Su disertacija, kai ji jau bus apginta manau susipažinti bus galima viešai. Esu parengęs 5 mokslinius straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis Lietuvos ir užsienio akademinėje spaudoje. Tačiau straipsniai ilgi, o žmonės, mes visi norime greitų atsakymų. Tad vieną kitą visgi manau privalu iškelti.
***
Kai ėmiausi šios temos, Škirpos gatvės klausimai iš esmės dar nebuvo keliami, bet kai kurie kolegos siūlė būti atsargesniam, nesivelti, nesigadinti karjeros. Visgi nujaučiau, kad čia kažkas negerai, bet iššūkių noras nugalėjo – nesu tas žmogus, kuris nori eiti lengviausiu keliu.
Buvau teisus, kaip gal buvo teisūs ir jie – Škirpos atminties klausimai, nuolatiniai ginčai dėl jos parodė, kad brandus istorijos vertinimas Lietuvos viešojoje erdvėje nėra lengvas dalykas. Tiesa, nekaltinu dėl to Lietuvos – teko pernai bendrauti su profesoriumi iš Nyderlandų, tai paminėjo, kad ten irgi nemažas susipriešinimas, mat kai kurie pasipriešinimo prieš Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais lyderiai vėliau griežta ranka malšino sukilimus Nyderlandų kolonijose, kurie baigėsi tų valstybių išsivadavimu. Dalis žmonių, ypač kilę iš tų šalių, nenori įamžinimo šiems veikėjams, bet kaip supratau, gatvės ir paminklai tebestovi. Net liberaliausioje (ko gero) Europos valstybėje.
O kiek tokių pavyzdžių, ne tik mūsų senutėje Europoje – kituose žemynuose irgi susiduriama su tokiomis problemomis. Pavyzdžiui, Indijos nepriklausomybės herojai puoselelėjo ryšius su Japonija ir Vokietija, prieš savo didžiausią priešą – Britų imperiją. Tiesa, čia jau europiečių bruožas perkonstruoti, pergalvoti – kituose žemynuose viskas matuojama tradiciškai – ar asmuo stengėsi dėl valstybingumo ar ne. Tai pagrindinis matas, ir aišku, jei juo vertintume Škirpos veikla – jis visą gyvenimą nuosekliai iš visų jėgų kovojo dėl Lietuvos valstybingumo. Tai faktas, su kuriuo nėra prasmės ginčytis. O kas nori, galiu tik pasakyti, kad 1944 m. Gestapo ataskaitoje Škirpa buvo įvertintas kaip didelis, nepalenkiamas nacionalistas, kuriam Lietuvos reikalai visada bus svarbesni, nei Vokietijos.
Tai ir galvokite, mieli skaitytojai, pagyrė ir papeikė čia. Matyt, kiekvienam pagal pažiūras. Todėl aš, kaip žmogus, kuris, kad ir kaip kartais sunku, visgi noriu būt demokratu, suprantu ir tai, kas vasarą vyko Vilniuje, kur netiesiogiai teko dalyvauti ir man, pateikiant medžiagą Vilniaus savivaldybei. Taryba skaitė mano ir kitų istorikų, visuomenės veikėjų nuomones, darė išvadas, vyko politinė kova, kuri baigėsi balsavimu ir alėjos pavadinimas pakeistas.
Kita vertus, atsirado visai neblogas kompromisinis įrašas, kur Škirpa visgi paminėtas. Aišku, tai kelia didelių visuomenės nesutarimų, kurie baigėsi net nesutarimais su policija. Čia vėl demokratija – lazda su dviem galais. Savivaldybė turi teisę pakeisti pavadinimą po demokratinio balsavimo, bet piliečiai, kurių pažiūrų tai netenkina, turi teisę protestuoti ir būti nepatenkinti tokiu sprendimu.
***
Nekantrus skaitytojas jau prašys pereiti prie esmės. Taip, kaip pilietis, aš manau, kad alėja galėjo likti. Kaip turėtų likti Kaune ar juolab gimtajame Pasvalio krašte. Tai nedaro Škirpos tobulu, neklystamu herojumi. Tačiau būtent gatvės pakeitimas priverčia kitą pusę dar labiau radikalizuoti pažiūras ir galima išvysti, kad dalis visuomenės jį tokiu laiko. Sunku tada ir mokslininkui, nes neduok Dieve, jei parodai, kažkokią neigiamą herojaus pusę – net ir pats tampi „stribvaikiu, bolševiku“. Taip buvo ir man, ne vienam kitam istorikui.
Aišku, kai kurių žmonių psichologiniai kompleksai čia – jie ir gydytojui aiškina kaip operuot, ir policininkui, kiek galima užlaužt ranką žmogžudžiui ir krepšininkui, nuo kur jam geriau mesti tritaškį. Šiems visažiniams belieka priminti skaudžią gyvenimo išmintį – „šuo loja, o karavanas eina toliau“. Blogai ir iš kitos pusės – vėl kraštutinumas. Lietuva švenčia Vėliavos dieną, visi portalai rašo, o kas iškėlė tą vėliavą jau paminėti, kaip ir nebepatogu. Ir tokios savicenzūros elementų vis daugiau ir daugiau.
Atsiranda ir kuriozų, buvo žmogus, kuris manęs klausė, ar nebuvo tarp kėlusių vėliavą žmonių, kurie galėtų būti gerais simboliais, vietoj Škirpos. Na, kas čia per nesusipratimas – buvo ten daug pasiekusių tarpukario žmonių – aktorių, žurnalistų ir pan., bet paskaitai, kad jie buvo visiškai lojalūs savo vadui.
Akivaizdu, kad tai jau nesusigaudymas to meto realijose. Taigi, grįžtant prie esmės – visada geriau statyti naujus paminklus, atminimo vietas, o senus palikti ramybėje. Juolab daugelis žmonių jų net nežino ir paklausti, kieno tai gatvė, neturi žalio supratimo. Pabandykite, tikrai nusiminsite.
Diskusija galėtų būti kitokia, jei Škirpos paminklas, 5 metų aukščio, stovėtų šalia Vilniaus katedros ar prie Kauno Pilies. Tada taip – tai jau rodo kertinius valstybės pasirinkimus, įsikiša čia ir tarptautinės politikos faktorius. Nors vėlgi, tai priklauso nuo pačios valstybės požiūrio. Lenkija sulaukia daug spaudimo dėl savo istorinės politikos, bet sėkmingai ir ambicingai ją vykdo pasauliniu mąstu, leidžiama daug kas anglų kalba, dirbama kryptingai, ir nepaisant kai kurių, dažnai tendencingų apžvalgininkų gąsdinimų – jokie strateginiai partneriai dėl to Lenkijos neapleido.
***
Taigi klausimas, kurį pirma turime nuspręsti savo viduje. Aišku, bus dvi stovyklos. Viena matys herojaus veikloje tik juodus darbus, kita tik baltus. Tačiau tai jau labai politkorektiška iš abiejų pusių, o istorija negali būti matoma iš šiandienos perspektyvos. Tai, kad LAF atsišaukimų originaluose buvo nemažai griežtos retorikos, ne tik antisemitinės, bet tarkim prieš kolaborantus, šį klausimą kėlė daug istorikų.
Sauliaus Sužiedėlio tyrimus daug kas norėjo atmesti, nes jis susijęs su slidžia OSI tema. Bet juk Kęstutis Kasparas tikrai dešiniųjų, net kategoriškų, pažiūrų istorikas taip pat idėjo juos į Laisvės kovų archyvą dar 1994 m. ir sulaukė net grąsinimų iš kai kurių buvusių LAF narių, pavyzdžiui, Pilypo Naručio, Broniaus Railos. Kasparas Raila parašė, kad skelbdamas dokumentus norėjo jais pasidžiaugti, nes Škirpą laiko tobulu valstybės lyderiu. Raila buvo nepatenkintas, nes ir jo pasirašyti dokumentai buvo labai kategoriški. O dar tuomet, komentuodamas Algirdo Brazausko vizitą į Izraelį, jis pareiške, kad „žydai patys turi atsiprašyti lietuvių“.
O man tekę matyti Škirpos originalius dokumentus, kuriuos jis siuntė kitiems Lietuvos diplomatams. Autentiškumas nekelia jokių abejonių, nes buvo saugojamas Londone – Lietuvos pasiuntinybės archyve ir atkeliavo į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, net su pasiuntinio Broniaus Kazio Balučio kritiškais komentarais paraštėse.
Ten yra ir Railos atsišaukimas „Už ką kovoja aktyvistai“ kur rimtai svarstoma apie „Siono išminčių protokolus“, jie rodomi kaip rimtas dokumentas, pagrindžiantis žydų klastą. Jų raginta atsikratyti tokia retorika, kuri tiesiai nesuponuoja žudymo, bet analogišką retoriką naudojo Wansee konferencijos dalyviai – pavyzdžiui ,,išgabenti į Rytus“. Tai bandantiems tą ignoruoti, ko gero, prireiks pabandyti ir Wansee konferencijos nutarimus perrašyti.
Na, kas vis dar skaito, suprantate, kokiais tai absurdais gali pasibaigti. Čia pat Raila ragino žiauriai atsiskaityti su visais „šiaudadūšiais“, kurie skubėjo sveikinti Raudonąją armiją. Vargu ar pats Škirpa tai žinojo, bet Mokslų akademijos bibliotekos Rankraštyne yra vieno „šiaudadūšio“ sveikinimai Raudonajai armijai. Tas žmogus buvo Raila. Tik supratęs, kad nepadės ir eilėraščiai, nes bolševikų akyse jis tikrų tikriausias „liaudies priešo“ etalonas. Jis nuvyko pas Škirpą į Berlyną ir klusniai vykdė jo nurodymus. Tiesa, galų gale, net jis supyko, esą Škirpa nepalikęs jam kūrybinės laisvės, liepęs dar radikaliau rašyti.
Ši istorija nevienareikšmiška, bet rašau ją ne kad lengviau teistume, o kad suprastume, jog gyvenimas priverčia imtis sunkių sprendimų. Ir kartais gelbėdamas save žmogus padarai daugiau nei norėtum. Todėl kartais didžiausi teisuoliai labai turi ką slėpti. Škirpa LAF nariams aktyviai kalbėjo, kad jokie du frontai nėra įmanomi, visas jėgas reikia statyti ant Vokietijos.
Tuo pat metu ne vienas LAF narys patyliukais ieškojo galimybės iškeliauti į JAV, varstė ambasados duris. Tačiau JAV ambasadoje dirbo geri Škirpos draugai – tai jis ir padėjo savo negerbiamam prezidentui Antanui Smetonai išvyki į JAV. O tai parodo jo asmenį kitokį – todėl verta jį palyginti su Raila. Škirpa buvo kitoks nei Raila – jis buvo dar radikalesnis, linkęs statyti viską ant kortos ir nepakentė konkurencijos. Bet buvo pakankamai intelektualus ir mokėjo padėti, net nenorėdamas. Todėl padėjo Smetonai, kuriam jautė priešiškumą, kam šis neklausęs jo patarimų 1939–1940 m. laikotarpiu.
***
Jis nebuvo toks vienintelis. Kitas garsus karininkas – generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis parašęs unikalius atsiminimus, kur nevynioja į vatą. 1926 m. jis leido fašistinių pažiūrų leidinį „Tautos valia“, už tai net atsidūrė kalėjime ir buvo įkaltintas Mykolo Sleževičiaus vyriausybės – tos vyriausybės, kurią Škirpa gynė būdamas jos generalinio štabo viršininku ir ,,de facto“ Sleževičiaus dešiniąja ranka. Glovackiui gi atrodė, kad Sleževičių valdo „Sijonas“ (Felicija Bortkevičienė) ir „Sionas“ (žydai). Tai va, dar vienas istorijos paradoksas. O, kad dar viską sudėtingiau padarytų – kitame puslapyje Glovackis samprotauja apie „bjaurius Palestinos ošerius“ esą kenkiančius Lietuvos politikai, o dar už kelių aprašo savo draugystę su „izraelitais Aronsonais, kuriais bendravome šeimomis“. Ir taip – istorinis faktas, daug karių žydų turėjo Glovackis, su kuriais palaikė gerus santykius, net ordinus dalino.
Tai kaip tada jį vertinti? Vienoje vietoje kritikuoja carinėje Rusijoje milžinišką antisemitizmą, kitoje jis jau aiškina, kad SSRS yra žydų valstybė, o rusų ten beveik nėra, arba jie užima menkiausią vietą. Čia tyrimai dar turi vykti, nes jie parodo, kad tuolaikinis supratimas visai kitas, negu yra dabar. Tarpukario konfliktų metu tautinės mažumos dažnai tapdavo įkaitais. Lietuvos konflikto su Lenkija metu – Lietuvoje nepatikliai žiūrėta į lenkus, o Lenkijoje į lietuvius. Šį konfliktą išsprendė pats gyvenimas, nors paskutiniais tarpukario metais buvo norinčių keist padėtį.
Beje, ir tas pats Škirpa nebuvo toks antilenkiškas kaip yra neretai vaizduojamas, o ir save pavaizdavo atsiminimuose. Dokumentai iš Lietuvos ir Lenkijos rodo visai kitą vaizdą. Tuo tarpu SSRS, nors ir kito stiliaus imperija sulipdyta kvazireliginiu bolševizmu, taip pat turėjo tą patį stilių. Josifas Stalinas 1937 m. teroro metu ypatingai naikino tautines mažumas, net ir tarp komunistų. Tuo tarpu Lietuvoje tarp karininkų dažnai vyravo nuostata, kad SSRS yra ypač daug žydų, jie matomi, įtakingi. Todėl kilus konfliktui su SSRS, jos sukelta žiauria Lietuvos okupacija, atsigręžta į žydus.
Rusų Lietuvoje nebuvo daug, o į žydus žiūrėta ypatingai, kaip į potencialiai nelojalią mažumą. Tai tragiškas faktas, ir mes žiūrėdami iš dabarties, žiūrėdami žinodami Holokausto tragedijos mąstą, tai vertiname kitaip. Tačiau 1940 m. į tai buvo žiūrima įprastai, kaip ir daugelyje Europos ir pasaulio valstybių. Ir lyginti reikia su tais laikais, ne su šiais.
***
Pabaigai grįžtu prie Škirpos veiklos bene svarbiausio klausimo – LAF dokumentų dėl žydų išvarymo iš Lietuvos, kurie buvo padalinti kitiems diplomatams. Šis dokumentas buvo 1941 m. birželį padalintas okupuotos Lietuvos vakariniame pasienyje ir vadinosi „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“. Škirpa 1942 m. pabaigoje komentare diplomatams teigia, esą taip norėta įspėti žydus, kad pasitrauktų iš Lietuvos. Kai kas nori daryti iš jo žydų gelbėtoją, tačiau kitos dokumento vietos ir vartojama retorika, deja, niekaip neleidžia daryti tokios išvados, kaip ir aukščiau minėto Railos atsišaukimo atveju.
Tik neseniai atkreipiau dėmesį į vieną momentą. 1941 m. pavasarį vokiečiai iš Suvalkų krašto ėmė stumti lietuvius, nes norėjo tą kraštą germanizuoti. Sukilimą ruošę LAF nariai buvo šoke. Škirpa, kaip savo krašto patriotas, irgi buvo įsiutęs ir jautėsi beviltiškai. Man ilgai kildavo klausimas – net atsižvelgiant į tai, kad tuomet bandyta braižyti kuo „tautiškesnes“ sienas (taip juk elgėsi ne tik Trečiasis reichas, bet ir Jaltos konferencijos, beje, irgi sulaukusios 75-erių metų sukakties autoriai), jei Škirpa suprato, kodėl tada nestabdė visų atsišaukimų, kur žydai išvaromi iš Lietuvos ir prisiėmė atsakomybę kaip organizacijos vadovas, negana to, kopijas dar 1943 m. išsiųsdamas visiems Lietuvos diplomatiniams postams.
Atsakymą radau tą patį tekstą skaitydamas turbūt dešimtą kartą. Nes ten Škirpa buvo aprašęs, kad vokiečiai žiauriai išvaro lenkus iš savo namų Gdansko apylinkėse, norėdami tą kraštą germanizuoti ir kaltindami lenkus nelojalumu. Atsakymas slypi skirtingame karo ir taikos sąlygų traktavime.
Škirpa manė, kad vokiečių metodai tiek prieš lietuvius, tiek prieš lenkus yra žiaurūs, tačiau linko juos pateisinti lenkų atžvilgiu, nes Vokietija su Lenkija kariavo, tuo tarpu Lietuva buvo draugiška valstybė. Kadangi birželio sukilimą K. Škirpa matė kaip Lietuvos kartu su sąjungininke Vokietija, karą prieš SSRS, o žydus laikė Lietuvai nelojaliais bolševizmo rėmėjais, taigi vietos žydų išvarymą ir baudimą, jis laikė griežta, nemalonia, bet pateisinama praktika karo atveju. Tai parodė jo, kaip karininko, visą gyvenimą mačiusio iš kovos perspektyvos matymą. Neatsitikinai Škirpa savo organizacijai – LAF parinko šūkį – „Kovok“. Jis manė, kad tik aktyvumas ir kova daro gyvenimą prasmingą. Todėl ir sukilo Lietuva 1941 m., ką vertinu kaip reikšmingą jo darbą – nes prievartos mąstai buvo per dideli ir nesuvokiami.
Gal nuskambės negražiai, nepolitkorektiškai iš šių dienų perspektyvos. Bet jeigu tave žemina ir prievartauja, o tu nesipriešini – tai gal nėra taip ir blogai. Škirpa su visomis savo neigiamom ir teigiamom savybėm buvo tas, kuris priešinosi. Visada. 1919 m. jis kėlė trispalvę į Gedimino pilies bokštą, kol neįkėlė kiti. 1926 m. gruodį stengėsi išgelbėti valstybę nuo perversmo, bet nelabai kas jį palaikė. Vėliau bandė paveikti savo šalies užsienio politiką, bet ir vėl nesėkmingai. Jo akimirka išmušė 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota, bet vėl niekas nieko nesiėmė.
Didžiausia jo tragedija, kad jis rėmėsi nacionalsocialistine Vokietija. Bet istorija ir yra tragiška – nebuvo kuo remtis daugiau. Jis dirbo toje šalyje, kaip legalus Lietuvos atstovas, mokėjo kalbą, pažino vokiečių mentalitetą, žavėjosi jų kariuomenės tobulėjimu, kaip karininkas. Jam, kaip užkietėjusiam antikomunizmui, Reichas buvo logiškiausia atsvara. Bet svarbiausia jam buvo dabar jau pamirštas geopolitikos mokslas – niekas kitas Lietuvai padėti negalėjo dėl Jos didenybės Geografijos. O tai vedė į kompromisus ir tikėjimą, kad tik Berlyne slypi raktas į Lietuvos laisvę. Net tada, kai visi kiti tuo nusivylė, o kadaise jam pritarę diplomatai, bei kai kurie LAF kolegos „nusiplovė rankas“ ir padarė tam tikru atpirkimo ožiu.
***
Suomija viena liberaliausių Europos valstybių ir pas mus dažnai minima kaip geras pavyzys. Helsinkio centre yra paminklas Manerheimui. Viename pasaulio demokratijos centrų – Niujorke – yra „Keturių laisvių parkas“, skirtas prezidentui Franklinui Ruzveltui. Po Perl Harboro užpuolimo jis 120 000 amerikiečių suvarė į koncentracijos stovyklas, nes jie buvo japonų kilmės, taigi potencialiai nelojalūs. Tai parodo laiko dvasią.
O dar geriau ją parodo 2002 m. „garsiausių visų laikų britu“ išrinktas Winstonas Churchillis. Paminklų jam pilna visur – štai vieną mačiau Paryžiuje, tad net jei prancūzai britui paminklą pastatė, tai ką jau išvis kalbėti. Apie tą pačią Prancūziją 1936 m. Churchillis pasakė, kad dabar Britų imperijos interesai reikalauja, kad būtume „proprancūziški ir antivokiški“, bet jei pareikalaus kitaip, būsime „provokiški ir antiprancūziški“.
1942 m. Indijoje kilo didžiulis badas – masiškai žuvo žmonės. Indija buvo Britų imperijos dalis, todėl net ir sumušta imperija turėjo tuo rūpintis. Reikėjo stiprinti grūdų tiekimą, tačiau tai būtų sumažinę grūdų tiekimą Londonui ir kitiems didmiesčiams. Churchillis buvo pagrindinis žmogus, kuris turėjo priimti „de facto“ sprendimą. Versijų yra įvairių – Bengalija, kur siautėjo badas, buvo maištingiausia Indijos dalis, laivai buvo reikalingi susisiekimai su JAV, išgelbėti nieko vis tiek nebūtų išėję, bet sprendimas buvo priimtas, o jei tiksliau nepriimtas (šiuo atveju tai tas pats).
Nuo bado žuvo maždaug tiek žmonių, kiek gyvena Lietuvoje. Žinoma, pavojinga apie karo, okupacijos metus kalbėti sėdint šiltame krėsle. Bet šios liūdnos praeities pamokos turėtų mus kažko išmokyti, nors dar liūdnesnė patarlė byloja, kad žmonės iš istorijos niekada nepasimoko. Tačiau kartu ji rodo, kad į istoriją negalime žiūrėti politkorektiškai, pagal šių dienų supratimą – privalome Lietuvoje tuomet gyvenusias asmenybes lyginti su jų amžininkais, matyti viską bendrame kontekste.