Sako, tau skambins iš mokyklos. Pakalbėsiu, iškart sutinku, o kokiu reikalu? Sako, žinai, artėja bendras pirmokų susirinkimas (devintokų), o keli mokytojai yra nepatenkinti, sakė, būtinai paskambins.

Gerai, sakau, o kas nutiko? Ko jie nepatenkinti?

Na taigi žinai, jau žmonės metuose...

Tikra tiesa. Mano dukrai 15-ka, subrendusi ne pagal metus, padeda namuose, prižiūri broliukus, lanko būrelius. Aktyvi, energinga, per giminių balius ne vienai tetai ir dėdei nosį nušluosto. Ironija – mūsų giminėje ne vienas mokytojas, tiksliau – visos baltos varnos būtent mokyklose ir dirba (tik ne mano dukros). Žodžiu, trumpai tariant, mokytojai su mano maže nespėja dar nuo darželio laikų – kol darželio auklėtoja nusisukusi mokė kitus vaikus striukę užsisegti, maniškė ant tvoros spėjo užsikarti, į laisvę vos neištrūko, kaip juokėmės paskui. Mokykloje tas pats – kalba su mokytoja, su suolo drauge, šovus minčiai raštelį kokį pasiunčia. Na, gyvas vaikas. Pradinėje jau įpratę buvo visi, perėjus į gimnaziją – adaptacijos laikotarpis...

Na ką, laukiu skambučio, kad mano dukra per pamokas „kalba“.

Nepaskambina. Nieko, nueinu į susirinkimą, pasėdžiu salėje, apsižvalgau. Na aišku, vyresnio amžiaus būrelis, ko norėti.

Po poros savaičių jau esu kviečiama į mokyklą asmeniškai – sako, klasės susirinkimas, būtinai ateikite. Negaliu, sakau. Tą dieną negaliu, bet mielai ateisiu tokią ir tokią dieną, pasikalbėsime. Sutarta. Ne vakar gimusi, puikiai žinau, kad bandys skalbti šonus prie kitų tėvų. Nieko, pati prigausiu...

Pasisekė, kad dukros auklėtoja – jauna ir maloni geografė. Naujokė. Mano dukrai geografija patinka, tad puikiai sutaria. Nueinu pas ją lyg niekur nieko, sakau, na kaip sekasi mano vaikui... Gerai, sako, va tokį darbą rašėme, labai gerai parašė... Kalbamės toliau, maloniai, visa kita... Tai sakau, va tokią ir tokią dieną ateisiu su kitais mokytojais pašnekėti, ateikite ir jūs, išsakykite nuomonę, visa kita... Na ir taip maloniai atsisveikinome.

Ateinu lemtingą dieną į klasę. Aha – administracijos darbuotojas, auklėtoja, dar pora mokytojų. Sakau, tai lauksime vėluojančių, ar pradėsime? Vyrukas iš administracijos taip kaltai tik žvilgt į mane. Aš paklausiau, kokios problemos? Na, tos dvi mokytojos kad ima malti, jog trukdo pamoką, lia lia lia, aš tokia kvailele apsimetusi – žinokite, pirmą kartą girdžiu, va tik jūs taip sakote, (maždaug užuomina, kad niekas kitas neatėjo), auklėtoja gerai atsiliepia... Pamalėme pamalėme š..., pamekeno kažką, ir viskas. Kalba baigta. Administracijos asmuo toks „mes gavom nusiskundimų“, aš – o kur tie skundėjai? Gi žinojau, kad neis aiškintis akis į akį, jos tik prieš vaikus kietos.

Taip va ir gyvenam ramiai nuo tada. Skambučių nebesulaukiu, dukra per pamokas pati atsilaiko, gal jau įprato ir mokytojai. Niekada nereikia užsileisti ant galvos. Tėvų patirtis tikrai padeda vaikams ištverti mokyklą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Mums įdomi ir tėvelių, ir mokytojų nuomonė apie kylančius iššūkius Lietuvos švietimo sistemoje. Galbūt jūs irgi pastebite, kokias spragas reikia užpildyti ir kaip reiktų mokiniams padėti pasiekti geresnių rezultatų? Taip pat įdomu, ką mokytojai mano apie dabartinės kartos mokinius – kas pagerėjo, o kas sunkiai taisytina? Pasidalinkite savo nuomone el .p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“ arba pasinaudokite forma apačioje.