2021 metų Senojo žemyno pirmenybių atrankos C grupėje burtai suvedė Lietuvą, Čekiją, Belgiją ir Daniją.
Bet tik trys iš šių ekipų kovos dėl kelialapio į finalinį etapą, mat čekai pastarajame žais šeimininkų teisėmis nepriklausomai nuo rezultatų kvalifikacijos varžybose. Kitąmet čempionatą priims keturios šalys – Čekija, Italija, Vokietija ir Gruzija – ir visos jos dalyvaus atrankoje be konkurencijos.
Krepšinis.lt paklaustas, ar tokia Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) pasiūlyta sistema neatrodo keistoka, Čekijos rinktinės treneris Ronenas Ginzburgas buvo atviras.
„Keistoka – tikslus žodis. Viena vertus, gerai tai, kad gauname progą susirinkti, pasitreniruoti, parepetuoti žaidimą, o mūsų fanai turi galimybę išvysti rinktinę. Iš kitos pusės, žaisime neturėdami konkrečių tikslų.
Yra šiokia tokia prasmė stengtis dėl šalies reitingo, galinčio lemti aukštesnį krepšelį traukiant kitus burtus. Bet tai – ne kažin kas. Sistema – tikrai keista, tačiau jei jau ji tokia, turime pabandyti iš jos gauti naudos“, – sakė 56-erių specialistas.
Kartu su čekais į finalinį etapą iškops dvi geriausios grupės komandos. Atrankos varžybos išdėstytos per tris „langus“: šį vasarį, ateinantį lapkritį ir kitų metų vasarį.
Lietuviai vasario 21 d. pradės pasirodymą maču Belgijoje, čekai tą pačią dieną priims danus. Po trijų dienos komandų keliai susikryžiuos Vilniuje.
Nors Čekijai tai iš esmės tebus kontrolinė repeticija, vis dėlto mačas turės oficialų statusą, o tokių lietuviai ir čekai iki šiol tebuvo sužaidę tris.
Po netikėtos nesėkmės 1999-ųjų Senojo žemyno pirmenybių starte 62:78, 2007 metų Europos čempionato grupės varžybose Lietuvos rinktinė revanšą pasiekė be vargo (95:75), o 2015-aisiais taip pat pirmame turnyro etape laimėjo jau tik po pratęsimo (85:81).
Įtemptai klostėsi ir draugiškos rungtynės praėjusį rugpjūtį Seule (Pietų Korėja) – pasaulio čempionato išvakarėse pergalė iškovota tik šyptelėjus fortūnai 82:79.
O planetos pirmenybės – nors jose lietuviai ir čekai nesusitiko – apvertė jėgų pusiausvyrą aukštyn kojomis.
Net ir likę be traumuoto naudingiausio praėjusio sezono Eurolygos krepšininko Jano Vesely, R. Ginzburgo auklėtiniai rado savų ginklų – tik atokiau nuo krepšio.
Čekai iš trijų taškų zonos atakavo taikliausiai tarp visų turnyro komandų (43 proc.) ir pateikė vieną didžiausių netikėtumų užimdami šeštą vietą, tuo metu Dainiaus Adomaičio ekipa tenkinosi devinta pozicija.
Trylika metų Čekijoje dirbančiam R. Ginzburgui atėjo ilgai laukta žvaigždžių valanda.
2006 metais žydą dirbti asistentu Nimburko ČEZ klube pasikvietė jo tautietis Muli Katzurinas, iš kurio 2011-aisiais Neno bičiulių šaukiamas specialistas perėmė Čekijos krepšinio flagmano vairą, o dar po dvejų metų tapo ir šalies rinktinės strategu.
Tiek stipriausiam Čekijos klubui, tiek krepšinio federacijai vadovauja tas pats asmuo – politikas ir advokatas Miroslavas Jansta.
2013-aisiais jis buvo nusprendęs, kad R. Ginzburgui pakaks naujų pareigų rinktinėje.
„Neno klube dirbo labai ilgai, norėjau pokyčių. Troškau išbandyti trenerį iš Lietuvos. Lietuva yra viena pagrindinių krepšinio šalių, tuo metu ji buvo viršūnėje. Deja, šis sumanymas nepasiteisino“, – vėliau prisimindamas dalines skyrybas su R. Ginzburgu yra sakęs M. Jansta.
Lietuvis, kuris perėmė vadeles ČEZ klube, buvo Kęstutis Kemzūra. Tiesa, tik dviem sezonams, po kurių buvo sugrąžintas ankstesnis status quo.
Paklaustas, ar nejaučia nuoskaudų dėl to, jog buvo pastumtas į šoną, R. Ginzburgas mojo ranka.
„Na taip, buvo tokia situacija, bet juk paskui aš atsiėmiau tą darbą iš Kęsto! (juokiasi – Krepšinis.lt). Jei rimtai, tai – normali mūsų verslo dalis. Nimburke dirbau septynerius metus, buvo suprantama, kad klubas nori atsinaujinti. Nė kiek nepykstu nei ant lietuvių, nei ant paties Kęsto – jis yra geras treneris. Ir jam, ir sau pačiam linkiu padirbėti vienoje vietoje trejus, ketverius ar penkerius metus, o tuomet judėti pirmyn“, – sakė specialistas.
Vis dėlto Čekijos rinktinėje jo era jau trunka ilgiau ir greitai nesibaigs – R. Ginzburgo sutartis galioja iki čekams ypač svarbaus 2021 metų Europos čempionato.
Svarbūs bus ir šie metai – dėl netikėtai pasitaikiusios progos pirmą kartą šalies istorijoje patekti į olimpines žaidynes.
Prahoje gyvenantis ir nuo 2017 metų vėl tik ties nacionaline komanda susitelkęs treneris padėjo čekams pasiekti elitą ir dabar turės pasistengti, kad Tomašas Satoransky su kompanija čia įsitvirtintų ilgesniam laikui.
Interviu Krepšinis.lt R. Ginzburgas pasidalino mintimis apie vasarą laukiančias kovas olimpinėje atrankoje, savo pažintis su lietuvišku krepšiniu bei tai, kas čekams Kinijoje pavyko geriau nei lietuviams.
– Ateinančiam Europos čempionato atrankos varžybų „langui“ bandysite surinkti visus geriausius prieinamus žaidėjus, o gal naudositės proga išbandyti naujus veidus? – Krepšinis.lt paklausė R. Ginzburgo
– Žaisime be T. Satoransky, J. Vesely ir dar kelių krepšininkų, dalyvavusių pasaulio čempionate. Manau, iš sudėties, kuri keliavo į Kiniją, bus gal šeši ar septyni žaidėjai. Visi kiti gaus progą užsirekomenduoti. Kai kurie grįš į nacionalinę komandą po pertraukos, kai kurie debiutuos joje pirmą kartą. Jiems tai gali būti geras postūmis.
– Galite paminėti žaidėjus, kurių nepamatysime Vilniuje?
– Tikrai nebus Blake'o Schilbo. Jis – jau ne jaunuolis, mums labiau jo reikės birželį per olimpinės atrankos turnyrą. Dėl kitų dar neturiu galutinių atsakymų, nes kol kas nebaigėme formuoti sudėties, paskelbsime ją šią savaitę.
– Kurį lietuvį iš krepšinio pasaulio geriausiai pažįstate asmeniškai?
– Žinau jūsų rinktinės asistentą iš Bostono „Celtics“ klubo. Priminkite, kuo jis vardu? Benas Matkevičius, taip! Su juo esu susitikęs jaunimo čempionatuose, kuriuose jis stebėdavo „Celtics“ dominančius žaidėjus, o aš padėdavau Čekijos rinktinėms. Kaip tik visai neseniai kalbėjomės – gal prieš kelias savaites. Žinoma, taip pat žinau visus Lietuvos rinktinės žaidėjus, juk pernai žaidėme draugiškas rungtynes Pietų Korėjoje.
– Prabėgus trims savaitėms po to mačo pasaulio čempionatas čekams baigėsi geriausiu visų laikų rezultatu, o lietuviams – prasčiausiu. Ar laikytumėte Lietuvos rinktinę vienu iš pirmenybių nusivylimų?
– Pernelyg nesekiau lietuvių pasirodymo čempionate, bet aišku viena – tokiame turnyre labai daug lemia burtai, akimirkos sėkmė. Atsimenu D. Adomaičio spaudos konferenciją po pralaimėjimo Prancūzijai. Keli geresni teisėjų sprendimai, ir galbūt dabar kalbėtume, koks geras lietuviams buvo praėjęs čempionatas.
Pamenu, kad per tarpusavio kontrolines rungtynes Seule tiek aš, tiek D. Adomaitis labai stebėjomės arbitrų darbu. Jie leido „muštis“ aikštėje. Per pertraukėlę žaidėjams pasakiau: galite stumdytis, nes teisėjai nefiksuoja pražangų. Tuomet mes prisitaikėme, o kai prasidėjo pasaulio čempionatas, suvokiau, kad teisėjavimas bus labai panašus. Bet suprantu ir tai, ką sakė D. Adomaitis toje garsiojoje spaudos konferencijoje, įsivaizduoju, kiek jam tai kainavo nervų.
– Nuolat gyvenate Prahoje, esate atsakingas ir už Čekijos jaunimo krepšinio programų koordinavimą. Pasirodymas pasaulio čempionate krepšinį šioje šalyje buvo ištraukęs iš šešėlio, bet ar jis atvedė daugiau vaikų į sales?
– Po 2015 metų Europos čempionato, kai užėmėme puikią septintą vietą, taip pat buvo šioks toks pakilimas, susidomėjimas išaugo. Tačiau, mano nuomone, nepakankamai. Tikiuosi, dabartinis bumas bus tvaresnis. Žinoma, Čekija – ne Lietuva ir net ne Izraelis. Bet pastebiu, kad dabar krepšinis sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio nei kada nors anksčiau.
Būtų gerai, jei jis padėtų pritraukti daugiau vaikų. Čekijoje nėra pakankamai aukšto lygio krepšininkų, todėl tai – opi problema. Po šešerių ar septynerių metų pamatysime, kokį efektą realiai davė praėjęs pasaulio čempionatas, bet į save dėmesį krepšinis tikrai atkreipė.
Pavyzdžiui, prieš mėnesį krepšinio rinktinė pirmą kartą istorijoje buvo paskelbta Čekijos geriausia metų komanda. Pirmą kartą krepšinis nustelbė futbolą ir ledo ritulį. Praėjusią savaitę ir man pačiam įteiktas geriausio metų trenerio apdovanojimas. Taigi, patriukšmavome, bet reikės laiko, kol krepšinį ims žaisti kiekvienas vaikas, kaip Lietuvoje (šypsosi – Krepšinis.lt).
– Kaip reagavote į olimpinės atrankos burtus, kurie čekus pasiuntė į Kanadą kartu su turnyro šeimininkais, turkais, graikais, kinais ir urugvajiečiais?
– Mums jau pasaulio čempionato burtai nebuvo švelnūs – tuomet į kompaniją gavome JAV, Turkiją ir Japoniją. Dabar – vėl panašiai. Iš keturių mačų būtinai reikės laimėti tris, o su tokiais varžovais tai nebus lengva. Be to, dar laukia ilga kelionė.
Žmonės Čekijoje – realistai, jie supranta, kad mūsų šansai nėra dideli. Bet taip pat buvo ir pasaulio čempionate, tad negali žinoti, kuo viskas baigsis. O su kuo žais Lietuva?
– Su Slovėnija, Lenkija, Pietų Korėja, Venesuela ir Angola.
– O, tai jau kas kita, visai nieko (juokiasi – Krepšinis.lt). Šioje grupėje Lietuva tikrai yra favoritė, ir ne tik dėl to, kad žaisite Kaune. Tiesiog jūsų komanda stipresnė nei visos likusios.
– Stipresnė ir už Slovėniją su Luka Dončičiumi, bet be Gorano Dragičiaus bei Anthony Randolpho?
– Manau, taip. 2017 metais slovėnai tapo Europos čempionais žaisdami šešiese. Nežinau, ko vertas yra Slovėnijos jaunimas, bet tokiai komandai svarbus kiekvienas praradimas, nes vienas L. Dončičius negali laimėti. Jis, aišku, yra vienas geriausių krepšininkų pasaulyje, tačiau europietiškas krepšinis – ne NBA, vienas čia nieko nepasieksi.
Mes patys pasaulio čempionate žaidėme prieš Graikiją su Gianniu Antetokounmpo. Tokioms didelės žvaigždėms gyvenimas NBA lygoje yra lengvesnis, nes skiriasi gynybos sistemos, aikštės metmenys. Esu tikras, kad žaisdamas prieš Lietuvą Luka turės vargti dėl kiekvieno taško.
