Ar aš sapnuoju košmarą, kad tebegyvenu sovietmečiu, kur apie problemas garsiai prabilę žmonės buvo pravardžiuojami skundikais, o viena galvoti, bet kita sakyti buvo būtina, kad išgyventum? Deja, tai ne sapnas.
Tuoj minėsime 30-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Bet turime pripažinti, kad savo teises siekiantis apginti žmogus mūsų valstybėje vis dar yra persekiojamas galingųjų, dažnai turinčių tvirtą politinį užnugarį.
Lapkričio 20 dieną Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje buvo paviešintas Sveikatos apsaugos ministerijai adresuotas anoniminis laiškas, kuriame teigiama, kad ligoninės darbuotojai patiria vadovų psichologinį smurtą.
„Gerbiamieji, norime jus informuoti apie psichologinį smurtą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Pranešimas anoniminis, nes mes bijome. Baimė tvyro kuluare. Mes visi bijome vyr. gydytojo, nes pažeminti ir nuskriausti žemesnį pareigomis yra labai lengva. Ko mes bijome? Aš sumažinsiu jums algą, nusiųsiu dirbti į labai sunkų skyrių, pažeminsiu pareigose, be to, aš galiu atleisti iš darbo ir apskritai: ką noriu – padarysiu“, – rašoma laiške ministerijai ir Seimo Sveikatos reikalų komitetui.
Tai, kad po pareiškimu nėra nė vienos pavardės, kaltinamajai pusei iškart suteikia galimybę atmesti laiške įvardytus faktus kaip melą ar net slaptą sąmokslą. Esą tai tėra vieno nepatenkinto žmogaus emocijos, o gal visa tai sukurpė priešai, siekiantys išversti ilgametį vadovą iš posto? Daryti rimtas išvadas vos iš vieno laiško tikrai būtų neteisinga. Juk visi suprantame, kad jeigu pakaktų vieno anoniminio laiško žmogų nuteisti, tokiu būdu kiekvienas kuo nors nepatenkintas galėtų lengvai susidoroti su savo viršininku be jokių įrodymų.
Ir vis dėlto. Ką rodo tai, kad patyčiomis ir bauginimu žmonės skundžiasi ne tiesioginiam vadovui ir net ne Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, kuri yra ligoninės steigėja, taigi ir jos prižiūrėtoja? Ogi labai paprastą dalyką – darbuotojai netiki, kad bus suprasti, išklausyti, kad sulauks pagalbos. O tai blogas ženklas įstaigai ir savivaldybei. Tai jau savaime leidžia daryti prielaidą, kad bent dalis laiške išdėstytų kaltinimų turi pagrindo.
Panašu, kad anoniminio laiško paviešinimas sudavė rimtą smūgį ligoninės vadovybei, nes ši ėmėsi tikrai neadekvataus atsako – kreipėsi į policiją dėl šmeižto. Toks desperatiškas (man tai atrodo būtent taip) bandymas pademonstruoti savo galią turėtų įbauginti visus ir atgrasyti nuo bet kokių bandymų pranešti apie problemas darbovietėje. Jeigu tau blogai – kentėk, tylėk, bet nieku gyvu nesiskųsk. Pernai jau sulaukėme vienos beprasmės jauno gydytojo aukos. Daugiau aukų negalime sau leisti. Jau seniai laikas pastebėti žmogų, užjausti, suprasti ir padėti. Juk padėdamas savo darbuotojui gali tikėtis ne baime pagrįsto, o sąmoningo jo lojalumo ir motyvacijos siekti geriausių rezultatų.
KUL pavyzdys tik dar kartą patvirtina, kokie galingi mūsų šalyje yra didžiųjų gydymo įstaigų vadovai. Jiems užtenka tik panorėti, ir jei jūs draugas, sunegalavęs būsite kaipmat priimtas, paguldytas į ligoninę (kartais net nesant būtinų indikacijų), atskiroje palatoje, jums be eilės bus paskirti visi reikiami tyrimai, gausite išskirtinį dėmesį ir medicinos darbuotojų šypsenas. Arba priešingai – jums gali neskirti reikalingo tyrimo, nustumti į operacijos laukiančiųjų eilės galą arba išrašyti vaistus, kurie mažiau efektyvūs ir panašiai. Galimybių manipuliacijoms gydymo įstaigų vadovai turi daugiau nei bet kas kitas.
Ligoninės vadovas galingas. Jis žino, kad anksčiau ar vėliau jums ar jūsų artimiesiems irgi prireiks medikų pagalbos, tai negi dabar pyksitės?
Akivaizdu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (bent jau dauguma jos narių) pyktis su didžiausios miesto ligoninės vadovu nenori, net nutuokdama, kad dėl jo valdžios gali kentėti daugiau kaip pusantro tūkstančio ligoninės darbuotojų. Apie jų savijautą ir lūkesčius dabar, deja, galvojama mažiausiai.
Principingą poziciją pademonstravo tik dalis valdančiųjų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija sausio 29 dieną raštu kreipėsi į KUL vadovą V. Janušonį ragindama nutraukti anoniminio laiško autorių medžioklę ir imtis iš esmės spręsti jo vadovaujamos įstaigos vidaus problemas.
Rytojaus dieną, eilinio savivaldybės tarybos posėdžio metu, ligoninės vadovas jau stovėjo tribūnoje ir teigė, kad „prieš jį vykdomas sistemingas organizuotas puolimas“. Akivaizdu, kad V. Janušonis toliau neigia problemas, kurios, tikėtina, egzistuoja įstaigoje, pateikdamas Klaipėdos miesto valdžiai neva objektyvius faktus.
Anot jo, viskuo patenkinti ne tik 1700 ligoninės darbuotojų, bet ir šimtai tūkstančių čia besigydančių pacientų. Neigiamai atsiliepiančių esą vos vienas kitas. Tai rodo ligoninės administracijos nuolat vykdoma pacientų anketinė apklausa. Vien pernai esą gauta virš 4 tūkst. raštiškų padėkų iš pacientų.
Iš tribūnos vadovas tikino, kad nė vienas darbuotojas nebuvo atleistas, darbuotojų netrūksta, norinčių čia tobulintis – irgi. Įstaiga eilę metų dirbanti be nuostolio. Jeigu viskas taip tobulai gerai, kodėl žmonės ja skundžiasi?
Kai buvo paviešintas anoniminio laiško turinys, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai ir pacientų, kurie gydėsi KUL, liudijimai. Ir pagyrų tarp jų, deja, labai mažai. Tai kaip čia išeina - išorė blizga, o vidus supuvęs?
„Svarbiausia, be jokios abejonės, ne sienos, grindys, mašinos, kompiuteriai ar aparatai. Svarbiausia – žmonės, medikai ir kiti, kurie kuria ir daro visa tai, ko reikia sergančiam žmogui“, - savo metinėje ataskaitoje teigė V. Janušonis. Tai tik tušti žodžiai? Akių dūmimas? Nesunku būtų išsiaiškinti atliktus nepriklausomą visuotinę darbuotojų apklausą, tokią, kurioje nedalyvautų nei ligoninės administracija, nei savivaldybės atstovai. Tik tokios apklausos duomenis būtų galima vadinti objektyviais ir tikiu, kad galiausiai paaiškėtų, ar įstaigoje yra mobingo, patyčių, kitokio nederamo, o gal ir neteisėto elgesio ir kas galiausiai teisus – nuo 1982 metų ligoninei vadovaujantis vyriausiasis gydytojas ar jo ir kitų vadovų psichologiniu smurtu besiskundžiantys medikai.
Užbaigti šią gėdingą anoniminio laiško autorių medžioklę yra būtina. Kitaip bet kokios valstybės pastangos įgalinti piliečius veikti, skatinti juos netylėti ir pranešti yra bevaisės. Bauginti ir persekioti už kritiką, pasirodo, tebėra norma 30-aisiais nepriklausomybės metais. Liūdna tai pripažinti. Tačiau vilties suteikia vis stiprėjantis mūsų žmonių nepakantumas korupcijai, prievartai, patyčioms. 2019 metais įsigaliojęs Pranešėjų apsaugos įstatymas, tikiu, dar labiau padrąsins pranešti apie įstatymų pažeidimus darbovietėje. Tik iškėlę visą bjaurastį į paviršių pradėsime valytis. Būkime kasdien tokie drąsūs ir nepalaužiami, kaip tą lemtingąją Kovo 11-ąją.