Pradėsime nuo klimato pokyčių. Sakykit, Arūnai, mėgaujamės neįprastai šiltais, pavasariškais orais. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai, tačiau vyresni žiūrovai pamena, kad ir seniau yra buvę besniegių žiemų. Ar toks reiškinys yra normalus, pasikartojanti? ar tai kažkokia anomalija?
Arūnas Bukantis: Galima sakyti, kad paskutinis trisdešimtmetis yra visiškai naujas žingsnis į klimato erą, nes šiame laikotarpyje (turiu omenyje, maždaug nuo 1988 metų) prasidėjo labai staigus temperatūros kilimas. Ir žiemos mėnesiais, ir vasaros. Ir jeigu skaičiuotume tokias besnieges žiemos atkarpas, tai į jūsų klausimą turbūt galima būtų atsakyti – taip, tai tapo įprastu reiškiniu.
Šis gruodis ir ypač sausis artėja prie absoliutaus rekordo. Sausis bus šilčiausias per visą klimato stebėjimo laikotarpį, kuris trunka jau du šimtus keturiasdešimt (jau beveik 250) metų. Šių metų sausį pliusinė temperatūra vyravo visoje Lietuvos teritorijoje, nusistovėjo turbūt apie trijų laipsnių šilumos vidurkis. Tai reiškia – anomalija yra net šešių laipsnių. Gruodžio mėnesį irgi buvo ne ką mažiau – vidurkis viršytas keturiais ar penkiais laipsniais. Iš esmės turime tokį orą, koks buvo lapkričio mėnesį.
Ką apie tai sako klimatologai – kas lemia tokius pokyčius? Ar galime šioje vietoje įžvelgti žmogaus veiklos pėdsakus, ar, visgi, tai – natūrali klimato kaita?
Arūnas Bukantis: Dabar jau neabejotinai įrodyta, kad ir globalus atšilimas ir mūsų teritorijoje vykstantys pokyčiai yra susiję su žmogaus veikla. Šitos diskusijos tarp mokslininkų yra pasibaigusios daugiau kaip prieš dešimtmetį. Dabar daugiau kalbame, kaip reiktų prisitaikyti prie šių pokyčių, kaip reiktų sumažinti žalą, kurią jie kelia. Čia kalbame ne tik apie tokius švelnius pokyčius, kaip švelni žiema. Tai ir ekstremalūs reiškiniai: kaitros, sausros, potvyniai. Netgi ir gaisrai įvairiose žemės rutulio vietose.
Na, ir kitas dažnai keliamas klausimas – kaip mažinti klimato pokyčių keliamą žmonių pažeidžiamumą, jų sveikatai daromą žalą. Bei kaip padaryti, kad žmogus padarytų kuo mažesnį poveikį klimatui. Turiu galvoje pirmiausia šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios yra pagrindinė priežastis, dėl ko klimato pokyčiai taip sparčia keičiasi. Globalusis atšilimas prasidėjo jau prieš šimtą metų, tačiau būtent dabar jo pagreitis dar išaugo.
Ar įmanoma šiuos pokyčius sustabdyti ir grįžti į tą patį klimato lygį, koks buvo anksčiau, mums įprastas? Ar, vis dėl to, jau prasidėjo negrįžtami pokyčiai?
Arūnas Bukantis: Galima sakyti, kad prasidėjo negrįžtami procesai, nes žmogus per pastaruosius porą šimtų metų iš esmės pakeitė atmosferos cheminę sudėtį. Turiu pirmiausia omenyje anglies dioksido koncentraciją ore, kuri didesnė, lyginant su XVIII – XIX amžiumi maždaug 47 procentais. Metano – 2,5 karto. Azoto suboksido – apie 23–24 procentais.
Atmosferos išsivalymas iki to prieš industrinio lygio praktiškai yra neįmanomas. Mes dabar kalbam tik kaip stabilizuoti emisijas – dujų išmetimus – kad šie taršos mastai nustotų augti. Tada, tikėtina, kad per XXI amžių vidutinė temperatūra pakiltų tik per 1 ar 2 laipsnius. Bet čia labai optimistinė prognozė. Pesimistinė sako, kad temperatūra dar pakils 4–5 laipsniais. Tad greičiausia mūsų laukia drastiški temperatūros šuoliai. Ir tą įrodo praėję metai, kurie buvo šilčiausi Lietuvoje per visą 250 metų stebėjimo istoriją. Vidutinė metinė temperatūra priartėjo prie 9 laipsnių (dabar yra 8,8 C). Palyginimui, tai yra maždaug Pietų Lenkijos, Čekijos vidutinė metinė temperatūra.
Minėjote, kad kituose planetos kampeliuose stebimi ir uraganai, sausros, kiti drastiški pasikeitimai. Tuo tarpu Lietuvoje klimatas tik sušvelnėjo – visi metų laikai supanašėjo. Gal yra pas mus dar kokių pokyčių, kurių tiesiog nepastebime?
Arūnas Bukantis: Žinoma, yra. Pavyzdžiui, Lietuvą pradėjo kankinti sausros. Per pastaruosius 30 metų jų priskaičiuojame net 6, o jei skaičiuoti tik tam tikrą Lietuvos dalį – tai net 10. Toliau – trumpi, bet labai intensyvūs krituliai. Turiu galvoje ne tik lietų, bet ir sniegą. Stiprios liūtys pasidarė dažnos – nesuvaldomi potvyniai gatvėse tą parodo. Staigūs upių lygio kilimai. Ir ką dar galima paminėti – karščio bangos. Kai oro temperatūra kyla iki 30–35, o kartais net 37 laipsnių.
Prisiminkime kad praėjusį birželį, kuris buvo rekordiškai karštas. Na, ir tokie reiškiniai kaip škvalas, viesulas. Jie tampa gerokai dažnesni. Nereikia atmesti ir atvirkštinių procesų – staigių arktinio oro masių įsiveržimo, pasireiškiančio kaip staigios šalnos, kai augalų vegetacija jau būna įsibėgėjusi. Visokių tokių reiškinių mes turime dažniau. Dabar, kai fiksuojami nuostoliai, tą galima paskaičiuoti ir finansiškai. Draudimo bendrovių išmokos dėl to kasmet nuolat didėja.
Gal jau turime kokį ateities scenarijų, kaip atrodys mūsų gamta, sakykim, po 10 metų, jeigu viskas eis taip pat ir nepavyks šių pokyčių sustabdyti?
Arūnas Bukantis: Žinoma, turime. Pirmiausia, ką noriu pasakyti – nereikia manyti, kad dabar orai visada bus tokie, kokie buvo praeitais 2019 metais (beje, buvo jie tokie, kokius kažkada prognozavome XXI amžiaus viduriui). Bus ir šiltesnių, ir šaltesnių metų. Kartais sugrįš žiemos. Tačiau bendra tendencija išliks – vidutinė metų temperatūra kils. Oro temperatūra turėtų pakilti 1 ar 2 laipsniais, o šiltuoju metu mažės kritulių kiekis. Ypač antroje vasaros pusėje – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. O žiemos metu kritulių kiekis didės. Tokios yra prognozuojamos tendencijos ateinančiam dešimtmečiui.
Vadinasi, žiemų su šalčiu ir sniegu dar visai nereikėtų „nurašyti“?
Arūnas Bukantis: Ne. Žiemų bus, tik jų laikas tikriausia bus ne tradiciniai trys mėnesiai, o tik 2–3, galbūt 4 savaitės. Kaip buvo 2010, 2012 metais.
Kęstuti, pereikime prie jūsų. Kaip tokie pokyčiai paveiks žuvis. Štai, matome, žvejai džiaugiasi, kad lynai, ir karpiai kimba. Bet ar yra kuo čia džiaugtis?
Kęstutis Skrupskelis: Žvejai turbūt turi kuo džiaugtis, nes gali gaudyti dabar karpius ar kitas žuvis, nei sėdėtų dabar be poledinės ar apskritai jokios žūklės. Ar tai yra natūralu? Turbūt reikia patikėti klimatologais, kad tai jau tampa įprastu reiškiniu. Tačiau ar tai normalu mūsų žuvims? Manau, kad ne. Kiekviena žuvų rūšis turi savo prisitaikymo ribas, kokia temperatūra jai yra palanki. Tokia iškreipta žiema lemia, kad šiuo metu aktyvios yra tos žuvys, kurios įprastai būna įmigusios žiemos miegu. Tai yra ir jūsų minėti lynai ir karpiai.
O kas toms žuvims gresia, kurios nubunda tada, kai neturėtų nubusti?
Kęstutis Skrupskelis: Ši žiema buvo tokia, kad tiek lynai, tiek karpiai tikriausia apskritai nebuvo užmigę žiemos miegu ir buvo priversti maitintis ir ieškoti maisto. Būtų gal viskas ir puiku, bet, žuvų virškino sistema nepasikeitė– tam tikros virškinimo procese dalyvaujančios bakterijos veikia tik tam tikroje temperatūroje. Pavyzdžiui, karpio – nuo 4–5 laipsnių. Ir kai ta temperatūra, kaip dabar, yra per žema – žuvis, kad ir priėdusi įprasto maisto, nelabai gali juo pasisotinti. Žinoma, šaltamėgėms žuvims, tokioms kaip upėtakis, lašiša, vėgėlė, ta vyraujanti vandens telkiniuos dabar 3–4 laipsnių temperatūra labai patinka.
O kas laukia žuvų – ar tik nedidelės skrandžio problemos, ar ir rimtesnės pasekmės?
Kęstutis Skrupskelis: Iš tiesų, laukia rimtesnės problemos, ypač kalbant apie šilumėges žuvis – karpius, karosus. Šis laikotarpis turėtų būti jų ramybės, poilsio laikas, tačiau dėl šiltesnės temperatūros jos priverstos judėti ir negalėdamos pasisotinti, eikvoja savo riebalų atsargas. Ir pavasaris joms nebus lengvas. Į šią problemą turėtų atkreipti dėmesį tie, kas gaudo ar augina šias žuvis tvenkiniuose.
Pavasarį jos bus ne tik gerokai sumenkusios, nusilpusios, tačiau ir dėl susilpnėjusio imuniteto bus mažiau atsparios ligoms.
Kokią įtaką žuvų gyvenimo ciklui turi taip besikeičiantis klimatas? Ar galima tikėtis ankstyvų nerštų? Gal būt dar kažkokie sutrikimai pasireikš?
Kęstutis Skrupskelis: Pokyčiai įvyks, bet ne taip greitai. Evoliucinė adaptacija vyksta lėtai. Išgyvena geriausiai prisitaikiusios, adaptavusios prie pakitusių sąlygų žuvų rūšys. Todėl pasikeitus sąlygoms – nebeesant žiemų, sėkmingai išgyvens ir susilauks palikuonių tik dalis žuvų. Kitos bus pasmerktos.. Kai kurioms žuvų rūšims tokie žadami klimato pokyčiai gali būti pražūtingi.
Nestabilumas gamtoje – staigūs atšilimai ir atšalimai niekad nėra gerai. Sakykim, kad ir kalbant apie tokią žuvį, kaip lydeka. Jeigu orai neatšals, tikėtina, kad šiemet ji nerš ne įprastu laiku – kovo pabaigoje, o vasario antroje pusėje. Jeigu tokiu atveju kovo mėnesį staiga pašaltų, kas yra tikėtina, lydekų ikrų inkubacijos periodas bus gerokai ilgesnis, pačios išsiritusios lervutės augs lėčiau ir ilgiau bus pasiekiamos įvairiems plėšrūnams. Kitaip tariant – susidės visa grandinė neigiamų veiksnių ir dėl to nerštas bus mažiau efektyvus. Dėl to gali nukentėti įvairios žuvų rūšys. Tiek šiltamėgės, tiek šaltamėgės.
Ar turime žuvų rūšių, kurioms gali būti visiškai pragaištingi tokie klimato pokyčiai?
Kęstutis Skrupskelis: Tas vieno laipsnio pakitimas iš esmės nebus pragaištingas nei vienai dabar gyvenančių žuvų rūšių, tačiau į tai reiktų žvelgti plačiau. Vieno laipsnio pokytis paliks didelį pokytį ekosistemoje ir tikriausia nulems didesnę eutrofikaciją, žemesnį vandens lygį. O tai turės įtakos konkrečių žuvų koncentraciją konkrečiame vandens telkinyje. Kai kuriuose vandens telkiniuose tam tikrų žuvų rūšių gali sumažėti ar jos visai išnykti. Paradoksas, bet gyvendami Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų juostoje, šylant klimatui tarsi galėtume tikėtis, jog tai labiausiai tai turėtų paveikti šaltamėges žuvis. Tačiau kol kas stebime atvirkštinį procesą – kol kas daugiausia nukenčia būtent šiltamėgės.
Tikriausia yra tikimybė, kad mūsų žuvų rūšių įvairovė dėl klimato pokyčių gali ne tik sumenkti, bet ir pagausėti naujomis žuvų rūšimis? Štai mokslininkai, tiriantys Baltijos jūrą, pastebi, kad joje vis dažniau pasirodo skumbrių, tunų. Gal būt dar kažkokių naujų rūšių sulauksime mūsų vidaus vandenyse?
Kęstutis Skrupskelis: Jūsų minėtos žuvų rūšys turbūt labiau susijusios ne su vandens temperatūros pokyčiais, o su vandens sūrumu. Kylantis pasaulio vandenyno lygis lemia, kad daugiau sūraus vandens patenka į Baltiją ir paskui jį ateina daugiau jį mėgstančių žuvų – tunų, durklažuvių ir kitokių. Ar tokie klimato pokyčiai bent jau artimiausiu metu nulems didesnius pokyčius vidaus vandenyse, tai abejoju. Iš tiesų, rūšiniai pasikeitimai vyksta gana lėtai. Žiemų nebuvimas yra palankus tik žuvų rūšims, kurios nėra joms atsparios ir dėl to iki šiol negalėjo plisti. Turiu galvoje pirmiausia agresyvias invazines žuvis. O jos tikrai gali padaryti didelį pokytį mūsų vandens telkiniuose.
O kokią įtaką besikeičiantis klimatas gali padaryti lašišinėms žuvims ir jų migracijai?
Kęstutis Skrupskelis: Jau turbūt kelinti metai iš eilės stebime labai šiltą rudenį, žemą vandens lygį upėse ir upeliuose. Lašišos kilti į upes pradeda lyg ir įprastu laiku, matyt, labiau atsižvelgdamos į dienos ir nakties trukmę. Bet vandens temperatūra, kai jos turėtų plaukti į nerštines upes, dar būna nenukritusi iki to reikiamo laipsnių skaičiaus. Todėl žuvys priverstos ilgai laukti didelėse upėse. Ir, žinoma, dėl to išsenka. Lašišų nerštas vyksta beveik laiku, tačiau žuvys praleidžia daugiau migracijos koridoriuje ir tampa labiau prieinamos brakonieriams.
Tęsinį žiūrėkite laidos įraše.
