Nepasikeis mama, kuriai jūs nuo pat vaikystės buvote trečiaeilis vaikas po brolio ir sesers. Tikitės, kad ji jus pagaliau pastebės? Nepastebės. Būkite kiek tik lenda jai patogus, turėkite kiek tik lenda įvairiausių pasiekimų gyvenime. Nieko neišeis.
Nepasikeis jūsų vyriškis. „Taip, aš žinau, su savo buvusiomis jam buvo štai taip ir anaip, o štai su manimi jis bus visiškai kitoks“. Nebus. Jeigu jo nedomino moters jausmai visuose ankstesniuose santykiuose, tai iš kur jūs ištraukėte, kad jį kažkodėl turi sudominti jūsų jausmai?
Nepasikeis kritikuojantis tėvas, kuris šaiposi ar koneveikia dėl kiekvienos jūsų padarytos klaidos. Arba liūdina jus savo visišku abejingumu. Jis irgi nepasikeis.
Nepasikeis jūsų brolis ar sesė. Nepasikeis anyta. Viršininkas darbe – irgi.
Labai gaila, bet visi šie žmonės patenka į jūsų aplinką, taip sakant, jau „sukomplektuoti“. Tokie, kokie yra. Prieš tokiais tapdami, jie nugyveno ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą. Ir išėjo iš jų tai, kas išėjo. Tai ne plastilinas, iš kurio galėtumėte nusilipdyti tokį žmogų, kokio jums reikia. Nenusilipdysite.
Daugelis tokiais atvejais linkčioja galva: „Taip, aš visa tai puikiai suprantu“. Ir vis tiek viliasi, laukia, tikisi. Kažkur širdies gilumoje, slapčiausiose fantazijose. Kad vyras taps kaip iš serialo – nuostabus, romantiškas, greta kurio būsiu ypatinga. O vietoje „piktos“ mamos, kuri labiau panaši į piktą pamotę, turėsiu gerą ir mylinčią. Svarbiausia – šiek tiek pasistengti. Savyje ką nors pakeisti. Ir kitas žmogus taip pat stebuklingu būdu pasikeis.
Šito nenutiks.
Nors kai ką visgi galima pakeisti. Galima paleisti situaciją ir eiti toliau. Galima išmokti patiems formuoti savo bendravimo ratą, kuriame bus komfortiška, malonu ir gera su žmonėmis.
Paprasčiau tariant, savyje kažką pakeisti galima ir netgi reikia. Bet ne tam, kad dėl to pasikeistų kitas. O tam, kad pasikeistų jūsų pačių realybė ir pasaulio suvokimas, kad jums toje realybėje būtų gerai. O tai – visiškai įmanoma padaryti.
