Esu daug kartą pasakojęs tokią istoriją per savo paskaitas. Didžiulė arena, tūkstančiai žmonių. Viduryje didžiulė dėžė, joje durys. Už tų durų kažkas yra, kažkas, ko visi nori. Ir visi gali bandyti atidaryti tas duris. Ir visi bando – kas po vieną kartą, kas kelis. Durys neatsidaro. Žmonės stovi eilėje, klibina, nueina. Kiti grįžta į eilę, bando vėl. Ir vėl nieko. Arena tuštėja. Lieka keliolika žmonių. Gęsta šviesos. Valytojai šluoja tuščius indelius nuo kolos ir išmėtytus spragėsius. Tada lieka keli žmonės, jau nebe keliolika. Ir jie toliau klibina duris. Bet durys neatsidaro. Jie išeina. Ir pagaliau liekate jūs vienas, ir pabandote dar sykį.
Ir tada durys atsidaro, ir jūs įeinate į vidų, ir ten randate viską, ko tikėjotės, ir dar daugiau. Ten jūsų svajonių pasaulis ir jūsų laimė.
Visi, kas pasidavė, tą pačią sekundę ir pralaimėjo. Pralaimėjo kuklieji, pralaimėjo saikingieji, pralaimėjo tingieji, pralaimėjo pesimistai ir realistai, pralaimėjo vapantys apie „aukso viduriuką“ (pabandėm šiek tiek ir gana), pralaimėjo drovieji, pralaimėjo tie, kas nerimavo, o ką apie juos pagalvos, jeigu jie klibins duris per daug. Visi jie pralaimėjo.
Tie, kas nepasitraukė iš kovos, nebuvo pralaimėję tol, kol nenusprendė pasitraukti.
Žinote, kodėl Japonija ir Rusija ligi šiol neturi taikos sutarties, nors nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos praėjo 75 metai? Nes Japonija atsisako pripažinti rusams keturias užgrobtas Kurilų salas, ir kol nenusileidžia, tol nebūna tų salų pralaimėjusi.
Buvo pasakyta, kad yra trys būdai laimėti konkurencinę kovą: ateiti į rinką pirmam, būti gudresniam už kitus arba apgaudinėti. Tai tiesa. Tačiau ketvirtas būdas yra ištvermė ir nepasidavimas, atkaklumas, užsispyrimas.
Verslo pasaulyje yra begalės pavyzdžių, ką turėjo ir ką pasiekė užsispyrusieji, ir moralas visada vienas: nugali ne tie, kas išvengia bankrotų ir nesėkmių, o tie, kas jų turi daug ir po jų moka greitai atsikelti, lyg nebūtų nudribę, ir varyti į priekį, ir ne, jie nestovi ir nesvarsto, kaip čia reikėtų dabar mokytis pamokas iš klaidų, kaip kai kas aiškina, kad reikia daryti – svarbiausia yra greitis, kuriuo tu sugrįžti į ringą.
Yra buvę tokių absurdiškų patarimų – girdi, jei netekai darbo, vaikščiok nors ir pusę metų po darbo pokalbius, kol gausi darbą ne blogesnį, negu turėjai (kai kalba apie tai, kad darbas neturi būti blogesnis, dažniausiai kalba apie atlyginimą, ir tik apie jį – bet čia jau ydingo samdomo darbo ypatumai, ir mums neverta į juos kreipti dėmesio, nes mano paskaitos yra vis dėlto daugiausia skirtos ne tiems, kas ieško geresnio darbdavio, pono ar šeimininko, o tiems, kas yra savo gyvenimo tvarkytojai). Ne, reikia elgtis atvirkščiai, reikia grįžti į ringą (ir į rinką) taip greitai, kad niekas nė pagalvoti nedrįstų, kad kada nors buvai išėjęs. Kai nesiseka, mokė Waltas Disneyus, reikia daryti ką nors, ir nenustoti veikus.
Nesustojimas yra svarbus dar dėl vienos priežasties: sėkmės atrodymas nėra savitikslė nesąmonė. Jei nenori nesėkmės ir nusivylimo, varyk taip, kad neturėtum laiko ir galimybės būti pralaimėjęs ir nusivylęs.
Mat vaizduojant nenutrūkstančią, nepramušamą, nepaliaujamą sėkmę sukuriama reali sėkmė, nes sėkmė, kaip produktas, yra sintetinama iš minčių ir pojūčių, o ne iš aplinkybių (būtent todėl angliškas posakis, fake it till you make it, tai yra, apsimetinėk tol, kol apsimetimas taps realybe, yra giliai prasmingas). Todėl, jei nelabai žinai, kaip būti sėkmingu, nuo ko pradėti einant į sėkmę, geriausia taktika yra pagalvoti, kaip aš galėčiau pradėti pats sau (ne kitiems) atrodyti sėkmingas (tik, dėl Dievo meilės, nepradėkite kliedėti apie brangų laikrodį, jachtą, sportinį automobilį, vilą pietų Prancūzijoje – tai ne sėkmės ženklai protingiems žmonėms, tai papuošaliukai, kurie kvailina tik kvailius, kurie laukia būti apkvailinami), ir daryti tai, kad atrodytum pats sau sėkmingas, jaustumeisi sėkmingas, ir nepastebimai tapsi tuo, ką vaizduoji.
Pavyzdžiui, vienas mano sėkmės kriterijų, mano sėkmingų žmonių modeliai buvo ne tie žmonės, kurie turėjo daugiausiai pinigų (aš jų nenorėjau mėgdžioti), o tie, kam nereikia gaišti laiko ir deginti gyvenimo, vaikštant į samdomą darbą, stengiantis ir plušant, kad galėtų būti vykdomi kito žmogaus planai. 1987 metų filme „Wall Street“ („Volstrytas“) (kuris, priešingai, nei norėjo režisierius Oliveris Stonas, netapo amerikietiškojo kapitalizmo kaltinamuoju nuosprendžiu, bet tapo gyvenimo pavyzdžiu ir instrukcija milijonams), vienas pagrindinių veikėjų kalba apie tai, kiek reikia pinigų gyvenime: „turi būti tiek turtingas, kad tau nereikėtų gaišti laiko“. Gaišti laiko – kam? Gaišti laiko dalykams, kurių nenori daryti, ir kuriuos už tave gali padaryti kiti. Didelė prabanga yra žinoti, ko tau visiškai nereikia daryti, ir matuoti gyvenimą pagal savo asmeninį išmanymą: ko man norisi ir ko man reikia.
Todėl mano sėkmės formulė buvo tai, kiek aš gyvenime galėsiu daryti to, ką aš noriu daryti. Kiek galėsiu leisti laiko, vaikščiodamas Ramiojo vandenyno laiko pakrante, nes man tai labai patinka, kiek galėsiu laiko leisti rašydamas apie maistą, kvepalus, keliones, žmones, šalis, o ne daryti vertimus, kurie man visiškai nepatiko (bet ir anksčiau rinkdavausi tuos, kurie man patiko labiau – pavyzdžiui, niekada nesiimdavau to, kas man mirtinai neįdomu, pavyzdžiui, Europos Sąjungos tekstų, nuo kurių vemdavau toliau, negu matydavau, užtat man labai patiko farmaciniai vertimai, ir, kad galėčiau juos daryti, labai daug išmokau apie mediciną ir farmaciją, nors gydytoju nei vaistininku tikrai netapau).
Ir aš pradėjau stengtis ir stiebtis ta kryptimi: ko man reikia, kad galėčiau gyventi taip, kaip noriu, ir gyventi nesustojant čia ir dabar. Samdomą darbą iškeisti į savo verslą buvo paprasta, juo labiau, kad savo veiklos, nepriklausomos nuo samdytojo, aš niekada neatsisakiau, ji visada buvo mano gyvenimo dalis. Nori būti Kalifornijoje? Gerai, planas įsigyti namą ir tapti JAV nuolatiniu gyventoju yra ilgalaikis, bet pats planas vargu ar ilgam motyvuos. Tai pirk bilietą ir skrisk ir būk ten dvi savaites.
Tada mėnesį, išsinuomok butą. Tada dviem ar trims, išsinuomok namą ten, kur nori būti, ir pradėk būti jau dabar, svarbu, nesustok, nes sustojęs, laukdamas, stoviniuodamas pralaimėsi. Ir, žiūrėk, tu jau gyveni Kalifornijoje. Iliuzija ir svajonė tapo realybe. Detalės nesvarbu: taip, kartais turi grįžti, bet ar tau nuo to skauda? Taip, nesi pilietis, o tau reikia JAV pilietybės? Man tai ne, man reikia būti tarp palmių ir žiūrėti į saulėlydžius. Čia mano laimė, o ne koks pasas, kuris yra popierius, kartonas ir dažai. Nes tokie dalykai, kaip nuosavas namas, ar pasas, ar platininė banko kortelė negali būti tikslu (atsimenate, kalbėjome apie tai, kad laimę mums neša ne daiktai, ne turėjimas, o pojūčiai – ir nuomotas automobilis varo taip pat puikiai, kaip tokio paties modelio nuomotas). Labai svarbu tai suvokti, nes tai išlaisvina ir nukreipia jūsų pastangas teisinga kryptimi.
Nesustojimas yra labai tampriai susijęs su greitumu. Sėkmingi žmonės veikia greitai. Nevykėliai ir bailiai kartoja formules, tokias, kaip „septynis kartus pamatuok ir aštuntą kirpk“. Kol tu matuosi, taip ir liksi stovėti su liniuote, kol kiti nukirps ir jau bus dingę už horizonto. Trypčiojimas vietoje atrodo vertingas tik pačiam trypčiotojui, nes jam atrodo, kad trypčioti ir „sukti galvą“ yra geriau, negu tiesiog atsigulti ir snausti. „Sukti galvą“ arba „laužyti galvą“ yra idiotiškas posakis, kuris labai parodo skirtumą tarp nevalingo tuščio protinio makalavimosi, kaip šūdui eketėje, nesuprantant problemos turinio ir reikiamų sprendimų, ir kryptingos protinės veiklos, kuri greitai ir aiškiai išnarsto klausimus, kuriuos reikia spręsti, ir kiekvienam pateikia sprendimo variantus, ir iš jų išrenka po vieną, kuris yra geriausias. Jeigu galvoji ir nieko nesugalvoji, greičiausiai, blogai galvoji, bandyk kitaip, bet nesustok bandęs, nes, sakau dar kartą: kol bandote ir nepasiduodate, tol nesate pralaimėję, nes pralaimėjimas yra pasidavimas, o pasidavimas yra pasirinkimas.
Kitoje paskaitoje kalbėsime apie tai, kodėl gyvenime nereikia ir negalima daryti to, kas jums neįdomu, ir kodėl reikia rinktis tik skaniausius dalykus nuo stalo.
