Sekmadienio Evangelija. Ant kalno pastatytas miestas

Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 13–16)

Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus.

Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę.

Tad bibliniai druskos ir šviesos vaizdiniai – užuomina į tai, kad Bažnyčia atlieka pavadavimo vaidmenį. Žemės druska numato, jog ne visa žemė yra druska.

Bažnyčia tam tikru būdu pasitarnauja visumai ir įsiskverbia į pačią visumą. Ji turi suvokti labai specifinę savo misiją kaip išsiveržimą iš savo pasaulio į Dievo šviesą, idant į pasaulį galėtų plūsti gaivus oras.