Be to, kad iš prigimties ramius ir taikius KLR miestus prieš kelerius metus iš visų kampų apsagstė vaizdo kamerų kekės, o sostinės gatvėse pristatyta asmenų patikros punktų kaip oro uoste, dar ir pagal seną paprotį prie įėjimų į požemines perėjas, metro budi ir iš nuobodulio nosį krapšto arba telefoną maigo apsaugos vyrukai, skendintys per dideliuose jiems pasiūtuose valdiškų uniformų paltuose, tarytum būtų pasiruošę atlaikyti pulkus teroristų, kurių ten nėra ir niekada nebuvo.
Tačiau į dirbtines darbo vietas įkinkyti pareigūnai dabar turi ką veikti: čiumpa už pakarpos, jei reikia – padaužo bananais, neklusnius piliečius, drįstančius nosies nedangstyti respiratoriumi. Labiausiai įsibaiminę, patys uoliausi kinai jau ir šunis dabina medicininėmis kaukėmis.
Tikėtis, kad medžiagos pluoštas, pakabintas ties nosimi, atlaikys mikrobus, – tas pats, kas viltis, jog močiutės megzta liemenė nepraleis šovinių. Be to, jis, kaip ir iki akių užtrauktas šalikas, neleidžia po nosimi laisvai cirkuliuoti orui ir kaupia drėgmę.
Taigi, saugantis nuo virusų atakų, pasitarnautų nebent kosmonautų skafandrai, kokiais apsirėdę kovotojai su blogio jėgomis grumiasi konspiraciniuose amerikiečių filmuose apie biologinius ar psichotroninius ginklus.
KLR pastangos demonstruoti ir saviems, ir pasauliui, kaip įnirtingai leidžiasi į kautynes su nauja grėsme, nepaisant to, kad kai kurios priemonės – pavėluotos arba perteklinės, yra tradicinio rytiečių mentaliteto, kurį atskiedęs komunistinis režimas, atspindys.
Dabar Kinija – diktatūrinė šalis, kur valdžios jėga yra nenuginčijamai viršesnė už savarankišką žmonių pasirinkimą, tuo labiau – už teisę į privatumą ir kitas paprastas laisves. Kita vertus, rytiečių santykį su aplinka nuo Konfucijaus laikų giliai perrėžusi vadinamojo „veido“ filosofija. Tai – svarbi kinų ir jų civilizacijos įtaką patyrusių kaimyninių regionų gyventojų etikos ir komunikacijos dalis, daugiau nei tik paprastas mandagumas.
„Veidas“ siejamas su teigiamu įvaizdžiu, reputacija, galia. Stiprioji šios kultūros pusė ta, kad nutylėjimai, rodomas optimizmas aplinkiniams padeda žmonėms išvengti atvirų konfliktų, suteikia pasitikėjimo. Tai praverčia versle, diplomatijoje. Kai valdančioji partija rodo, kaip išsijuosusi grumiasi su pavojumi, ji šitaip stengiasi bet kokia kaina išlaikyti veidą.
Rytiečių dalykinį bendravimą apraizgiusi ir bekompromisiškai griežta hierarchija, kai koks nors klausimas iki atsakingų vadovų, vadinamų laoban, privalo pereiti visas pavaldinių ar samdinių pakopas pagal jų kompetenciją ar rangą, neperšokdamas nei vienos tarpinės grandies.
Tai reiškia, kad koks nors šešetas negali kreiptis tiesiai į aukščiausias pozicijas užimantį bosą, o privalo perduoti problemą už jį tik vienu laipteliu aukščiau pareigose stovinčiam kolegai, tasai, savo ruožtu, irgi – tik už jį per vieną pakopą viršesniam asmeniui, pastarasis taip pat – per vieną sprindį labiau atsakingam. Ir taip – kol žinia pasieks patį laobanį. Be to, jei kreipiesi į viršesnį kolegą ir prašai padėti išspręsti problemą, vadinasi, su savo darbu nesusitvarkai ir prarandi veidą. Todėl patogiausia problemą iš viso ignoruoti – gal pati savaime kažkaip išsispręs.
Ant šitos grandininės vertikalios sistemos, prigijusios Rytų Azijoje imperatorių laikais daugiau nei prieš porą tūkstančių metų, ilgainiui susikūrė fantastiškai nelankstus biurokratinis aparatas. Šios specifinės, kietos hierarchijos privalumas tas, kad balvonai neturi galimybių užsiimti saviveikla ir priiminėti sprendimų ne pagal savo gebėjimus ir protą.
Tačiau kritiniais atvejais, kai reikia veikti žaibiškai, šis nepajudinamas principas gali būti pražūtingas.
Taip nutiko ir su koronavirusu: kol informacija nuo pirmų jį užfiksavusių gydytojų ir laboratorijų per daugybę biurokratinių pakopų formaliai keliavo iki valstybės sveikatos apsaugos viršūnių, iš Uhano po šalį pasklido penki milijonai kinų švęsti kiniškų Naujųjų metų pas giminaičius, o progresyvesni išvyko triukšmauti į kitas Azijos šalis ar Kanadą, Jungtines Valstijas, Australiją, Europą.
Šiemet Naujieji – Metalinės Žiurkės – metai pagal Mėnulio kalendorių prasidėjo sausio 25 d., bet kinai prieš didžiausią metų šventę ėmė bruzdėti dar prieš dvi tris savaites. Vadinasi, Uhano gyventojai pradėti izoliuoti jau, kai iššifruotas 2019-nCoV virusas su inkubaciniu periodu, kuris trunka iki trijų savaičių, buvo paplitęs tūkstančius kilometrų skersai išilgai per visą „Vidurio valstybę“ ir už jos ribų. Taigi, reakcija – gerokai pavėluota.
Viešai pripažinusi „padariusi klaidų“ Kinijos vadovybė pati visiškai prarado veidą. Tai jai reiškia kur kas didesnį nusižeminimą nei Vakarų valstybių valdantiesiems. Ne tas pats, kas, pavyzdžiui, anglosaksų politikams atsiprašinėti eilinį kartą prisimelavus – pastarieji juk dėl to nepatiria jokio diskomforto, priešingai nei rytiečiai.
Kai tas „veidas“ ir tradicinė hierarchija dar susimaišiusi su komunistine represine dvasia, tai ir išsivynioja tokia panikos ir paranojos grandinė. Negana to, ją dabar tempia ir ilgina jau ir visas likęs pasaulis.
Pasaulio sveikatos organizacija skelbia ekstremaliąją padėtį. Oro bendrovės atšaukinėja skrydžius į Kiniją. Rusija stabdo bevizį Kinijos piliečių turizmą ir atšaukia darbo vizų išdavimą.
Daugėja ir absurdų, nesusipratimų. Štai prie Italijos krantų buvo sustabdytas kruizinis laivas, ir keliems tūkstančiams poilsiautojų neleista išsilaipinti. Iš jo apžiūrai buvo išvilkti keli „prastai pasijutę kinai“, o visiems kitiems keleiviams atostogos sugadintos.
Išduosiu paslaptį: prastai pasijutusių kinų visada pilna kiekvienoje jų šalies „Mcdonald's“ valgykloje. Prisiriję šlamšto jie čia pat bėga viduriuoti ir vemti. Gerai nusilengvinę jie grįžta prie stalų toliau pusti kartoninių mėšlainių ar bandelių iš naftos produktų.
Greta konkrečių apribojimų, negailestingai smogiančių KLR ekonomikai ir pasaulio šalių verslui, – nuo prekybos iki turizmo, – brinksta dideli ir smulkūs gandai bei sąmokslo teorijos, lenkiančios praeito šimtmečio infantilių futuristinių trilerių scenarijus.
Aišku, prisideda ir humoras – bene geriausias vaistas nuo dezinformacijos ir propagandos, tačiau jis teigiamai veikia tik tuos, kas ir taip turi pakankamai stiprų imunitetą.
Tie Kinijos gyventojai, kurie į jų šalyje blokuojamus socialinius tinklus kelia humoristinius vaizdo klipus ir tyčiojasi iš tragikomiškų būdų stabdyti „karūnuoto“ viruso sklaidą, baudžiami.
Pavyzdžiui, viena linksmų plaučių mergiotė nufilmavo, kaip iš eilinio deginamo šiukšlyno veržiasi juodų debesų stulpai, ir informavo pasaulį apie krematoriumų krosnyse deginamus tūkstančius lavonų. Dabar ji lieja krokodilo ašaras policijos nuovadoje – gresia iki 7 metų nelaisvės.
Vakarų pasaulyje – viskas paprasčiau. Jaunosios kartos skaitmenos noliferiams, kurie neskiria virtualių ikonų bei like'ų nuo tikrų emocijų, o be mobiliųjų aplikacijų nepajėgūs nuosavame bute rasti kelio į tualetą, labiausiai limpa įžvalgos, kad vertėtų „Huawei“ telefonuose vengti atnaujinti programėles, nes per jas irgi plinta klastingasis virusas.
Tiems pokemonams, kurie jau spėjo atsinaujinti programėles, siūloma išmanųjį įrenginį apipilti verdančiu vandeniu. Senamadiškesnių įpročių vartotojams patariama koronaviruso epidemijos metu susilaikyti nuo lytinių santykių su gyvuliais, o ypač – su šikšnosparniais.
Neatsilieka nuo viso pasaulio susirūpinimo ir Lietuva. Mūsų pelkėtame ir ganėtinai nuobodžiame hipochondrikų krašte karas su koronavirusu atrodo maždaug taip: „Kaška dariti juk reikė“. Antai sveikatos apsaugos viceministras iškilmingai pranešė rengiantis susitikimus – su kinų ambasada, kitomis ministerijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tarytum nuo pasikalbėjimų virusas savaime nyktų.
Seimo Sveikatos reikalų komitete sklando mintis visus, atvykusius iš Kinijos, kurį laiką izoliuoti. Vilniaus oro uoste šlitinėja kaukėti baltachalačiai, kviečiantys atvykėlius prisiduoti ir į karantiną. Didelio sujudimo būta, kai porai pacientui esą buvo įtartas – tik įtartas! – koronavirusas.
Tiksliai nustatytas šis užkratas ir negali būti, nes, kaip Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patvirtino, Lietuvoje nėra nei šio viruso štamo, nei genomo pavyzdžių.
O pacientų stebėjimas tik pagal simptomus, kurie visai nesiskiria nuo eilinio gripo, – maždaug tokio paties rimtumo darbas kaip policijos ir prokuratūros vykdytas ikiteisminis nepilnamečių Karoliniškių garažų betmenų sufantazuoto mergaitės pagrobimo tyrimas.
Žmonės, kurie patys sau naująjį virusą diagnozuojasi per google, raginami skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) ir reikalauti greitosios pagalbos.
Turint omeny, kad su BPC ir kitomis tarnybomis gali juokauti kas panorėję, atsirado puiki alternatyva neturintiems kantrybės visą mėnesį laukti eilėje dėl biuletenio pas šeimos gydytoją. O ir adrenalino daugiau.
Nuotykių patiria ir lietuvių kelionių organizatoriai. Praeitą savaitę į vieną agentūrą kreipėsi solidaus amžiaus vyriškis ir labai rimtai atšaukė kelionę į Kiniją.
Fokusas tas, kad žmogus jos nė nebuvo užsisakęs. Mat naujiena apie tolimojoje Azijoje plintančią epidemiją jau veikia taip, kaip telefoninių sukčių žinutė bobutei vidurnakty, kai nabagė jiems atiduoda paskutinius sutaupytus tūkstančius už anūko, kurio nėra, išlaisvinimo operaciją.
Kiti keliautojai bando susigrąžinti pinigus už išsipirktas atostogas Karibuose, nes juk ten esą „vis tiek visi vienodi“, ir visai nesvarbu, kad pasaulio galas – kitas.
Koronaviruso fantasmagorijos Lietuvoje piką pasieks, kai dvasinio nerimo estafetę perims garsus egzorcistas Arnoldas Valakauskas ir leis treles, kad „karūnuotasis“ užkratas – ne kas kita kaip Dievo bausmė rytiečiams už Budos, Lao Dzė, Konfucijaus ir kitų velnių garbinimą.
Taip realios koronaviruso grėsmės maišosi su visišku pasąmonės srautu. Globali psichozė, kurioje pametami racionalūs galai, naudinga tik farmacijos pramonei. Pasaulis sulaikęs kvėpavimą laukia dar vienos naujos vakcinos.
Skiepai tikrai reikalingi pristabdyti tokias makabriškas infekcijas kaip poliomielitas, difterija ar vėjaraupiai.
Tai itin aktualu, kai siaučia karas, badas, higieninės sąlygos – tragiškos. Tačiau dauginti ir modernizuoti vakcinas nuo gripo reiškia užtikrinti naujas grėsmes žmonių sveikatai, kadangi po skiepų šie virusai mutuoja ir kuo toliau, tuo tampa sunkiau nugalimi.
Šiais metais smaginasi septintasis žinomas koronavirusas, kitais metais žmonių gyvybes šienaus labai panaši, bet kaip nors kitaip pavadinta infekcija.
Skleidžiama, kad mirtingumas nuo koronaviruso net 30 kartų didesnis nei nuo gripo. Tačiau tai kol kas – tik spekuliacijos skaičiais, ir neaišku, į kurią pusę jie pasuks, nes dar tik pradžia. Šiuo metu infekuota apie 25 tūkst. KLR piliečių. Tikras viruso patogeniškumas atsiskleis, kai užsikrės keli ar keliasdešimt milijonų žmonių ir, ko gero, paaiškės, kad mirtingumo procentas panašus į mirtingumą nuo paprasto gripo, bei kad nuo šių infekcijų neišgyja tik žmonės, turintys rimtų imuniteto ar kitų sveikatos problemų.
Dar galime pasiguosti, kad greta gripo pasaulyje gyvuoja tūkstančiai negailestingų gyvybei virusų, prieš kuriuos nėra ir niekada nebus jokių vakcinų. Prieš kai kuriuos apgaulingus užkratus vaistai visiškai bejėgiai.
Bet žmonės keliauja į egzotinius kvarabų lopšius ir kartais namo grįžta gyvi, nors gal jau ir „ne vieni“, bet niekas nepuola oro uoste jų pasitikinėti su dujokaukėmis ir lašelinėmis ar grūsti į izoliacines palatas.
Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje knibžda daugybė bacilų, kurių mūsų gydytojai nepajėgūs atpažinti, sugeba po sudėtingų tyrimų tik rimta veido išraiška konstatuoti, kad „kažką iš ten parsivežėte“, tarsi pats pacientas to nežinotų, ir siunčia tirtis ten, iš kur atskrido.
Kiniškos kilmės koronavirusas – lobių šaltinis farmacijos bizniui didžiausioje planetoje vaistų rinkoje. Nors Kinija turi labai stiprią ir efektyvią tradicinės medicinos sistemą, ir šalyje veikia galingos tradicinės kinų medicinos ligoninės bei klinikos, kuriose gydosi milijonai žmonių, tačiau pastaruoju metu ją mėgina išstumti netradicinės (pas mus vadinamos tradicine), t. y. neorganinės chemijos, farmacijos pramonė.
Chemines piliules daugiausia saujomis geria jaunesnioji karta, kuri per šviesmečius atitrūkusi nuo realybės, kartu – nuo tradicinių vertybių. Tie gyventojai, kurie įpratę kreiptis į tradicinės kinų medicinos gydytojus, kovai su ligomis pasitelkia jiems paskirtų vaistažolių mišinius, tad patyliukais krizena iš respiratoriais apsiginklavusių tėvynainių armijos. Pamenu, taip buvo ir siaučiant netipinei pneumonijai 2003 m., ir paukščių gripui 2013 m.
Taigi, paklausite, koks čia būtų moralas. Žinoma, savieigai atsiduoti nereikėtų. Tačiau kadangi medikai neslepia, jog kol kas nėra jokių cheminių vaistų nuo „Tre kronor“ zarazos, ir siūlomų medikamentų spektras – tik dėl akių, o tradicinių kiniškų ar tibetietiškų vaistažolinių preparatų, kurie stiprina imunitetą ir padeda susirgusiems kinams išgyti, Lietuvoje visai nėra, lieka tik stengtis išlaikyti blaivią galvą ir daryti tai, kas iš tikro priklauso nuo mūsų pačių, pavyzdžiui, grūdintis, bent laikinai atsisakyti žalingų įpročių, paisyti elementarios higienos.
Ne tik kūno, bet ir proto. Nes už bet kurį koronavirusą mums nepalyginamai pavojingesnis iš Kinijos į mūsų platumas besiskverbiantis totalitarizmo virusas.
Vienas to viruso židinių – Kauno savivaldybė, įsigijusi Kinijoje pagamintų vaizdo stebėjimo kamerų, kurios gali ne tik skenuoti ir atpažinti tariamų begėdžių veidus minioje, bet ir suskaičiuoti konkrečioje vietoje besitelkiančius žmones, sekti judančius objektus, identifikuoti garsus.
Informacija apie laisvos šalies laisvus piliečius žvalgybos tarnyboms ar, nelabasis žino, kokioms užsienio verslo grupuotėms plauks tiesiai į glėbį. Tad dabar pats metas skelbti aliarmą dėl visuotinio sekimo virusų bei jų atmainų pandemijos.