– Papasakok, koks buvai iki sulieknėjimo ir kokį gyvenimo būdą propagavai? Ar visada turėjai antsvorio?
– Tuo metu mano mąstymas buvo kitoks visais klausimais. Buvau labiau tas, kuris neima, kaip sakoma, „į plaučius“... Kas ką pasakys, kas ką pagalvos. Viena vertus, visada pavydėjau tiems gražuoliams, kuriems tekdavo didžiausias visų dėmesys. Juk kas galėjo pagalvoti, kad į mane žiūrės kokia nors mergina ar panelė. Aš net nesukdavau sau galvos dėl to, nes tokia padėtis atrodė normali. Ar gali toks kaip aš pakalbinti ir sudominti mokyklos gražuolę? Tiesiog neturėjau minčių ką nors keisti. Kartodavau sau, kad tai neįmanoma ir ne man.
Valgydavau ką noriu, kada noriu ir kiek noriu, apetitu nesiskųsdavau. Sakydavau sau, kad gero, laimingo žmogaus turi būti daug.
Stambokas buvau nuo mažens, mano giminė turi polinkį į tokį kūno sudėjimą, turbūt tokie genai. Vaikystėje buvau „burbuliukas“. Žinoma, svoris vis didėjo, neklausiau nei šeimos, nesiėmiau nieko net tada, kai sulaukdavau negražių atsiliepimų iš kitų.
– Teko patirti patyčias?
– Didelių patyčių neteko patirti, nes nebuvau tas, kuris būtų liurbis ir visiems nusileidžiantis. Nuo pat vaikystės buvau aktyvus, organizuotas ir visada stengdavausi dalyvauti ten, kur manydavau, kad turiu patirties. Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad neteko sulaukti karčių, įžeidžiančių žodžių, replikų būtų melas. Juk nebuvau toks kaip visi, buvau kitoks.
Turėjau vienu metu, atsimenu, pravardę Bambonkė, vyresnėse klasėse pravardžių nebuvo, bet užgaulių frazių tekdavo sulaukti. Žinote, mūsų miestelis mažas, vienas kitą pažįstame ir tenka pamatyti tuos, iš kurių man tekdavo sulaukti vienos ar kitos replikos. Aš tiesiog į juos pasižiūriu, bet jokio pykčio savyje nelaikau. Svarbiausia, kad kai kurių išvaizda taip pasikeitusi, jog vaizdas blogesnis negu mano, kai mokiausi mokykloje.
Svoris toks dalykas, jis ateina ir išeina, tai laikina. Negali džiaugtis gražia figūra, nes ji gali pasikeisti užklupus vienai ar kitai ligai. Abejoju, ar vaikystėj vadindami mane įvairiais žodžiais jie pagalvojo, kad svorio man pridėjo ir tuo metu pripažinta astma, išrašyti stiprūs hormoniniai vaistai, nuo kurių ir apetitas augo, ir svoris dvigubai kilo, niekada nesiteisindavau, kodėl aš toks arba anoks, stengdavausi nuleisti juokais, nes mėgstu humorą, esu kompanijos žmogus.
– Ar teko išbandyti būdus, kurie nepasiteisino arba suteikė tik laikiną efektą?
– Visų bandymų nesėkmė yra galvoje, manau, nebuvau niekada rimtai užsibrėžęs tikslo ir tiesiog tai būdavo pramoga. Numesti porą kilogramų daug kartų teko, bet taip, jie visada grįždavo atgal. Trūko, mano nuomone, didelio noro ir motyvacijos, kodėl aš noriu keistis.
– Koks svoris buvo lūžis, kai nusprendei, kad reikia pagaliau nepasiduoti ir juo atsikratyti?
– Didžiausias mano svoris, nuo kurio pradėjau imtis veiksmų, buvo 116.5 kg ir, manau, galutinis taškas buvo, kai pablogėjo sveikata, didėjo kraujospūdis. Daktarai patvirtino, jog turiu problemų dėl aukšto kraujo spaudimo ir viena iš priežasčių buvo per didelis antsvoris. Ir tada sau pasakiau, jog aš galiu būti kitoks, aš galiu tai padaryti ne dėl kitų, o kažką dėl savęs, dėl savo sveikatos ir, žinoma, dėl grožio. Manote, kad buvau sau gražus? Su antsvoriu tikrai sau nebuvau gražus. Kai man visi duodavo daugiau metų negu yra, tiesiog privalėjau imtis veiksmų.
– Pirmieji lieknėjimo mėnesiai – kas buvo sunkiausia?
– Galiu tik patikinti, kad jokių dietų nebuvo, jokių kruopų ar pan. Kokių tik dietų nebuvau išbandęs, bet galiausiai pradėjau maitintis penkis kartus per dieną, valgyti daugiau baltymų, pavyzdžiui, vištieną, įvairias daržoves, gerti daugiau vandens. Tiesiog keičiau žalingus įpročius. Sunkiausia buvo atsisakyti mano mėgstamų limonadų, traškučių, greito maisto ir naktinių valgymų. Oi, ne kartą teko sapnuoti, kad valgau vieną ar kitą patiekalą.
Tačiau bėgant laikui mano skrandis susitraukė ir dabar jau būtų sunku įveikti visą cepelinų porciją.
Buvo sunku ir emociškai, šiek tiek padidėjo nervingumas, teko iškentėti ir nuotaikų kaitą. Bet labai daug turi įtakos kokioje aplinkoje Jūs nusprendėte keistis, ar aplink Jus yra motyvuojančių, palaikančių žmonių. Nes galiu drąsiai teigti, kad pusė darbo, kurį teko man padaryti, yra mano aplinkos žmonių, šeimos, draugų, bendradarbių, bičiulių, kurie nuolat sakydavo, koks esu šaunuolis, koks esu pavyzdys jiems, dėka.
– Kada pastebėjai, kad svoris pradėjo kristi? Kiek pavyko numesti?
– Pirmuosius pokyčius pamačiau po mėnesio, nukrito pirmieji keturi kilogramai ir man tai buvo kažkas neįtikėtino. Jūs neįsivaizduojate, koks geras jausmas, kai tai įvyko. Ir ta motyvuojanti aplinka, norėjosi dar ir dar daugiau numesti, nesustoti ir svorį sumažinti iki dviženklio skaičiaus. Svertis pradėjau kas dieną, net gramais. Per metus pavyko atsikratyti 43 kg. Nors šis skaičius atrodo didelis, bet šie kilogramai proporcingai išsidalino per visus metus, tad organizmui staigaus svorio netekimo neteko patirti.
– Kaip keitėsi savijauta? Ar nesinorėjo grįžti prie senų įpročių?
– Savijauta tik gerėjo, emocijos buvo neįtikėtinos, pažįstamų atsiliepimai, kad mano išvaizda keičiasi į gerąją pusę, suteikė nerealų jausmą! Anksčiau retai sulaukdavau komplimentų, kad gražiai atrodau. Aš tuos metus gyvenau euforijoje. Grįžti tikrai nesinorėjo ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tiek daug palaikymo, tiek daug gerų žodžių gavau ir jei dabar viską mesčiau ir pasiduočiau, ir grįžčiau prie ankstesnio savęs... tikrai ne.
– Kaip dabar jautiesi? Ar pasikeitė gyvenimo kokybė?
– Jaučiuosi labai gerai, sveikatos problemos dingo, negaliu slėpti, kad šiek tiek pasikeitė ne tik išorė, bet ir vidus. Keičiasi ir mąstymas, nes jei ankščiau viskas buvo neįdomu ir nesvarbu, kas ką pasakys, tai dabar kartais pagalvoju, jog šiuo metu net per daug imu visų žmonių pasakymus ir replikas. Per daug išgyvenu, tačiau vis tiek esu daug laimingesnis, kai galiu nuvykti į bet kokią parduotuvę ir nebijoti, jog man netiks dydis. Ankščiau rinkdavausi didžiausio dydžio drabužius, o dabar galiu rinktis tai, kas man patinka. Kitiems atrodo smulkmė, kad nešiojus XXXL dydį pagaliau tinka L ir M drabužiai. Tačiau aš gyvenime nebuvau to patyręs, neturėjau tokios galimybės dėvėti drabužius iš mažų dydžių skyriaus.
Taip pat gyvenu penktame aukšte ir galiu kelis kartus užlipti ir nulipti neuždusęs. Didžiausią džiaugsmą teikia, kad kai tavo miesto gyventojai ir pažįstami sutinka gatvėje ir sako, jog tu esi mūsų autoritetas, įrodei, kad galima įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tai man labai daug reiškia.
– Ką rekomenduotum tiems, kuriems vis dar nepavyksta pasiekti norimo svorio? Kas labiausiai motyvavo nepasiduoti?
– Mielieji, jei tik viduje norite pabandyti, visada darykite. Perlipkite per save, bet bandykite, nes viskas priklauso nuo Jūsų, ypač, jei norite gyventi gražiau, laimingiau ir sveikiau. Motyvacija yra būtina, man labai daug padėjo draugai, bičiuliai, artimieji, bendradarbiai ir, sakyčiau, net visi Raseiniai, kurie mane pažįsta. Kiekvienas gražus žodis, palaikymas buvo tai, kas dar labiau skatino stengtis pasiekti tikslą.
– Ar iš tikrųjų laimė tik „skaičiukuose“?
– Tikrai ne, nėra laimė „skaičiukuose“, laimė yra mumyse. Svarbiausia suprasti, kokiais norime būti. Tai yra svarbiausia.
