Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 43–48)
1945 m. gegužės pabaigoje Vilkijos apylinkėse įvyko ginkluotas „liaudies gynėjų“ ir partizanų susirėmimas. Aukų būta abiejose pusėse. Išniekinti partizanų kūnai tysojo miestelio aikštėje, o „liaudies gynėjų“ palaikai buvo pašarvoti jų būstinėje.
Vilkijos parapijos klebonas jėzuitas Antanas Simonaitis negalėjo į tai nereaguoti. Atėjęs prie paniekai numestų partizanų kūnų atsiklaupė ir pradėjo melstis. Peržegnojęs juos patraukė į „stribų“ būstinę. Rusų kareiviai pagarbiai atidarė duris. Ir čia Antanas atsiklaupęs pasimeldė, peržegnojo žuvusiuosius…
Žinia netruko pasklisti apylinkėje. Kunigo poelgio nesuprato net dauguma patriotiškai nusiteikusių vilkijiečių, ką jau kalbėti apie parsidavėlius. Grėsė areštas. Jėzuitų provincijolo Stanislovo Gruodžio rūpesčiu Antanas perkeltas vikaru į Kietaviškes.
Po kelerių metų, 1951 m. kovo 31 dieną, Antaną Simonaitį už Vilkijos „nusikaltimus“ areštavo. Kalintas KGB rūmų rūsyje Vilniuje. Tardė kapitonas Galicinas (anot Antano, humaniškas žmogus, popo sūnus).
„Trijulės“ teismas už akių nuteisė 10-čiai metų perauklėjimo darbų lageriuose, nors prokuroras, peržiūrėjęs tardymo rezultatus, jam girdint pasakė: „Eto čysto religijoznoe dielo“ (rus. „Tai visiškai religinis reikalas“).