Prieš porą savaičių Tiuringijos ministru prezidentu (premjeru) buvo išrinktas Thomas Kemmerichas. Jo vadovaujama liberalų partija (FDP) parlamento rinkimuose surinko vos 5 proc. balsų. Bet T. Kemmericho kandidatūrą parėmė AfD ir krikščionių demokratų partija (CDU), kartu sudarančios kone pusę parlamento. Taip T. Kemmerichas vienu balsu laimėjo prieš kairiųjų partijos „Die Linke“ lyderį Bodo Ramelowo, kuriam nepakako sąjungininkų socialdemokratų (SPD) ir žaliųjų paramos.
Pergalė nustebino visus, įskaitant patį T. Kemmerichą. Galbūt tai buvo tikra nuostaba. Galbūt ne. Galbūt T. Kemmericho pergalė buvo nedidelio vietos AfD ir CDU atstovų sąmokslo rezultatas. To tiksliai nesužinosime, bent jau ne artimiausiu metu.
Faktas, kad po poros dienų T. Kemmerichas paskelbė atsistatydinantis ir liko laikinuoju premjeru be vyriausybės. Faktas, kad CDU patyrė sukrėtimą nacionaliniu mastu. Dėl to CDU lyderė ir Angelos Merkel įpėdinė Annegret Kramp-Karrenbauer buvo priversta trauktis. Federalinę koaliciją sudarančios CDU ir SPD paskelbė bendrą pareiškimą smerkiantį bendradarbiavimą su AfD žemių parlamentuose.
Faktas ir tai, kad pareiškimais krizės Tiuringijoje išspręsti nepavyks. Tikėtina, kad laukia priešlaikiniai parlamento rinkimai. Kol kas B. Ramelowas diplomatiškai pasiūlė CDU atstovei ir buvusiai Tiuringijos premjerei Christine Lieberknecht sudaryti „techninę vyriausybę“ iš trijų ministrų. Taip esą būtų užtikrinta tvarka iki rinkimų.
Daugiausia baimės kelia istorinės paralelės. AfD siejama su neonacizmu ir palengva tampa visos Vokietijos baubu. Tiuringija, beje, buvo viena iš pirmųjų Vokietijos žemių, kuriose Adolfo Hitlerio naciai įgijo realią politinę įtaką. 1930 m. nacis Wilhelmas Frickas tapo Tiuringijos vidaus reikalų ministru liberalų ir konservatorių vyriausybėje. Po trijų metų W. Frickas jau buvo vidaus reikalų ministras A. Hitlerio federalinėje vyriausybėje. Baisu, kai atrodo, kad istorija kartojasi.
Ta baimė labiau trukdo nei padeda vokiečių politikams, siekiantiems marginalizuoti AfD. Visų pirma, visuotinis puolimas greičiausiai traukia ir šiaip augantį AfD elektoratą. Antra, kartą sugebėjusi destabilizuoti politinę padėtį Tiuringijoje AfD gali bandyti tai pakartoti ir kitose žemėse ar net federaliniu lygmeniu. Tokia, tiesą sakant, buvo ir nacistinė valdžios užgrobimo taktika A. Hitlerio laikais.
Tačiau žvelgiant lietuviškomis akimis verta įvertinti ir kitus Tiuringijos istorijos ir politikos aspektus. Nors plotu už Lietuvą mažesnė daugiau nei dvigubai, Tiuringija talpina maždaug 2,2 mln. gyventojų ir artima mums socialiniu požiūriu. Tiuringija pergyveno panašią sovietinę praeitį.
Tiuringijos politikoje taip pat susiklostė panašus „raudonųjų“ ir „baltųjų“ balansas. Kairėje dominuoja buvę komunistai, dešinėje – konservatyvūs krikščionys. Liberalai nieko nereiškia, bet nuolat trokšta valdžios. Vienintelis Tiuringijos politikos skirtumas – AfD įsigalėjimas pastaraisiais metais. Dabar kaip tik matome tikrąjį šios politinės jėgos darbo rezultatą – destrukciją.
Tai nebloga proga pasidžiaugti tuo, ko neturime. Fašistinės nuotaikos Lietuvoje bent kol kas nerado tokios išraiškos formos, kuri joms leistų realiai įtakoti politiką. Iš dalies tai, matyt, savo laiku dešiniuosius energingai suvienijusio Andriaus Kubiliaus nuopelnas. Bet ne tik tai.
Labai nedaug žmonių Lietuvoje rimtai žiūri į politiką. Šiuo atveju tai mūsų stiprybė.