Bulgarijos darbdaviams samdyti darbuotojus tapo košmaru. Rasti tekintoją (tiek kompetentingą, tiek ne) užtrunka daugiau kaip šešis mėnesius, be to, gali prireikti pakloti nemažai pinigų įdarbinimo agentūrai. Gamybos įmonę netoli Sofijos turintis Julianas Stephanovas skundžiasi, kad vyresni ir daugiau patirties turintys darbininkai išeina į pensiją, o jaunesni darbuotojai retai turi reikiamų gebėjimų. Iš dalies taip yra dėl to, kad trūksta mokymų. Tačiau iš dalies ir dėl to, kad nuo 2008 m. Bulgarijos darbo jėga sumažėjo 6 proc. Dėl didelės emigracijos ir mažo gimstamumo spėjama, kad iki 2050 m. ji sumažės dar trečdaliu.
Visos Europos gyventojai dabar gyvena ilgiau ir susilaukia mažiau vaikų. Žinoma, tokią tendenciją galima pastebėti ir kitose turtingose šalyse ir net daugelyje besivystančių šalių. Bet Europoje su šios tendencijos pasekmėmis susidoroti bus sunkiau, nes dėl pusiau suformuotos sąjungos darbininkai gali laisvai keliauti, o nors daugelis šalių turi vieną valiutą, bendros fiskalinės politikos ar strategijos, ką daryti su senstančia visuomene, nėra.
Investuotojai Europos trūkumus puikiai supranta. Valstybės skolų krizė atskleidė, kad infliacijos ir palūkanų normų konvergencija savaime neužtikrina, kad bus sukurta tvari valiutos sąjunga ar integruota bankų sistema. Kad skirtumai tarp šalių labai neišaugtų, suartinti reikia ir reglamentus, derybas dėl darbo užmokesčio ir taip toliau. Tačiau nors tam skiriama mažiau dėmesio, sąjungą ardyti gali ir demografija.
Nors į Europą atvyksta daugiau migrantų negu išvyksta, JT prognozuoja, kad iki 2050 m. jos populiacija sumažės maždaug 5 proc. Tuo metu vidutinis europietis bus 47‑erių, t. y., devyneriais metais vyresnis, negu šimtmečio pradžioje, ir ketveriais metais vyresnis negu vidutinis amerikietis. 2015 m. kiekvienam vyresniam negu 65‑erių žmogui tekdavo keturi darbingo amžiaus žmonės (t. y., senėjimo indeksas buvo maždaug 25 proc.). 2050 m. šis santykis bus vienas su dviem; JAV jis sieks vieną su trimis.
O kai kurios valstybės nukentės dar labiau. Manoma, kad Ispanija ir Italija iki 2050 m. neteks daugiau kaip ketvirčio darbo jėgos. Pietų ir Rytų Europos šalyse populiacijos turėtų sumažėti vidutiniškai dešimtadaliu. Kadangi mažėja darbininkų, neauga ekonomika, o išlaidos pensijoms ir sveikatos priežiūros paslaugoms kyla, valstybės skola vis didėja.
28 ES valstybes nares apibendrinus galima suskirstyti į tris grupes. Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse moterys susilaukia daugiau vaikų negu ES vidurkis (išskyrus Vokietiją). Tačiau nors gimstamumas nesiekia nori palaikyti vienodą populiaciją reikalingo 2,1 rodiklio, dėl didelės imigracijos populiacijos vis tiek auga.
Antroje grupėje, Pietų Europos šalyse, populiacijos lieka vienodos arba mažėja. Čia gimstamumas mažesnis, o kai kuriose valstybėse jau nuo 2010 m. emigrantų daugiau negu imigrantų. Geriausias to pavyzdys –Italija. Vyresni italai iš darbo pasitraukia gerokai prieš pasiekdami pensinį amžių, o dėl vaikų priežiūros paslaugų trūkumo daugelis moterų pagimdžiusios į darbą nebegrįžta. Sulaukę 50‑ies dirba tik pusė gyventojų. Pasak Paryžiuje įsikūrusios organizacijos EBPO atstovo Stefano Scarpetta, jei įdarbinimo rodikliai ir toliau išliks tokie patys, o visuomenė sens, 2050 m. Italijoje bus daugiau virš 50‑ies sulaukusių nedirbančių gyventojų negu bet kokio amžiaus dirbančiųjų.
O trečiosios grupės, t. y., Centrinės ir Rytų Europos šalių, populiacijos greitai mažėja dėl emigracijos. Kitose ES šalyse gyvena maždaug 2,5 mln. rumunų – maždaug penktadalis valstybės populiacijos. Šių šalių darbo rinkoje dalyvauja palyginus nedaug vyresnio amžiaus žmonių ir moterų (iš Skandinavijos pavyzdį imančios Baltijos valstybės – išimtis). Lenkijoje ir Vengrijoje auginantiems vaikus skiriamos finansinės paskatos, tačiau tyrimai rodo, kad jos retai pasiekia norimą rezultatą.
Tokie demografiniai skirtumai pasunkina ekonominį susiskaldymą. Pietų šalių padėtis jau dabar bloga – produktyvumas mažas, tad jei mažės dirbančiųjų, silpnės ekonomikos augimas. Bendroji valstybės skola jau dabar didelė (Italijoje ji siekia 130 proc. BVP) ir gali dar labiau augti. O kai ekonominio augimo prognozės skiriasi, euro zonoje visiems taikoma vienoda pinigų politika gali tapti netinkama.
Daugelis Centrinės ir Rytų Europos valstybių valiutos sąjungai nepriklauso. Tačiau problemų vis tiek yra. Įstojus į ES joms žadėta, kad netrukus pajamų lygis susilygins su Vakarų Europos šalių, tačiau TVF tvirtina, kad dėl mažėjančios populiacijos metinis BVP vienam žmogui augimas bus iki vieno procentinio balo mažesnis, todėl konvergencija sulėtės. Iš pradžių šios neseniai prisijungusios šalys laisvu judėjimu džiaugėsi. Tačiau netekusios į Šiaurės ir Vakarų Europą išvykusių darbingo amžiaus žmonių, dabar juo nebesižavi. 2013 m. į ES įstojusi Kroatija per pirmuosius trejus metus neteko 5 proc. populiacijos, todėl nori, kad ES imtų kalbėti, kaip kovoti su demografinio nuosmukio pasekmėmis.
Kaip ir JAV, ES darbininkai keliasi į dinamiškesnius miestus ir regionus. Europos reformų centro tyrimai atskleidžia, kad mažiau migrantų sulaukiančios vietovės turi senesnę visuomenę ir dirba ne taip našiai. ES turi „sanglaudai“ užtikrinti skirtų lėšų, tačiau jų nedaug, be to, jomis pasinaudoti norint tolygiau paskirstyti turtą sunkiau, negu naudojant valstybinius biudžetus.
Jei visuomenėms senstant Europa nori išsaugoti sąjungą, reikalingos visapusiškesnės politinės priemonės. Reikėtų paskatinti dirbti tiek vyresnius žmones, tiek moteris, kurių užimtumo lygis paprastai mažesnis. Jei dirbtų tiek italių, kiek dirba vokiečių, Italijos darbo jėga būtų 14 proc. didesnė. O jei dirbtų vienodas skaičius vyresnių žmonių, jos darbo jėga padidėtų dar 5 proc.
Pasak S. Scarpetta, iš Prancūzijos pavyzdžio galima spręsti, kad suteikus pigias vaikų priežiūros paslaugas moterys bus paskatinamos dirbti, o gimstamumas padidės. Be to, galima geriau apmokyti esamus darbuotojus arba dalį darbų automatizuoti. Produktyvumą galima didinti gerinant švietimą ir investuojant į infrastruktūrą. Vyriausybės gali užtikrinti, kad pensinis amžius atitinka gyvenimo trukmę. Be to, tokia politika padėtų pritraukti migrantų ir įtikintų išvykti norinčius gyventojus pasilikti.
Iki šiol daugiausiai šioje srityje nuveikė Šiaurės Europos šalys. Pasak Miuncheno Senėjimo ekonomikos centro atstovo Axelio Börscho-Supano, Vokietija rimtų priemonių ėmėsi dar 2000 m. Reformuotos valstybinės pensijos susiejo įmokas ir išmokas su senėjimo indeksu, o dėl pakilusio pensinio amžiaus vyresnių žmonių, ypač moterų, užimtumo lygis labai išaugo. 2000 m. dirbančių vyresnio amžiaus žmonių Vokietijoje buvo tik šiek tiek daugiau negu Ispanijoje ar Graikijoje, tačiau dabar pagal vyresnio amžiaus gyventojų užimtumo lygį Europoje ji užima trečiąją vietą.
Tačiau įgyvendinti ir išsaugoti reformas nelengva. Kai kurios anksčiau vykdytos reformos nutrauktos. 2011 m. Italijoje pakeltas pensinis amžius praeitais metais iš dalies grąžintas į ankstesnį lygį; panašiai nutiko Lenkijoje ir net Vokietijoje. Prancūzijoje dėl pakeistos pensijų sistemos protestai vyksta jau antrą mėnesį. Pietų šalyse pokyčiai pensijų sistemoms labai nepopuliarūs dėl to, kad iš jų dažnai gyvena visa šeima, teigia Briuselio ekspertų organizacijos Europos politikos studijų centro atstovė Cinzia Alcidi. To išvengti galima teikiant didesnes pašalpas darbingo amžiaus žmonėms.
Reformų reikia ne tik akivaizdžiai su senstančia populiacija susijusioms sritims. Pavyzdžiui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko analizė atskleidžia, kad prasčiau valdomose šalyse emigraciją sustabdyti galima sutramdžius korupciją ir sustiprinus valstybines institucijas. Ryžtingai reaguoti į žemyno demografinius pokyčius bus nelengva – tačiau nuo to gali priklausyti ES išlikimas.