Tik prieš pereinant, prie tų nesmagių dalykų, privalau pasakyti, kad „1917-ieji“ – nuostabi karinė drama ir prasminga istorija, puikūs aktoriai su meistriška vaidyba, preciziškas ir meistriškas operatoriaus darbas – yra daug priežasčių pažiūrėti ir mėgti šį filmą. Gana originalus šio filmo vizualinis sprendimas - operatoriaus Rogerio Deakinso pasirinktas „vieno ištisinio plano“ filmavimo metodas išties gniaužia kvapą ir pateikia žiūrovui įspūdingą reginį. Toks filmavimo metodas nėra naujas, buvo jis žinomas ir naudojamas dar juodai-balto kino eroje (nors niekada taip ir neišpopuliarėjo, nes trukdė įpinti į siužetą naujų istorijų bei linijų), tačiau „1917-uosiuose“ bene pirmą kartą kinematografo istorijoje jis buvo pritaikytas tokioms masinėms ir grandiozinėms scenoms filmuoti. Kruopštus darbas, tikras vaizdinis šedevras.
Pirma, gan aiškiai atsakanti į klausimą – kodėl žmonės nori matyti baisumus ekrane. „1917-ųjų“ realistiškumas privertė ne vieną žiūrovą sužiaukčioti, o gal net ir užsimerkti. Paradoksalu, bet tai ir yra būtent tai, kas traukia XXI amžiaus žiūrovą. Nuo pat kinematografo (o ypač televizijos) atsiradimo pradžios pasidarė aišku, kad žmonės ekrane visada nori matyti tai, ko neturi. Televizija gi įnešė dar ir papildomą aspektą – matyti ekrane nesėkmingesnius ir kvailesnius už save žmones.
Nes kurgi kitur šiandieninis jaunuolis galėtų patirti tą malonų virpulį, kurį sukelia rizika? Stadione, lenktynių trasje, prie kompiuterinio žaidimo ekrano? Galbūt. Bet tai ne tai. Tai – tik surogatas. „Rusiška ruletė“ tuščiomis kulkomis. Realistiški filmai apie karą, per kuriuos matome žūstančius ar kenčiančius žmones mums visada primena, kaip gerai mes gyvename ir suteikia ramybės, žinant, kad ekrane žūstame ne mes, kenčiame ne mes, o ir viskas šiaip ar taip vyksta prieš 100 metų, ir tai darė žmonės, kurių mes nepažinome, kurie mums net nebuvo artimi.
Šiandieninis jaunuolis to pakartoti beveik neturi galimybių, šiandieninė visuomenė užtikrina mums ramybę, saugumą ir stabilumą, dėl to ir mums reikalingi lengvi sukrėtimai (per kuriuos galime užsimerkti, ar kuriuos išvis galime išjungti – jei tik pasidaro per bloga, per žiauru ir pernelyg nemalonu). Agresijos genas, žinoma, niekur neišnyko, ir vis reikalauja to kontrasto, pabrėžiančio mūsų šiandieninio gyvenimo ramybę ir taikumą. Spėju, tokių filmų ateityje vis daugės, kaip vis daugėja ir žiaurių kompiuterinių žaidimų ar repo grupių, skanduojančių apie kažkokius hipotetinius „gatvių karus“. Tai – tiesiog mūsų visuomeninė progreso požymis. Žiaurus, bet lengvai išjungiamas. Baisus, bet lengvai apeinamas. Realistiškas, bet padorumo ribose.
Niekam ne paslaptis, kad istorinis tikslumas, autentiškumas ar teisybė kinematografe niekada nebuvo svarbiausia Holivudo (o galiausiai ir visų politinių valdžių) siekiamybė. Juk ir Leninas kadaise pabrėžė kino filmų propagandinę galią: „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“! Bet gal tai net nėra smerktina ar nusikalstama – istorinę teisybę nustatyti dažniausiai kainuoja kur kas daugiau pastangų nei per porą mėnesių pastatyti kino filmą, kur kas greičiau, masiškiau ir vaizdingiau supažindinantį viso pasaulio žiūrovus su bent jau pagrindiniais (kūrėjų manymu) istoriniais bet kurio įvykio akcentais. Prisiminkite, juk vien kiek pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijos epizodų yra ginčijama, kvestionuojama ar savaip interpretuojama! O ką jau kalbėti apie tokius globalius ir kur kas daugiau žmonių bei aplinkybių apimančius reiškinius kaip Pirmasis pasaulinis karas? O štai kino filmai išsprendžia visas moralines ir akademines dilemas.
Todėl yra lengva ir, matyt, teisinga per dvi valandas atkurti 100 metų senumo įvykius su nauja, nūdienos reikalavimus atitinkančia interpretacija. Tarsi George Orwello romano „1984-ieji“ herojai, naudojantys ypatingą realybės suvokimo metodiką - „dvejamintę“, padedančią vienu metu dvejopai suvokti aplinkui vykstančių procesų realybę, mes jau ir šiandien, kaip pasirodo, galime įsivaizduoti pasaulį ne tokį, koks jis iš tiesų buvo, bet tokį, kokį mes jį norime matyti net ir praeityje.
Taip ir „1917-ieji“ – veiksmas lyg ir vyko prieš 100 metų, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis vyksta šiandien, tarsi pagal visas šiandienės Vakarų visuomenės – nerūkančios, subalansuotos rasine ir lytine prasme, vartojančios žodį „fuck“ kaip kasdienišką buitinį išsireiškimą, gerbiančios kito žmogaus teises bei interesus - taisykles ir normas.
Kaip žinia, kiekviename istoriniame filme galima rasti klaidų ir „kliurkų“, kurios tampa gyvu kino mėgėjų aptarinėjimo objektu. Taip, anot Holivudo, viduramžių Europos gyventojai, pasirodo, turėjo nuostabiai baltus ir sveikus dantis, skęstančio „Titaniko“ keleiviai puikavosi skystųjų kristalų kvarciniais laikrodžiais, atsidūrusiais ant jų rankų 50-ia metų anksčiau nei skystieji kristalai išvis buvo sukurti, o išgalvotoje „Sostų karų“ šalyje vis tiek savo vietą surado ir „Starbucks“ kavinė. Visa ta yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis - kartais daroma netyčia („neklysta tik tas, kuris nieko nedaro“), kartais dėl scenaristų ar režisierių nepatyrimo ir išsilavinimo spragų, o kartais – tyčia, taip sukeliant dirbtinę intrigą, tinkančią rinkodaros kampanijai.
Filme „1917-eji“ taip pat nemažai techninių ir loginių autentiškumo klaidų – smulkmenoms jautrūs specialistai pabrėžia, kad ir tais laikais britų šautuvai naudojo kitokias šovinių apkabas, nei parodyta filme, ir 1917 metais britų karininkai jau nebenešiojo ryškių ir didelių, sprindžio ilgio antsiuvų ant savo kitelių rankovių galų, vengdami vokiečių snaiperiams identifikuotis kaip svarbūs taikiniai. Britų puolimas filmo pabaigoje - be artilerijos paruošimo, tankų paramos, be dūmų ar dujų uždangos? Tai jau tikrai ne trečiaisiais karo metais! Šlapias filmo herojus, išdygstantis iš it po žemių svetimame dalinyje – be šalmo ir be šautuvo besiblaškantis bei klausinėjantis tarsi gatvėje atsitiktinių praeivių, kur rasti vadą – tikrai sukeltų kur kas daugiau įtarimų ir papildomų klausimų bet kuriam seržantui nei parodytas jų abejingumas filme. Išgelbėtas vokiečių pilotas, tas „padebesių riteris“ nuduria savo išgelbėtoją anglų kareivį? Kam? Su kokiu tikslu? Ir kam pilotui išvis reikalingas mėsininko vertas didelis peilis pašonėje? Lėktuvui ore taisyti?
Tačiau tai tik smulkmenos, pastebimos ir rūpinčios nedidelei žiūrovų daliai. Juoba kad viskas yra pateisinama, ir kas mes tokie, kad smerktumėme kitus, ypač patys nepabandę padaryti geriau? Tačiau skaudu suvokti, kad yra atvejų, kai nukenčia tai, dėl ko žmonės per visą savo istoriją aukojosi ir guldė savo galvas – teisybė.
Nemažai nerimo priekabesniam žiūrovui gal gali sukelti ir moterų trūkumas ekrane (vėl nuolatinis Holivudo teisininkų užsiėmimo ir feminisčių pasipiktinimo objektas) – tačiau filme „1917-ieji“ moteriai kūrėjai vietą visgi rado (ne vien karių nuotraukose) – įbruko ją į tiesiai fronto linijoje stovinčio ir sugriauto miestelio rūsį – tiesą sakant, be jokios buitinės logikos ar motyvacijos – ir dar su mažu vaikeliu priedo! Beje, kaip su neįgaliaisiais ekrane? – klausia Holivudo aktyvistai. Reikia – bus! Atsirado vietos ir jiems pačioje filmo pabaigoje, lauko ligoninėje, įkurtoje vos už 50 metrų nuo fronto linijos, be to, atvirame lauke, ko tikrovėje niekada nebūdavo, o ir negalėjo būti.
Filmo kūrėjai išties yra XXI amžiaus žmonės. Akivaizdžiai nerūkantys. Kaip ir nerūko beveik niekas filme „1917-eji“, nors, anot E.M.Remarko knygų, Pirmojo pasaulinio karo metais apkasuose rūkė beveik visi be išimties (tais laikais dar buvo manoma, kad rūkymas yra naudingas užsiėmimas, bent jau nervus kariams atpalaiduoja tai tikrai!). Beje, tie negausūs šio filmo rūkaliai traukia suktines ir papirosus, nors fronte tai buvo neapsakoma prabanga, nes absoliuti dauguma kareivių rūkydavo tik pypkes.
Viena, kas yra išties pozityvu, tai, kad šiame filme yra beveik nesikeikiama (bet lietuvių vertėjai išlaikė savo fasoną, visgi sugebėję integruoti į vertimą tokius žodžius, kaip tos mūsų neišvengiamos kultūrinės torpedos – žodelius „šūdas“ ir „pyst!“ – kaipgi lietuviai žiūrovai apsieitų be jų?) – prieš šimtą metų žmonės buvo nepalyginamai kultūringesni. Viską gadina visai jau nelogiškas Benedicto Cumberbatcho herojaus – pulkininko-leitenanto frazė, pasakyta grandiniui - „Fuck off!“, nors, deja, prieš šimtą metų karininkai niekada neleisdavo sau vartoti necenzūrinės leksikos, ypač eilinių kareivių akivaizdoje (sunku patikėti, bet, deja, tap būdavo).
Šiandien, kai bet koks vaikėzas gali policininkui pasakyti „Fuck off“ ir nesusilaukti pasmerkimo (nes, kaip nustatė kažkuris tos pačios Britanijos teismas, tai tik „įprasta šiandienio jaunimo leksika“, taigi, belieka tam „jaunimui“ atleisti), visai natūralu, kad scenarijaus autoriui pasirodė, kad aukštas britų armijos karininkas atrodys tik šauniau, besikeikdamas kitų kariškių akivaizdoje. Nors, kaip kadaise buvo sakoma, jei būtų taip keikęsis, nebūtų ir karininku tapęs.
Tačiau pats apmaudžiausias dalykas, kurį filmo kūrėjai bando įpiršti žiūrovams yra pastangos parodyti, kaip generolams ir karininkams rūpi paprastų kareivių gyvybės ir likimas. Viskas pagal tą senovinę matricą „karininkai myli kareivius, o kareiviai myli karininkus“ – ir visos armijos mentalitetas susiveda į seną muškietininkų devizą „visi už vieną ir vienas už visus!“. Tai buvo ir tebėra visais laikais mėgiama Holivudo klišė, nuolat sudaranti blokbasterių siužetinį pagrindą (galima prisiminti „Gelbstint eilinį Rajaną“, „Įniršis“, „Juodojo vanago žūtis“ ir daug kitų filmų).
Tačiau, kiekvienas, besidomintis Pirmojo pasaulinio karo istorija, nė nemirktelėjęs patvirtins, kad prieš šimtą metų karininkai niekino ne tik savo gyvybes ir abejingai vertino mirtį (vien ko vertas dar nuo Napoleono karų laikų sklandęs šūkis „husaras, kuris 30-ies dar nežuvęs, ne husaras, o mėšlas!“), jie išvis niekino visų paprastų kareivų gyvybes ir likimus – anie praktiškai nerūpėjo niekam, gal tik artimiesiems, likusiems toli namuose. Jokiam maršalui, generolui ar karininkui nesudrebėdavo širdis suguldyti į žemę kokius 600 tūkstančius žmonių kovoje dėl Verdeno tvirtovės ar 900 tūkstančius mūšyje prie Somės (beje, būtent prie Somės širdis sudrebėdavo priešams - vokiečių kulkosvaidininkams, nebepakeliantiems mirčių gausos ir beprasmybės, šienaujant aklai link jų žygiuojančius britų kareivius, dėl ko dažnai jie jau modavo rankomis vydami britus atgal link savo apkasų – „Eikite iš čia! Grįžkite atgal!“).
Toks vadovybės požiūris į paprastus kareivius gyvavo abejose fronto pusėse, dėl ko tais pačiais 1917-aisiais Prancūzijos armijoje vos nekilo maištas, o pačioje Britanijoje po karo – ir revoliucija. Ir tokių neramųmu priežastis buvo tikrai ne ta, kad to karo karininkai mylėjo savo kareivius ir rūpinosi jais. Todėl pati filmo idėja – generolo susirūpinimas 1600 kareivių likimu yra šiek tiek... nelogiškas. Tiesiog nežmoniškas pagal to meto tradicijas. Todėl tiems generolams, suguldžiusiems milijonus paprastų žmonių į žemę ir statomi paminklai, o prasčiokų, ginančių tų generolų interesus, garbė ir vietą istoriją, niekas gal net ir nebepamena.
O štai mums tų generolų sprendimas ir rūpestis atrodo visai logiškas ir prasmingas. Mes norime, kad mumis kas nors rūpintusi. Todėl ir tikime, kad tai ateityje padarys visi mūsų generolai ir maršalai. Nes kaip gi kitaip? Juk pasaulis toks gražus! Be cigarečių ir pypkių, subalansuotas rasiniu ir lytinės identifikacijos pagrindu, su nuolatiniais „fuck“ ir „šūdas“, su stebuklingu herojiškumu – besivejančiais mums per visas epochas!
