, per kuria vėl ir vėl teisiamas pragaištingos istorijos, kurioje persipynė meilė ir pavydas, baigties kaltininkas – Charlotte Dymond žudikas.
Inscenizacija sumanyta ne tik kaip švietėjiškos misijos dalis, bet ir kaip pramoga. Vis dėlto, nevalia pamiršti, kad po dešimt valandų trukusio ir mirties bausmės paskelbimu užbaigto teismo Matthew iš tiesų buvo pakartas šalia Bodmino kalėjimo pastatytose kartuvėse.
Charlotte Dymond istorija
Viskas prasidėjo 1842 metais, kai namuose patarnaujanti mergina, vardu Charlotte Dymond, pradėjo dirbti prie Bodmino dykros buvusiame Penhale ūkyje. Ūkio reikalus tvarkė jo savininkė 61-ų metų našlė ponia Peter su sūnumi.
Be Charlotte, ūkyje buvo apgyvendinti dar du prie darbų talkindavę pagalbininkai –Johnas Stevensas ir Matthew Weeksas. Abiem buvo kiek daugiau nei dvidešimt. M. Weeksas ūkyje darbavosi jau septynetą metų.
Miestelis žinojo, kad Charlotte ir Matthew susitikinėjo dar tada, kai mergina nedirbo ūkyje. Matthew veide buvo žymūs po aknės likę randai. Be to, kad šlubčiojo ir neturėjo kelių dantų, jis buvo įprastos išvaizdos jaunas vyras.
Nepaisant šito, jis ypač rūpinosi, kaip atrodo, nes šitaip troško padaryti kitiems įspūdį, todėl paprastai dėvėdavo ypač gerus drabužius.
Meilės trikampis
Deja, M. Weeksas turėjo konkurentą. Buvo toks Thomasas Proutas, ūkio savininkės sūnėnas. Tas 26-erių metų vyras dažnai padėdavo prie darbų. Čia verta užsiminti apie gandus, anot kurių, Charlotte nebuvo itin dorovinga ir nepraleisdavo menkiausios progos paflirtuoti.
Iš pažiūros atrodė, kad M. Weeksas ir Th. Proutas sutaria kuo puikiausiai. Tikra tiesa, kad kurį laiką taip ir buvo. Problemų kilo tik tada, kai Th. Proutas įsižiūrėjo į Charlotte, ir vieną gražią dieną kitas ūkyje dirbęs vaikinas, J. Stevensas, paskleidė žinią apie tai, kad Th. Proutas nori išvaduoti Charlotte iš dabartinių darbininkės pareigų ir galbūt net drauge su ja pabėgti.
Išaušo 1844-ųjų balandžio 14-oji. Charlotte baigė savo darbus ūkyje ir, kadangi buvo sekmadienis, apsivilko dailia suknele, o ant pečių užsimetė raudoną skarą. Matthew apsirengė marškinius su apykakle ir apsimovė švarias kojines. Kai kas matė, kaip Charlotte, niekam negirdint, kalbėjosi su Th. Proutu, o netrukus išžingsniavo iš namų su Matthew.
Isaacas Cory, vieną iš apylinkės ūkių prižiūrėjęs 63-ejų metų vyras, sakė matęs Matthew su jauna mergina žaliai dryžuota suknele. Tą dieną tvyrojo rūkas, bet ūkininkas nesunkiai atpažino M. Weeksą iš šlubčiojančios eisenos. Žmonės buvo įsitikinę, kad visą paskesnį laiką Charlotte leido su Matthew, kadangi kartu išėjo.
Išėjo dviese, grįžo vienas
Tą pačią dieną, kiek vėliau, M. Weeksas vienas grįžo į ūkį. Ponia Peter klausinėjo jo apie Charlotte, teiravosi, kur mergina yra, bet M. Weeksas arba nieko nekalbėjo, arba sakė nieko apie tai nežinąs. M. Weekso kojinės iki pat kelių buvo dumblinos. J. Stevensas taip pat pastebėjo keliose vietose įplėštus marškinius ir ištrūkusią sagą.
Kelias dienas Charlotte nesirodė ir niekas nieko apie ją nežiojo. M. Weeksas atkakliai tvirtino po dykrą nevaikštinėjęs ir net prie jos nesiartinęs. Ūkio darbininkams jis kėlė vis daugiau įtarimų. Galop, jų požiūriu, jis tapo akivaizdžiai dėl kažko kaltas.
Praėjus kelioms dienoms po Charlotte dingimo, M. Weeksas pranešė, kad mergina įsidarbino Blislande, už kelių kilometrų esančiame kaime.
Kai po Charlotte dingimo praėjo dešimt dienų, vietinių nerimas buvo pasiekęs apogėjų. Žmonės nutarė, kad metas organizuoti paiešką. Jie, žinoma, pasidomėjo naujuoju darbo pasiūlymu ir apieškojo M. Weekso kambarį, tikėdamiesi aptikti kokių nors spėjamo nusikaltimo įrodymų.
Jokių įkalčių jauno vyro kambaryje rasti nepavyko, bet paaiškėjo, kad jo kalbos apie kažkokį darbo pasiūlymą gretimame kaime tebuvo ne daugiau kaip prasimanymas.
Randamas Charlotte kūnas
Paieška pasiteisino – buvo rastas Charlotte kūnas. Negyvėlė gulėjo veidu į viršų ant Alan upės kranto. Jos kaklą bjaurojo skersai nusidriekęs daugiau nei 20 centimetrų ilgio pjūvis. Žaizda buvo tokia gili, kad beveik atskyrė porą stuburo slankstelių. Iš visko sprendžiant, kažkas iš pradžių perrėžė merginai gerklę, o tada vėl įterpė peilio ašmenis į žaizdą ir rėžė dar giliau.
Policija išdavė įsakymą suimti žmogžudyste įtariamą M. Weeksą, bet vyras buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jo ieškoti. Galop M. Weeksas buvo rastas Plimute, savo sesers namuose. Tai, kad jis slapstėsi, buvo priskirta prie kaltės įrodymų, taip reikalingų teisėsaugos pareigūnams. Aplinkybės akivaizdžiai rodė, kad M. Weeksas nužudė Charlotte ir pabėgo.
M. Weeksas buvo pristatytas į Bodmino prisiekusiųjų teismą ir nuteistas už žmogžudystę.
Vyras keletą kartų keitė parodymus, o jo pateikta informacija neatrodė patikima. Be to, atsirado pora liudininkų, patvirtinusių jį buvus su moterimi, iš išvaizdos labai panašia į Charlotte. Nusikaltimo vietoje aptikti batų padų įspaudai sutapo su Matthew batų padų raštu.
Prisiekusiesiems teprireikė 35 minučių apsispręsti dėl verdikto. M. Weeksas buvo pripažintas kaltu.
Bet ar iš tiesų?
Teisėjas skyrė Matthew mirties bausmę pakariant. Egzekucija buvo surengta 1844 m. rugpjūčio 12 d. šalia Bodmino kalėjimo, maždaug 20 tūkst. iš įvairiausių apylinių suvažiavusių žmonių akivaizdoje.
Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad vykdant tyrimą aikštėn iškilo viena dėmesio verta detalė: paaiškėjo, kad dienos, kai kartu su M. Weeksu paliko ūkį, vakare Charlotte ketino susitikti su Th. Proutu. Pasimatymas buvo paskirtas prie Tremail koplyčios.
Būtent ši vargiai tikėtina aplinkybė vertė žmones manyti, kad M. Weeksas buvo nekaltas, todėl neturėjo būti pakartas. Anot kalbų, kaip tik dėl šios priežasties įpykusi M. Weekso dvasia klajoja netoli kalėjimo, ieškodama teisingumo.
Ar Matthew prisipažino?
Prieš pat eidamas į kartuves Matthew padiktavo laišką. Štai jo tekstas:
„Viliuosi, kad jauni vyrai pasinaudos mano įspėjimu ir neims pernelyg pasitikėti jaunomis panelėmis, kaip kad padariau aš. Viliuosi, kad ir jaunos moterys taip nesielgs su jaunais vyrais. Mylėjau tą merginą ir branginau ją taip, kaip branginu savo gyvenimą, bet kad ir kaip mielaširdingai su elgiausi, galop jinai pasakė, jog nebenori su manimi turėti nieko bendro.
Kai tai nutiko, aš baisiai susisielojau: galvojau, kad dabar man – galas. Dėkoju teisėjui ir prisiekusiesiems, kad skyrė man ne daugiau nei tai, kas priklauso.“
Šį laišką daugelis palaikė prisipažinimu.
Paminklas Charlotte
Tragiška Charlotte baigtis ir Matthew egzekucija sukėlė nemenką šoką visame regione. Kai tik sensacija nustojo aktualumo, Bodmino gyventojai pastatė paminklą Charlotte Dymond. Aukštas granito obeliskas lig šiolei stovi jos nužudymo vietoje.
Ant jo iškalti žodžiai: „Šis monumentas pastatytas iš visuomenės aukų, kaip priminimas apie Charlotte Dymond, nužudytą Matthew Weekeso sekmadienį, 1844 m. balandžio 14 d.“
Charlotte Dymond tragedija sukrėtė daugelį, o pasakojimas apie jos gyvenimą įėjo į Bodmino istoriją. Ta legenda tapo įkvėpimo šaltiniu poezijos ir muzikos kūrėjams. Štai Charlesas Causley, 1917 metais Kornvalyje gimęs poetas, šiai temai paskyrė eilėraštį, pavadinimu „The Ballad of Charlotte Dymond“.
O seserų duetas „The Carrivick Sisters“ sudėjo dainą apie Charlotte Dymond ir Matthew Weeksą.
Verdiktas ir teismo inscenizacija
Dabar galima grįžti prie pradžioje minėtos ekskursijos „Courthouse Experience“. Inscenizuotame teisme dalyvaujantys „prisiekusieji“ per nepilną valandą išklauso informaciją apie Charlotte Dymond nužudymą.
Viskas, ką jiems tenka išgirsti, liudija apie Matthew kaltumą, todėl nenuostabu, kad vėl ir vėl paskelbiamas verdiktas visada yra toks pat – „Kaltas“.
Tik ar negali būti taip, kad šie besikartojantys teismo spektakliai, kaskart pasibaigiantys tuo pačiu verdiktu, yra tikrasis Matthew prakeiksmas? Jei jo dvasia iš tiesų klajoja po teismo pastato sales, pasmerkta begalę kartų išgyventi bausmės paskelbimo akimirką.
Ramybės, esą, neranda ir Charlotte dvasia. Anot legendos, kiekvienais metais žmogžudystės dieną ji pasirodo dykroje. Žmonės pasakoja, kad tai – sekmadieniniais drabužiais pasipuošusios Charlotte pavidalas.
