Esu mergina gyvenanti su vaikinu, kurį pašaukė į kariuomenę. To mes labiausiai ir bijojome. Norėjome, kad visa tai praslinktų mūsų nepalietę. Tačiau gyvenimas viską apverčia savaip. Su vaikinu gyvename jau antrus metus, planuojame kurti šeimą, taupome pinigus pradiniam įnašui. Gyvename pakankamai gerai, nes jis uždirba nemažai, taip pat ir aš prisidedu savo mažais darbeliais, tačiau šiuo metu esu pasinėrusi į studijas ir savanorišką praktiką, kad ateityje galėčiau uždirbti daugiau turėdama tinkamą kvalifikaciją nei studijų metų išnaudodama laisvą laiką darbui restorane padavėja ir užkirsdama sau kelią kilti karjeros laiptais. Taip, esu kaip ir išlaikoma vaikino, tačiau mes abu keliaujame gyvenimo keliu, todėl jam nėra dėl to problemų.
Netikėta, o gal ir labai nuspėjama žinia – šaukimas į kariuomenę. Pradėjau galvoti, ką gi reiks daryti. Buto viena išlaikyti nesugebėsiu, tektų kraustytis į baraką (baraką tokiu laiku gauti pakankamai sunku), pinigų buitiniams dalykams nežinau iš kur gaučiau, o kur dar dėti gyvūną. Vienai prasisukti būtų tikrai labai sunku, o vaikinas yra labai veržlus ir žingeidus savo srityje, norintis vis tobulėti. Jis ne šiaip sėdi ant sofos ar slankioja miesto kampais, o dirba, kartais net viršvalandžius, dėl mūsų abiejų svajonės. Dirba darbą, kuris rinkoje dabar yra pats paklausiausias. Galima sakyti, yra beveik savo srities profesionalas, kurio žinios ir darbinė patirtis atneša daug pelno įmonei ne tik pinigais, tačiau ir dalinantis savo patirtimi su mažiau mokančiais kolegomis. Vaikinui į kariuomenę net neverta eiti, nes iš visų 9 mėnesių gautų tik 3000 eurų, kai dirbdamas gali gauti daugiau nei 10 000 eurų.
Aš suprantu, kad kai kuriuos vyrus, kurie slankioja iš kampo į kampą, sėdi ant sofos ir žiūri televizorių ar visą dieną praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus, tikrai reikia leisti į kariuomenę. Tačiau kam reikia eiti tiems, kurie turi tikslus ir jų siekia, dirba gerai apmokamą darbą, galbūt yra ir tų, kurie turi savo verslą, palaiko Lietuvos ekonomiką.
Apskritai nepritariu privalomajam šaukimui, ypač, kai nėra didelės paskatos. Kas tie 3000 eurų, nes net dirbant už minimalų atlyginimą per tiek laiko gali daugiau uždirbti. Jei butą duotų, aš pati savanoriškai eičiau, kad tik gaučiau vietą, kuri bus mano, kurioje jausiuosi saugi ir nevaržoma, be abejo, tai tik drambliuko svajonės, kurios niekada neišsipildys. Tiesiog norėjau išsakyti savo tiesos pusę, nes vieni sako, kad tie vaikinai tokie silpni, kad jiems tikrai reikia to, kiti kaip tik teigia, kad tarnauti tokiai valstybei nenorėtų.
Tačiau ne visi silpni ir nieko neveikiantys ir ne visi stiprūs ir kažką veikiantys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!