Kultinį „Šindlerio sąrašą“ („Schindler‘s List“), ko gero, yra matę daugelis. Filmo režisierius – garsusis Stevenas Spielbergas. Jo į ekraną perkeltos scenos, neretai šokiruojančios žvėriškumu, neabejotinai paliko įspaudą žiūrovų širdyse ir sąmonėje.
Galbūt prisimenate nedidukę mergaitę ryškiu, kraujo raudonumo paltuku, pasirodančią nespalvotuose filmo kadruose? Ji švyti tarsi fakelas aplinkui tvyrančioje, brutalių skerdynių tvaiko persunktoje beprotybėje.
Puikus operatoriaus darbas ir žinojimas, kad „Šindlerio sąrašas“ – istoriniais įvykiais pagrįstas pasakojimas, prideda filmo scenoms dar daugiau svorio, įtaigumo, rašoma portale „War History Online“.
Mergaitę raudonu paltuku suvaidino Oliwia Dabrowska iš Lenkijos. Vaidmeniui ji buvo atrinkta 1993-iaisiais. Tada O. Dabrowskai buvo vos treji. Stevenui Spielbergui ji turėjo pažadėti, kad nežiūrės to filmo, kol sulauks 18-os.
Vis dėlto pažadą O. Dabrowska sulaužė, ir tai buvo sprendimas, dėl kurio labai pasigailėjo. Prisiklausiusi draugų ir artimųjų pasakojimų apie pačiai atitekusį vaidmenį, O. Dabrowska nesugebėjo sutramdyti smalsumo ir slapta pasižiūrėjo filmą. Tai įvyko, kai jai buvo 11 metų.
Per jauna šitokiam siaubui
Ji, aišku, buvo per jauna stebėti į jokius žmogiškumo rėmus netelpančių SS hauptšturmfiurerio Amono Goetho „pramogų“. Šį monstrišku elgesiu išsiskyrusį filmo veikėją įkūnijo britų aktorius Ralphas Fiennesas.
Jam prireikė begalės valandų A. Goetho personažui perprasti. Kad galėtų imtis skirtojo vaidmens, R. Fiennesas pasistengė užblokuoti visas mintis ir prisiminti jausmą, apimdavusį, kai pats, būdamas paauglys, pneumatiniu ginklu šaudydavo į pasieny sustatytas skardines.
Prisimenant „Šindlerio sąrašą“, mintyse neišvengiamai iškyla viena kraupi scena, kurios dėmesio centre būtent jis – A. Goethas. Iš pradžių regime iki pusės nuogą vyrą, stovintį nuosavos vilos balkone ir žvelgiant į tolį.
Iš pažiūros vyras atrodo ramus, todėl akimirką galima pamanyti, kad skvarbus jo žvilgsnis klaidžioja po idilišką, plačiai išsidriekusį vandenyno horizontą.
Deja, taip toli gražu nėra. Jam prieš akis – didžiulę teritoriją okupavusi Krokuvos Plaszow koncentracijos stovykla.
Vyras stipriai patraukia tarp lūpų suspaustą cigaretę. Ant jo peties laisvai kybo šautuvas – vadinasi, joks pavojus negresia. Bet vyro žvilgsnis – nuožmus ir nirtulingas, kupinas kone maniakiškos piktdžiugos – nukreiptas žemyn.
Jis darsyk užsitraukia dūmo, tada padeda cigaretę į šalį. Ramiai palinksta į priekį, nusitaiko ir pradeda šaudyti. Jo vykdomo smurto taikiniais tampa nekalti vyrai, moterys ir vaikai, atsitiktinai patraukę dėmesį.
Vargu ar verta stebėtis, kad šokas, kurį vienuolikametė Oliwia patyrė stebėdama tokius vaizdus, privedė prie rimtos psichologinės traumos. Mergaitė netgi ėmė gėdytis, kad prisidėjo prie filmo kūrimo, ir prašė tėvų nustoti visiems pasakoti, kad ji vaidino tame siaube.
Vis dėlto sulaukusi 18-os Oliwia ryžosi surizikuoti ir dar kartą pasižiūrėti „Šindlerio sąrašą“. Tiktai tada mergina suvokė, koks svarbus, simbolinis vaidmuo buvo jai patikėtas, ir kad be jo tas filmas negalėtų būti laikomas vienu iš kinematografijos šedevrų. Dabar ji tvirtai gali pasakyti, kad didžiuojasi jame vaidinusi.
Oskaras Schindleris
Centriniu filmo pasakojimu tapo Oskaro Schindlerio – žmogaus, išgelbėjusio per tūkstantį žydų nuo deportacijos į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą – gyvenimo istorija.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad O. Schindleris iš pažiūros atrodė mažiausiai tinkamas tokiam vaidmeniui.
Pradinėse filmo scenose jis vaizduojamas kaip oportunistiškai nusiteikęs verslininkas, į karą žvelgiantis kaip į puikiausią galimybę prisikaupti turtų, ir šitoks jo paveikslas, reikia pripažinti, – itin realistiškas.
Įgyvendinti savų tikslų jis imasi ypač išradingai ir su nežabojamu užmoju. Padedamas žydų tautybės buhalterio Itzhako Sterno (aktorius Benas Kingsley), O. Schindleris įsteigia „Deutsche Emailwarenfabrik Oskar Schindler“ (savo vardo emaliuotų dirbinių fabriką). Pelno ilgai laukti neteko: didėjantis turtas tikrai galėjo garantuoti suklestėjimą po karo.
Neilgai trukus O. Schindleris suprato, koks brutalus nacių režimas. Tuo metu I. Sternas, tarsi būtų pati sąžinė, pamažu, tačiau užtikrintai ėmė vykdyti itin sumanius, gudrius planus. O tai, kas iki pat sielos gelmių sukrėtė O. Schindlerį, buvo mažos mergaitės raudonu paltuku vaizdas.
Mergaitė raudonu paltuku
Sėdėdamas raitas ant žirgo O. Schindleris žvelgė į nuo kalvos viršūnės puikiai matomą Krokuvos panoramą, tiksliau – stebėjo, kaip 1943 m. kovo 13 d. likviduojamas Krokuvos getas.
Net 20 filmo minučių S. Spielbergas paskyrė šiai kraugeriškai scenai. Ją pagrįstai galima vadinti tiesmuku, bet meistrišku vieno iš gėdingiausių etapų prie visą žmonijos istoriją perteikimu.
Kai tik kas nors atsitinka, kamera atsiduria akių lygyje, tarp aukų, ant namo laiptų, purvinuose kiemuose, šalikelėje, kur suversti žmonių lavonai, sandėlyje, kurio sienos suvarpytos kulkų.
Šitaip sudėliojama ritmiškai kintanti mozaika, į kurią žvelgiant žudymas jau neatrodo kažkokia iliuzija, o tampa neatsiejamas nuo ekrane rodomos panikos, klaikaus siaubo ir beribės baimės.
Senųjų kronikų estetika čia nė iš tolo nekvepia. Priešingai – televizijos reportažo stilius, dėl kurio gatves užplūdusios realijos atrodo taip, tarytum iš tiesų galėtų vykti tokioje vietoje kaip šių dienų Sirija, puikiai panaudotas kuriant įtaigų praeities, kada nebuvo televizijos, paveikslą.
Pasitelkdamas šiuos šiurpinančius vaizdus, kuriems lygių tikrai nėra visoje kino istorijoje, S. Spielbergas sugeba padaryti taip, kad dokumentiką primenantys kadrai natūraliai įsilietų į pasakojamą dramą.
Lemtingas apsisprendimas
Filme galima atpažinti visas didžiulio masto žmonių naikinimo fazes. Žiūrovui tenka pabuvoti ir prie gyvulinių vagonų, ir makabriškame atrankos procese, ir vadinamojoje dezinfekcijoje Aušvice. Šitaip palaipsniui galutinai prarandamas tikėjimas visais tą siaubingą pragarą gaubusiais mitais.
Tada, kai pamato išsigandusią mergaitę raudonu paltuku, kažkas sukirba O. Schindlerio širdyje. Mažylė eina pro aplinkui tvyrantį siaubą, kol pagaliau išnyksta namo tarpdury, tikėtina, patekdama į saugią vietą.
Praėjus metams O. Schindleris vėl pamato tą pačią mergaitę ryškiai raudonu paltuku – šįkart tarp kitų geto aukų tįsančią vežime, nelygia žeme dardančiame prie duobės, į kurią verčiami ir deginami žmonių lavonai.
Kažkuriuo mementu tarp šių kertinių filmo scenų O. Schindleris apsisprendžią pasielgti pagal sąžinę ir sutrukdyti naciams „įgyvendinti galutinį sprendimą“.
Padedamas I. Sterno, jis sudaro sąrašą. Tą sąrašą lig šių dienų prisimena žydų tautybės žmonės. Šis gailiaširdingas ir narsus O. Schindlerkio gestas užima kvapą iki pat filmo pabaigos.
Žiūrovas tampa liudininku, kaip kitados jokių skrupulų nepripažindavęs verslininkas paaukoja visą nešvariu būdu susikrautą turtą, kad išgelbėtų 1100 vyrų, moterų ir vaikų nuo pražūties Aušvice.
