Iš pradžių ji nė nenutuokė su kuo dalijasi bendru gyvenimu – Pablo Escobaras dažnai negrįždavo naktimis, neslėpė, kad laiką leidžia su kitomis moterimis, o netrukus trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus... žinia, kad Pablo Escobaras buvo areštuotas. Begalinė meilės ir skaudžių nusivylimų odisėja prasidėjo.
Victorios Eugenios Henao pasakojimas betarpiškas ir skausmingai detalus – apie vaikišką tikėjimą tikra meile, keisčiausias Pablo Escobaro fantazijas ir pavėluotą suvokimą, kad savo gyvenimą susiejo su bene žiauriausiu žmogumi pasaulyje.
Moksleivė tampa ištekėjusia mergina
Tapau ištekėjusia mergina. Kiekvieną dieną eidavau į mokyklą, o grįžusi namo puldavau ruošti namų darbus, virti valgį, tvarkyti kambarį, plauti grindis ir tvarkyti Pablo drabužius. Nieko ypatingo, bet savo naujuoju vaidmeniu mėgavausi. Tačiau iš kantrybės labai greitai išvedė – ir visai nebuvau tam pasiruošusi – dažni Pablo išvykimai, anot jo, dirbti. Ką? Nežinau. Žinoma, ieškodamas geresnio gyvenimo, jis senu įpročiu telkėsi į pagalbą moterų draugiją. Gandai apie jo nuotykius pasiekdavo mano ausis kasdien ir, prisipažinsiu, labai skaudino. Prisimenu, kaip vieną naktį verkiau laukdama, kol išauš.
Buvo labai skaudu dėl neištikimybės, bet neturėjau drąsos jį mesti. Save ramindama kartodavau seną frazę „visi vyrai vienodi“ ir galvodavau, kad „dėl to jo nepaliksiu“. Be to, tuokdamasi su juo jau žinojau, kad gali būti man neištikimas, todėl sau pažadėjau jo nepersekioti, netikrinti telefono skambučių, neieškoti lūpdažių pėdsakų ant marškinėlių. Kas ieško, tas randa, sako liaudies išmintis, todėl nusprendžiau to nedaryti.
Vyro elgesys varė mane į neviltį, todėl ėmiau ieškoti paguodos. Jolanda puikiai atliko tarpininkės vaidmenį, tačiau pasikeitusios aplinkybės nuvedė mane pas žmogų, kuris tapo mano ašarų sugertuku, mano ramsčiu tais sunkiais momentais.
Tą moterį pažinojau nuo aštuonerių, ją vadindavau teta Inesa, nors ji man nebuvo teta, o artima mano mamos draugė ir žinoma mokytoja La Paso rajone.
Mudvi nebuvome susitikusios daug metų – dėl karo, o vėliau dėl to, kad gyvenau užsienyje – tačiau 2017 m. rugpjūtį aplankiau ją jos namuose Medeljine. Būdama aštuoniasdešimt aštuonerių ji puikiai prisiminė kartu patirtas geras ir blogas akimirkas. Paminėsiu, kad teta Inesa visuomet mylėjo ir gynė Pablo, dėl to stengėsi man padėti ištverti tai, ką teko ištverti.
Tilpsime ir trise – lova didelė
Labiausiai man pagelbėdavo, kai leisdavo likti nakčiai pas ją nakvoti, ir mudvi sukrisdavome į vieną lovą. Taip darydavome, kai Pablo vėluodavo grįžti. Ji mane guosdavo, kai verkdavau ir negalėdavau užmigti.
– Atsimeni, Tata, kai Pablo ilgai negrįžo, tu labai liūdėjai, ir mudvi galvojome, kaip tau elgtis, kai jis grįš, ką jam sakyti, kaip parodyti, kad pyksti ir kankiniesi?
– Žinoma, teta. Jis grįždavo ir nuvydavo mane į lovos kraštą sakydamas: „čia tilpsim ir trise“. Jis taip juokaudavo... Nes būdavo ką tik iš kitos moters glėbio!
Gera žmona
Tokios scenos kartodavosi dažnai, bet teta Inesa visada, visada mane guosdavo tais pačiais žodžiais – taip, kaip pati pagal savo amžių ir patirtį suvokė, ką reiškia gyventi santuokoje. Neištikimybė atrodė normalu. Atsimenu, kad kiekvieną kartą klausdavau, ką man daryti, ir naiviai dėdavausi į galvą jos patarimus kaip pačius išmintingiausius:
– Neverkšlenk, dukrele. Neleisk, kad jį nuviliotų, mylėk jį, kad liktų su tavimi. Apsišarvuok kantrybe; tavo, žmonos, pareiga yra laukti vyro ir jį pasitikti, kai grįžta namo. Skyrybos? Nė negalvok. Reikia laukti. Jis tave myli ir niekada tavęs nepaliks, reikia susitaikyti su mūsų mačistine kultūra ir tuo, kad nė viena santuoka neapsieina be kančios. Skaudu žiūrėti, kaip tu kankiniesi.
Ir aš jos klausiau. Pamokyta tetos Inesos, visomis išgalėmis stengiausi būti gera moteris, gera žmona, gera meilužė, gera motina, kad tik Pablo nesugalvotų manęs palikti. Kartais teta net padėdavo rašyti jam gundančius meilės laiškus. Taip, mano vyro meilužių vėrinys labai ilgas, tačiau yra faktas, kad jis manęs nepaliko.
Nė karto nesiūlė skirtis, kad išeitų pas kitą, o paskutinius gyvenimo metus jis praleido su mumis, su savo šeima.
Kerštas, kurio niekada daugiau nekartotų
Gundyti moteris buvo Pablo prigimtis. Suvilioti jam būdavo lyg iššūkis, kurį sau mesdavo, nors tokiu elgesiu rodydavo nepagarbą savo artimiesiems. Kaip ir tą naktį, kai dalyvavome Medeljine esančiame „Intercontinental“ viešbutyje, „Antiokijos“ salone vykusiame vakarėlyje. Aš sušokau šokį su sesers vyru, o paskui su broliu. Pablo supyko ir paskui visą vakarą su manim nesikalbėjo. Tada aš, kadangi negalėjau su niekuo šokti, nes jam nepatiko, bet pats mane paliko vieną, nusprendžiau išeiti. O Pablo nepraleido progos pasvetimoteriauti. Į šokių aikštelę išsivedė Moniką, gražią blondinę, ir per lėtą šokį ją pabučiavo. Tik pamiršo, kad salone buvo ir mano sesuo, kuri viską matė ir taip supyko, kad trenkė mano vyrui antausį. O ta mergina buvo vieno jo darbuotojo žmona.
Kitą dieną sesuo man papasakojo, kas įvyko, ir aš įtūžau. Įskaudintai man šovė į galvą susirasti tos merginos vyrą ir iškloti, kad jo žmona bučiavosi su mano vyru ir jog jie tikriausiai liko nakvoti „Intercontinental“ viešbutyje. Tas vyras irgi taip supyko, kad tuoj parlėkė namo ir taip sumušė savo žmoną, jog toji atsidūrė ligoninėje. Gailiuosi, kad tada atkeršijau už bjaurų savo vyro elgesį. Galėjo baigtis tragedija. Daugiau taip niekada nedariau.
Tą pačią dieną iškoneveikiau Pablo už jo elgesį, bet jis, gudruolis, gynėsi tais pačiais žodžiais kaip visada: kad esu jo gyvenimo meilė, kad mes visuomet būsim kartu ir kad toji pora mus tyčia norėjo išskirti.
Pagyvenę porą mėnesių pas jo seserį Lus Mariną, su kuklia savo manta persikėlėme gyventi į namą, kurį Pablo įsigijo Koloreso rajone už paskolą, kurią paėmė banke pagal naująją programą Upac*.
*Upac (isp. Unidades de Poder Adquisivo Constante) – 1972 m. Kolumbijos prezidentas Misaelis Pastrana Boreras (Misael Pastrana Borrero) šalyje įvedė programą, kurios tikslas buvo išlaikyti valiutos perkamąją galią pasiūlant kolumbiečiams paimti ilgalaikę paskolą būstui įsigyti. – Vert. past.
Ten stengėmės toliau gyventi įprastinį gyvenimą, aš tęsiau mokslus La Paso licėjuje, bet Pablo greitai vėl ėmė lakioti paskui sijonus ir negrįžti iki paryčių. Arba išvis negrįždavo. Jaučiausi labai blogai, man būdavo nejauku likti vienai dideliame name, aplink kurį plytėjo neapstatyti žemės sklypai.
Tada prisiverčiau paprašyti mamos, kad su manimi leistų gyventi mano trylikametei seseriai, nes teta Inesa ne visada galėdavo pas mane ateiti.
Liudviko XV-ojo stiliaus baldai – gyvenimui, kuris atrodė kaip žaidimas
Vieną dieną Pablo iškrėtė staigmeną: be jokio išankstinio įspėjimo prie mūsų namų privažiavo sunkvežimis su Pablo nupirktais masyviais Liudviko XV stiliaus baldais. Tai bent užgaida! Tai buvo pirmieji mūsų bendro gyvenimo miegamojo, svetainės ir valgomojo baldų komplektai. Pablo atrodė labai patenkintas, kai juos, akivaizdžiai per didelius namo erdvėms, pasistatėme. Tie baldai man taip pat patiko, tačiau Pablo prioritetai man niekada nebuvo aiškūs. Apsistatėme milžiniškais baldais, tačiau šaldytuvas jam neatrodė būtinas, todėl aš kasdien turėdavau kėblinti į parduotuvę pirkti šviežio maisto.
Prie tų baldų mudvi su sese išdykaudavome vaidindamos pasipūtusias damas. Dar visu garsu įsijungdavome muzikos centrą su mirksinčiomis lemputėmis ir šokdavome. Man, penkiolikmetei, viskas atrodė kaip žaidimas, todėl Pablo pasitelkęs fantaziją mane lepindavo kaip mažą mergaitę.
Normalus gyvenimas
Gyvenau daugmaž normalų gyvenimą. Jausmų svyravimus dėl nenuspėjamo Pablo elgesio padėdavo iškęsti sesuo ir teta Inesa, o kolegija man buvo lyg atgaivos oazė, nes pamokose ir ruošdama namų darbus praleisdavau didžiąją dienos dalį. Be to, licėjus neteikė pavėžėjimo paslaugos, todėl mes į mokyklą ir atgal beveik visada vykdavome šviesiai geltonos ir baltos spalvų visureigiu „Nissan Patrol“.
Netikėtai, 1976 m. birželio 7 dieną, pirmadienį, paskutinę mokyklos semestro dieną, įvyko tai, kas iš esmės visam laikui pakeitė mūsų gyvenimus. Tą dieną labai anksti ryte Pablui kažkas paskambino, ir jis nieko nepasakęs šoko į savo džipą ir išrūko, o mudviem su seserimi į mokyklą teko važiuoti taksi.
Pirmą valandą dienos pamokos baigėsi, ir abi patraukėme į namus pas mamą, kurią radome labai susirūpinusią.
– Mama, kas atsitiko?
Ji įdėmiai į mane pažvelgė. Mačiau, kaip jos akys prisipildė ašarų. Paskui giliai atsiduso ir tepasakė:
– Dukrele, sulaikė Pablo, Marijų, Gustavą ir dar tris žmones.
– Kaip tai? Kas atsitiko?
– Juos sugavo su 26 kilogramais kokaino pastos.
Daugiau skaitykite Victorios Eugenios Henao knygoje „Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru“.