Jau šešiolika metų įkalintas 34 metų D. Kriaučiūnas iki šiol nepripažįsta kaltės dėl šaltakraujiškai įvykdytų nusikaltimų ir šiuo pabėgimu, atrodo, kalinys tesiekė į save atkreipti dėmesį ir įrodyti tariamą nekaltumą.

Kalėjimų departamentas pranešė, kad antradienio vakarą, apie 21 val. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminiame korpuse, vedamas koridoriumi, D. Kriaučiūnas, grasindamas savadarbiu duriamuoju įrankiu Saugumo valdymo skyriaus jaunesniajai specialistei, pasikėsino pabėgti iš tardymo izoliatoriaus.

„Kiti pamainoje dirbę pareigūnai, įvertinę situaciją ir siekdami apsaugoti pareigūnę nuo sužalojimų, kontroliuodami nuteistojo judėjimą ir jį lydėdami, leido jam išeiti iš režiminės teritorijos“, – nurodė pareigūnai.

Išėjęs už izoliatoriaus vartų nuteistasis paleido pareigūnę, tuomet jau miesto teritorijoje bandantį pasprukti jį sulaikė pataisos įstaigos ir policijos pareigūnai. Per sulaikymą buvo panaudotas elektros impulsinis prietaisas.

Apie metus dirbusi pareigūnė sužalota nesunkiai, jai užtikrinta psichologo pagalba. Už kalėjimų sistemą atsakingas teisingumo ministras Elvinas Jankevičius jau pažadėjo paskatinti pareigūnus, kurie užkirto precedento neturinčiam kalėti iki gyvos galvos nuteisto kalinio pabėgimui.

„Pataisos įstaigų sistemos pareigūnai ne kartą įrodė, kad yra gerai pasirengę veikti įvairiose situacijose, – teigė ministras. – Didelė pagarba mūsų moterims ir vyrams, kurie pasirinko šį sunkų ir atsakingą darbą, padedantį užtikrinti visuomenės saugumą.“

Dėl kalinio pabėgimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tuo pačiu Kalėjimų departamentas taip pat atlieka tarnybinį patikrinimą.

Iš įkalinimo įstaigos pasprukti bandęs D. Kriaučiūnas šiuo metu yra izoliuotas, bandymas pasprukti į laisvę kaliniui užkirto galimybę bent per artimiausius keliolika metų išeiti į laisvę, nes įkalinimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys, atlikę 20 metų bausmę, gali teismo prašyti sušvelninti jiems skirtą bausmę.

Prieš pusmetį į Šiaulių tardymo izoliatorių po Lukiškių kalėjimo uždarymo atvežtas D. Kriaučiūnas jau buvo spėjęs pasižymėti ir dėl drausmės pažeidimų buvo du kartus baustas, be to, jis atsisakė, kad įkalinimo įstaigoje būtų vertinama rizika, todėl ji buvo įvertinta kaip aukšta.

Kas yra tas bėglys, surengęs neregėtą išpuolį Šiaulių tardymo izoliatoriuje? Apie jo įvykdytą nusikaltimą dar 2003 m. plačiai rašė Lietuvos žiniasklaida, nes tuo metu vos aštuoniolikos sulaukęs D. Kriaučiūnas įvykdė itin žiaurų nusikaltimą – nužudė dvi bendraamžes merginas.

D. Kriaučiūnas buvo sulaikytas 2003-iųjų birželio pabaigoje, kai viename Šiaulių daugiabučių Lyros gatvėje buvo rasti dviejų nužudytų merginų kūnai. D. Kriaučiūnui tuo metu buvo ką tik sukakę 18 metų (jeigu merginas jis būtų nužudęs būdamas nepilnametis, jam būtų grėsusi maksimali bausmė – 10 metų).

Aušra S. ir Indrė S. buvo nužudytos itin žiauriai.

D. Kriaučiūnas per pirminę apklausą pareigūnams pasakojo, kad tą birželio 25-osios rytą jis užsuko pas Aušrą S. Pas ją tada svečiavosi draugė Indrė S., su kuriomis virtuvėje vaikinas susipyko – neva merginos pasišaipė iš jo draugės.

Dovydas Kriaučiūnas
Kai D. Kriaučiūnas joms pagrasino, merginos pareiškė, kad jų pažįstami vaikinai su juo susidoros. Įsiutęs vyras Aušrai S. trenkė kumščiu į veidą ir pagriebęs po ranka buvusį metalinį strypą jai smogė per viršugalvį. Mergina griuvo, o Indrė S. puolė bėgti iš virtuvės. Ją pasivijęs D. Kriaučiūnas iš visų jėgų talžė strypu.

Vėliau D. Kriaučiūnas virtuviniu peiliu Indrei S. perrėžė abiejų rankų venas, kad mirtinai nukraujuotų. Sugrįžęs į virtuvę pribaigė Aušrą S. Vienai merginai buvo nupjautas pirštas.

Išeidamas iš namų jis pagrobė įvairių vertingų daiktų, kai kuriuos jų padovanojo savo draugei.

Iš karto po nusikaltimo kaltę pripažinęs ir net nuoširdų prisipažinimą parašęs D. Kriaučiūnas vėliau ėmė neigti žudęs merginas ir tvirtino, kad atėjęs vogti rado jas negyvas. Žudikas tikino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš jį naudojo psichinį bei fizinį smurtą – kaltino ir įtikinėjo prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis esą nepadarė, todėl jis buvo priverstas prisipažinti kaltu.

Manoma, kad D. Kriaučiūnui pakeisti parodymus pasiūlė jo motina, anksčiau dirbusi teisėsaugos institucijose. Kai jis buvo uždarytas į areštinę, jam buvo perduotas mobilusis telefonas – juo motina sūnų konsultavo, kaip kalbėti teisme.

„Kaltininkas po merginų nužudymo elgėsi abejingai ir net ciniškai, nes tuoj po nužudymo per kelis kartus pagrobė nužudytųjų daiktus, kuriuos atidavė savo draugei“, – yra konstatavęs teismas.

Iki nusikaltimo padarymo Šiauliuose gyvenęs D. Kriaučiūnas daugybę metų savo „tiesą“ bandė įrodinėti ne tik Lietuvos teismuose, bet ir Jungtinėse Tautose, tačiau visur jo skundai buvo atmesti. Žudikas iki šiol rankų nenuleido ir nuolat įvairioms instancijoms rašo skundus.

„Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus bandė pabėgti nuteistasis... Kas jis toks, kodėl taip darė...? Kviečiu perskaityti pridedamą jo įkalinimo istoriją“, – trečiadienį su DELFI susisiekė jo artimieji. Bandydami įrodyti D. Kriaučiūno nekaltumą jie net parengė bukletą, kuriame yra pateikiama esą nuteistojo nekaltumą patvirtinantys dokumentai. „Kad atėjus laikui būčiau tinkamai suprastas“, – nurodoma D. Kriaučiūno vardu.

„Esu Dovydas Kriaučiūnas, šiuo metu man 34-eri, – buklete rašo D. Kriaučiūnas. – Teisinė demokratinė Lietuvos valstybė mane nuo 18-os metų nusikalstamai laiko įkalintą ankštoje kalėjimo celėje. Mano atžvilgiu nėra nei teismo apkaltinamojo nuosprendžio (nesu pripažintas padaręs kokią nors nusikalstamą veiką), nei laisvės atėmimo bausmės ar kitokio teisinio pagrindo mano laisvės varžymui, nevyksta jokie teisiniai procesai. Šiuo požiūriu, esu pagrobtas, kankinamas ir žalojamas ginkluotų nusikaltėlių organizacijos (šią formuluotę siūlyčiau įvertinti atidžiau, prieš kritikuojant). Mano esamą padėtį galima apibrėžti ir paprasčiau – neterminuotai kalinamas laisvas iki mirties. Ši nesibaigianti patyčia man atsibodo.“

D. Kriaučiūnas pasakoja ir savo versiją apie nusikaltimą, dėl kurio buvo nuteistas.

„2003 m. birželio mėnesio pabaiga, tik prieš mėnesį – gegužės 25 d. – sulaukiau aštuoniolikos metų, – rašė jis. – Buvau ką tik baigęs 11-ą klasę, mėgavausi atostogomis. Turėjau nuolatinę draugę, kartu buvome beveik du metus, mėgome paišlaidauti, kartais tam pritrūkdavo pinigų. Nors tikrai nebuvau chuliganas, nei nesocialus, tačiau neypatingai drausmingas, pats gyvenimo taisyklių neieškojau, gana lengvo būdo (o gal tik naivus dėl jauno amžiaus).

Prieš mėnesį buvau susipažinęs su netoliese gyvenusia mergina. Aušra. Maloni bendraamžė mergina, grįžo iš Londono į tėvų butą, gyveno viena, ne kartą lankiausi jos namuose, vykdavo nuolatiniai vakarėliai, dalyvaudavo daug jaunimo. Vieno tokio vakarėlio metu buvau pasiėmęs jos buto durų atsarginį raktą. Nežinau, kodėl tą vakarą pasiėmiau raktą, visiškai neketinau jo niekaip naudoti, tiesiog įsidėjau į kišenę be jokios sąmoningos priežasties, spontaniškai. Tuo metu neturėjau net minties kada nors įeiti į Aušros namus nekviestas.

Žinojau (maniau žinantis), jog Aušra Joninių šventei su kompanija išvykusi iš namų. Man tuo metu trūko pinigų, ir, kadangi turėjau to buto raktą, kilo oportunistinė mintis iš ten pasiimti kelis vertingesnius daiktus. Taip, pavogti. Ši avantiūriška mintis ir man pačiam buvo netikėta, visiškai spontaniška, kaip ir atsarginio durų rakto pasisavinimas aną vakarą. Vertinant viską šiandien, savęs nesuprantu, panašus elgesys man nebuvo būdingas, bet tuomet neatrodė, kad rizikuoju. Mano mergina džiaugdavosi, kai turėdavau pinigų, o man patiko, kai ji džiaugiasi.

Daug negalvojęs nuėjau prie Aušros buto durų, kelis kartus paskambinau skambučiu. Niekas neatidarė, todėl nedrąsiai atsirakinau duris ir įlindau į vidų. Niekada nieko panašaus nebuvau daręs, bet pernelyg nesureikšminau, neatrodė, kad darau kažką itin rimto. Uždariau iš vidaus buto duris. Padėjau dar žingsnį į priekį ir pamačiau kambaryje ant grindų gulintį žmogų. Tą akimirką kuriam laikui sustingau. Buvau labiau nustebęs, nei išsigandęs. Matėsi tik gulinčiojo kojos, bet supratau, kad įvykę kažkas negero. Iš už kampo nesimatė žmogaus veido, todėl dar kiek priartėjau. Išėjus iš koridoriaus pasimatė virtuvė, ant grindų gulėjo dar vienas žmogus. Virtuvėje – Aušra, o kambaryje – jos draugė Indrė. Pažinojau abi merginas.

Kitas žmogus tokioje situacijoje turbūt būtų nusprendęs skubiai nešdintis iš tokios vietos. Aš situaciją įvertinau kitaip, pragmatiškai, „jei jau atėjau...“. Dabar toks požiūris atrodo ciniškas, bet niekuomet nebuvau baikštus, o ir situacija buvo pasyvi, objektyviai nebuvo ko išsigąsti, todėl tą keistą rytą tiesiog į viską pažvelgiau su neutralumu. Abi merginos buvo be gyvybės ženklų, aplink daug kraujo, ant žemės ir sienų, visur išmėtyti buities daiktai. Akivaizdu, kad bute įvyko grumtynės. Nors aplinka trikdė, tačiau, skatinamas bendro pobūdžio smalsumo, merginas apžiūrėjau ir uždengiau paklodėmis, kad nematyčiau, kol susidėsiu bute buvusius aktualius daiktus. Susidėtus daiktus pasiėmiau su savimi, buto duris išeidamas užrakinau.

Toks buvo mano santykis su Indrės ir Aušros mirtimis. Labai netinkamoje vietoje atsiradau labai netinkamu laiku ir buvau pakankamai drąsus (naivus), kad nepaskubėčiau iš ten išeiti. Tuo metu neįsivaizdavau, kad dalyvauju ir savo paties gyvenimo katastrofos įžangoje.“

D. Kriaučiūnas tikina, kad buvo sulaikytas tik po savaitės, kai į namus atvyko Šiaulių kriminalistai. Pavogtų daiktų jo namuose pareigūnai nerado, nes jis juos jau buvo pardavęs.

Dovydas Kriaučiūnas

„Komisariate pradėjo nuo bendrų dalykų, klausė, ar pažinojau merginas, kokie buvo santykiai, ar esu ką nors iš merginų pavogęs, – pasakojo nuteistasis. – Advokatas apklausoje nedalyvavo, buvau ten vienas, nors tokia apklausa savaime neteisėta. Ant stalo prieš mane tardytojas padėjo mobilųjį telefoną, tą patį, kurį buvau paėmęs iš merginų buto ir pardavęs. Supratau esantis pagautas. Pripažinau merginas apvogęs, patvirtinau tą raštu, tik nurodžiau kitokias aplinkybes, nes buvo gėda, kad apvogiau negyvus žmones. Aiškiai suvokiau, kad teks atsakyti už savo avantiūrą, bet tikėjausi, kad nebus itin rimtų pasekmių. Vis dėlto, pareigūnai neketino su manimi baigti.

Netrukus po mano prisipažinimo dėl vagystės, tardymo veiksmai mano atžvilgiu atsinaujino. Nors tardytojai man klausimus formulavo jau merginų nužudymo linkme, bet iš pradžių į tai rimtai nepažiūrėjau. Buvau pagautas dėl vagystės ir tam tikra prasme visiškai ramus. Tolesnę apklausą suvokiau tik kaip pareigūnų formalų norą įsitikinti, kad su merginų mirtimi aš pats nesusijęs. Į kartojamą tiesioginį klausimą, ar aš nužudžiau merginas, atsakydavau neigiamai. Apklausos maniera sparčiai darėsi vis agresyvesnė, tardytojų tonas ir kalbos stilius panašėjo į kriminalinio pasaulio „žulikų“. Vienas tardytojas laikė suspaudęs mano ranką, pokalbio metu ją lėtai visaip sukinėjo, taip keldamas fizinį skausmą. Jutau, kad aplinka tapo atvirai priešiška, man stipriai skaudėjo ranką, pradėjo riedėti ašaros. Supratau, kad vyksta rimti dalykai.“

Vėliau, anot D. Kriaučiūno, prasidėjo didysis jo gyvenimo košmaras – pareigūnai esą naudojo prievartą ir privertė prisiimti kaltę dėl dviejų merginų nužudymo, esą jam buvo grasinama, kad bus nuvežtas į Lukiškių kalėjimą ir prievartaujamas kitų kalinių.

„Nebegalėdamas ilgiau pakelti nesibaigiančio fizinio ir psichinio spaudimo, agresyviai metodiškai skubinamas ir bijodamas jau už kelių valandų būti išprievartautas, sutikau prisiimti kaltę dėl nužudymo, tą akimirką save raminau, kad tiesa vis tiek paaiškės, t. y. kad tikrieji nužudymą įvykdę kaltininkai bus netrukus surasti ir aš būsiu paleistas, siekiau tik nutraukti tardymo košmarą“, – teigia D. Kriaučiūnas.

Jis tikina, kad vėliau išsižadėjo savo prisipažinimo, tačiau niekas juo nebetikėjo ir įkalino iki gyvos galvos.

Žudikas teigia, kad iš jo laisvė yra atimta nepagrįstai, o esą tikrieji nusikaltėliai vaikšto laisvėje. Ir įspėjo, kad kovos, kol įrodys „savo nekaltumą“.

„Jei valstybė nusikalstamai kėsinasi sunaikinti mano gyvenimą, manau, galiu gintis...“, – nurodė D. Kriaučiūnas.

Dainiaus Sinkevičiaus ir Kalėjimų departamento nuotr.

Jis taip pat nurodė, kad buvo kreipęsis į Jungtines Tautas, bet čia pralaimėjo, tačiau po bylos nagrinėjimo suprato, kd jam gali atverti vartai į laisvę: „Yra posakis, kad kai užsidaro durys, atsidaro langas... Po skaudaus nusivylimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto (juk įdėjau į tai iš viso 5 savo gyvenimo metus), pamačiau pravirą jau net ne langą, bet vartus. Vartus į laisvę...

D. Kriaučiūnas įsitikinęs, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negalėjo jam skirti įkalinimo iki gyvos galvos bausmės, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

„Aš esu dėl jokio nusikaltimo kaltu nepripažintas, tačiau valstybės įstaigoje kalinamas Lietuvos Respublikos pilietis, įkalinimas žmogaus gyvenime yra įvairia prasme žalojanti beprasmybė ir nuolatinė alinanti kančia, o Lietuvos Aukščiausias Teismas nusikalstamai pasirinko toliau tęsti manęs kalinimą iki pat mirties be absoliučiai jokio teisinio pagrindo mano laisvės atėmimui, – savo tiesos laikosi D. Kriaučiūnas. – Ir tik dėl to, kad teismui nereikėtų pripažinti nemalonių savo praeities nuodėmių. Bailumas yra niekingiausias egzistuojantis reiškinys. Manyje baimės nėra, nei pykčio, nei pagiežos. Yra Meilė ir yra Tiesa. Jei teisingumo nesugeba pasverti žmonių teismas, tuomet Teisingumą pasvers Gamta.“