Kaip rašo nationalinterest.org, Jungtinės Valstijos ir Kinija yra įsivėlusios į aršią konkurencinę kovą dėl prekybos, technologijų, Pietų ir Rytų Kinijos jūrų kontrolės, o taip pat vis aktyviau kovoja ideologijos ir žmogaus teisių srityje. Šios dvi šalys jau ne vienerius metus vykdo ir kibernetinį karą: jau fiksuotos kinų atakos prieš Pentagono personalo sistemą bei JAV laivyno laivų priežiūros sistemas. Abi pusės didina savo karinę galią ir artėja prie didžiųjų jėgų konflikto. Visgi nė viena iš šių šalių nė neketina inicijuoti tikro smurtingo susirėmimo. Trumpai tariant, vyksta naujas šaltasis karas, kuris gerokai skiriasi nuo tarp Jungtinių Valstijų ir Tarybų Sąjungos vykusio.
Kinijos kultūrinė galia ir geografinės galimybės gerokai viršija Sovietų Sąjungos. Nors Sovietų Sąjungos šiaurinę pakrantę didžiąją metų dalį blokavo ledas, o istorinė Rusija yra šalta ir pavojinga žemyninė galia su vos keliomis gamtinėmis sienomis ir, kaip pastebėjo Josephas Conradas, visa apimantį ir sekinantį „cinizmą“ pavertusi nacionaline dvasia, Kinija su savo vidutinių platumų klimato zonoje esančia ir beveik 15 tūkst. kilometrų besidriekiančia pakrante, einančia palei vieną pagrindinių pasaulio laivybos kelių, gausius išteklius turinti valstybė, turinti galios tiek ant žemės, tiek ir jūroje.
Be to, 3500 metų Kiniją valdžiusios dinastijos, iš kurių naujausia – Mao Dzedongo, šalyje išugdė institucinę tvarką ir pasitikėjimą, kuris yra gerokai didesnis nei Rusijoje. Rusija eksportuoja vos kelias plataus vartojimo prekes, o Kinijos penktosios kartos mobiliojo ryšio tinklas, kuriame pirmauja „Huawei Technologies“, kelia didžiulę konkurenciją amerikiečiams: praėjusiais metais čia gauta 122 mlrd. JAV dolerių pajamų.
Kinija taip pat vaidina svarbų vaidmenį tiekimo grandinėse pasaulį aprūpinant geidžiamiausiais elektronikos produktais, įskaitant ir garsiuosius „Apple“ gaminamus „iPhone“ telefonus. Tai – ne senoji Sovietų Sąjunga, tegalėjusi pagaminti vandenilinių bombų ar kai ko daugiau.
Nors pirmasis šaltasis karas iš esmės kilo siekiant įgyti pranašumą branduolinių ginklų srityje, antrasis iš esmės bus susijęs su dominavimu kibernetinėje ir kompiuterinėje srityse – nuo plataus vartojimo prekių iki laivynui skirtos ginkluotės. Pastaroji bus svarbi, nes ateityje viskas priklausys nuo to, kurios šalies išmani gynybos sistema pirmoji sugebės „nuginkluoti“ priešininko sistemą.
Pirmasis šaltasis karas buvo susijęs su didybe: tankų batalionai ir branduolinės galvutės. Antrasis bus susijęs su mikroskopiniais dalykais – lustais ir elektronikos schemomis. Pirmasis šaltasis karas signalizavo apie Pramonės amžiaus viršūnę, o šaltasis karas tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos pažymės antrąją poindustrinės globalizacijos fazę. Ši globalizacija vyko tris dešimtmečius po Berlyno sienos griūties bei turėjo didelės įtakos suvienijant pasaulį ir sukuriant naujas viduriniąsias klases per laisvą prekybą bei idėjų mainus – nuo vadybos praktikų iki mokslo žinių.
Antroji fazė, labiau patiksianti pesimistams, bus susijusi su pasaulio padalijimu į skirtingas politikos, prekybos, vartotojų ir technologijų valdas. Juk galiausiai globalizacija niekuomet nebuvo bekonfliktė saugumo tvarka, kaip kad buvo pradžioje reklamuojama, bet labiau vertybiniu požiūriu neutrali ir laikina ekonominės plėtros stadija.
Pirmojo šaltojo karo metais JAV prezidentas Richardas Nixonas ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeris suartėjo su komunistine Kinija, norėdami sukurti atsvarą Sovietų Sąjungai. Tačiau šį kartą tikimybė, kad JAV suartės su Rusija, kurdama atsvarą Kinijai (juk Kinija ir Rusija dabar sąjungininkės, o ne galimos priešininkės, atsidūrusios ant karinio konflikto ribos, kaip buvo 1969 metais, likus dvejiems metams iki H. Kissingerio slaptos kelionės į Pekiną), labai menka.
Tik ne viskas nuo pirmojo šaltojo karo metų pasikeitė ir toli gražu ne viskas pasunkėjo. Kai kurie dalykai lieka amžini. Diplomatijos svarba išlieka didžiulė, o žmogaus teisės – itin svarbus ir nepakankamai įvertintas svertas.
Pirmojo šaltojo karo metais vyko viršūnių susitikimai, buvo sudaromos sutartys dėl branduolinių ginklų, veikė karštosios linijos ir prasidėjo Helsinkio žmogaus teisių procesas. Būtent dėl to Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga negalėjo sutarti, kieno pusėje buvo pati istorija. Jos sugalvojo sukurti taisykles ir nubrėžti ribas savo kovai, kad ji, tiesiogine to žodžio prasme, netaptų branduoline.
Tačiau dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iki šiol vengė tradicinės diplomatijos su Kinija ir pasirinko tik siaurą dialogą prekybos klausimu. Kadangi D. Trumpas sumažino JAV ir Kinijos šaltąjį karą iki vieno ginčytino klausimo, jis iškeitė bendro pasitikėjimo kūrimo procesą daugeliu klausimu į galutinės nulinės sumos pergalę vienu vieninteliu aspektu, taip pamindamas pažangą kalbant apie Pietų Kinijos jūrą, musulmonų uigurų priespaudą Vakarų Kinijoje ir t.t.
Milijonų musulmonų kančios Kinijos Sindziango provincijoje labai pamokančios. JAV Kongrese jėgas vienija skirtingų partijų atstovai, siekiantys pasmerkti Kinijos režimo elgesį su šia tautine mažuma. Tačiau nors ir pagirtini, tokie veiksmai gali būti bevaisiai, nes jie tik paskatins Pekiną dar labiau užsispirti. Atsižvelgiant į tai kylantį, tai nurimstantį prekybinį karą bei bendro tęstinio dialogo tarp dviejų priešininkių stoką, Kongreso veiksmai Kinijos prezidentui Xi Jinpingui tepasirodys dar vienu Amerikos kėsinimusi į Kinijos legitimumą. Vakarams musulmonų, gyvenančių Vakarų Kinijoje, klausimas susijęs su žmogaus teisėmis. Tačiau Kinijai tai strateginis klausimas, nes ne vieną amžių vakarinė Kinijos dalis buvo silpniausia ir nestabiliausia Kinijos vidinės imperijos dalis, o jos stabilizavimas čia bei kituose Kinijos pasienio regionuose suteikia Kinijai retą istorijoje prabangą sutelkti dėmesį į savo jūrinę galią. Taigi Kinijos brutalios represijos Sindziange ir agresyvi jūrinė plėtra Pietų Kinijos jūroje bei Indijos vandenyne yra tarpusavyje susijusios.
Plataus masto ir pasitikėjimą didinančio dialogo su Kinija, kokio Vašingtonas siekė su Pekinu ir Maskva pirmojo šaltojo karo vidury ir vėlesnėse stadijose, nauda ta, kad galime kelti ir svarstyti tokius žmogaus teisių klausimas, kaip elgesys su uigurais, ir galimas tam tikras situacijos pagerėjimas, kuris nebūtų nei Kinijos, nei JAV laikomas kažkokia padaryta nuolaida ar silpnumo išraiška.
Be to, dėl tokio tvaraus ir plataus masto dialogo su Pekinu – kurį D. Trumpo administracija dar tik ketina kurti – stokos, amerikiečių pozicija Kinijos atžvilgiu laipsniškai įgis išskirtinai karinę aurą. Tai gali atstumti liberalų elitą, kurie daugiausia ir patikėjo pirminiu šaltuoju karu.
Tačiau susitelkimas į žmogaus teises ir laisves, turint omeny Kinijos orveliškąją aukštųjų technologijų sistemą, gali apsaugoti nuo tokio likimo. Tai taip pat suteiks amerikiečiams pranašumą kovoje, kuri bus gerokai sudėtingesnė nei su sovietais, kadangi naujajame šaltajame kare dominuos technologijos, o Kinijos gebėjimas patenkinti pasaulio vartotojus veikiausiai bus toks pat, kaip ir Amerikos.
Antrasis šaltasis karas, vykdomas žmonių perpildytoje planetoje, kur baimę didina socialiniuose tinkluose siaučiančios aistros ir įniršis, dar tik prasideda. Kaip ir pirmojo, šio tikslas yra savotiška neigiama pasyvi pergalė: svarbu ne nugalėti kinus, bet išlaukti, kol jie patys žlugs, kaip kadaise išlaukėme, kol žlugo Sovietų Sąjunga: nes kažkuriuo metu, Kinijos viduriniajai klasei bręstant ir toliau plečiantis, žemyninėje Kinijos dalyje gali kilti tokių pat neramumų, kurie vyksta Honkonge, Pietų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Visgi esama esminių šių dviejų šaltųjų karų skirtumų. Tam, kad laimėtume, turėtume koncentruotis į panašumus: atviro dialogo poreikį ir dėmesį mūsų stipriosioms savybėms: liberalioms vertybėms į mūsų gyvenimą vis labiau skverbiantis technologijoms. Nes šis šaltasis karas gali pasibaigti su 1989 metų atgarsiais: vienos pusės vidaus tvarka pasirodys esanti gerokai atsparesnė už kitos.