Po to, kai trečiadienį Rusijos prezidentas V. Putinas jau 16 kartą kreipėsi į parlamento rūmus, pasaulį apskriejo iš pirmo žvilgsnio svarbiausia žinia – atsistatydina šalies vyriausybė su ištikimuoju Dmitrijumi Medvedevu priešakyje. Vietoje jo į šias pareigas pasiūlytas ir žaibiškai patvirtintas beveik niekam nežinomas ir technokratu jau vadinamas Michailas Mišustinas.
Kol pati Rusija ir užsienio šalys spėliojo, ką gi tai galėtų reikšti, kas dabar laukia D. Medvedevo ir juo labiau paties V. Putino, ekspertų teigimu, paveikslas tampa kiek aiškesnis, jei gali pažvelgti į platesnį vaizdą. Mat tikroji V. Putino pranešimo esmė buvo nurodyti kryptį, kuria eis Rusija po 2024-ųjų, kai baigsis jo 4-oji prezidento kadencija.
„Tai yra svarbiau, nei vyriausybės pasikeitimas, tai ruošimasis 2024 metams. Pagaliau atsakyta į klausimą, kad V. Putinas nelieka penktai ar kažkelioliktai kadencijai, jam neruošiamas įpėdinis, toks, koks buvo D. Medvedevas, ir vietoje to renkamasi performuoti visą valdžios sistemą“, – tikino Vilniaus politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius.
Bet kodėl to prireikė būtent dabar ir ką iš viso tai pakeis tiek pačioje Rusijoje, tiek santykiuose su šia valstybe? Juo labiau kad Europoje toliau pasigirsta vis stipresnių balsų, raginančių atnaujinti dialogą su Kremliumi.
Sistemos perdažymas ar perkonstravimas?
Pasak M. Laurinavičiaus, patys Kremliaus valdžios sisteminiai principai niekaip nesikeičia: tai, kad oficialiai daugiau galių žadama suteikti parlamentui – Valstybės Dūmai, jos tvirtinamai Federacijos tarybai, galimai ribojamos iki šiol ypač plačios prezidento galios, nereiškia, kad Kremlius keičiasi iš esmės, – tiesiog perrikiuojamos struktūros, daugėja galios centrų, o esmė lieka nepakitusi.
„Tai bus ta pati mafijinė klaninė sistema, tik be vieno tokio lygio krikštatėvio kaip V. Putinas. Bus daugiau galios centrų ir viename jų V. Putinas, matyt, pasiliks vaidmenį ir sau, nors aš visiškai neatmesčiau menkos galimybės, kad jis gali ir visai pasitraukti, jei tik užsitikrins asmenines saugumo garantijas.
Kita vertus, labai svarbu nepamiršti, kad jam pačiam teks gyventi ir dirbti su šia sistema beveik trejus metus, iki 2024-ųjų. Tai yra viena priežasčių, kodėl toks sprendimas imtis konstitucinių reformų priimtas jau dabar, nes norima išsibandyti šią sistemą ir žmones“, – pabrėžė analitikas.
Jis nesiryžo spėlioti, kokias pareigas gali užimti V. Putinas po 2024-ųjų, bet keli dalykai jau aiškūs: jis netaps jokiu ajatola kaip Irane ar amžinuoju lyderiu tame pačiame poste kaip Kazachstane ar panašiose šalyse, o ilgai narpliotos teorijos, kad V. Putinas arba svarsto pasilikti dar vienai kadencijai, arba sau ruošia patikimą įpėdinį, taip pat jau atmestinos.
„Mano prielaida, kodėl jis nepasirinko įpėdinio varianto, yra ta, kad pamatė: toks kelias neefektyvus dėl įvairių priežasčių, tokių kaip dėl klanų kovos ir pan. Pavyzdžiui, V. Putinas traukiasi iš prezidento posto ir tada kyla klausimas, kas užima valdžios vakuumą.
Gali būti paskirtas įpėdinis, bet klanų sistemoje tas žmogus vieniems klanams netinka, nes ne jų atstovas, o jų atstovas būtų grėsmė pačiam V. Putinui. Bet kokiu atveju, šį klausimą, žinant V. Putino vaidmenį toje sistemoje, reikėjo spręsti“, – teigė M. Laurinavičius.
Anot jo, neaiškus ir naujos-senos, jau egzistuojančios, tačiau ateityje sustiprėsiančios institucijos – Valstybės tarybos – vaidmuo. Ar tai – naujasis Centrinis komitetas su V. Putinu priešakyje, o gal dar viena šilta vieta su neaiškiais galios svertais?
„Sunku pasakyti, nes neaišku, kaip ją stiprins, manau, kad tai susiję su gubernatorių galios stiprinimu, šiokiu tokiu valdžios decentralizavimu visoje Rusijoje, nes nėra pasakyta, kas vadovaus tai tarybai. Jei V. Putinas būtų šios tarybos pirmininkas su galios centru, tai būtų aiškiai pasakyta, suteikti įgaliojimai, funkcijos, bet to nėra“, – pridūrė M. Laurinavičius.
Jis taip pat siūlė nenurašyti technokratu vadinamo naujojo premjero – M. Mišustino, kuris esą nebūtų šiaip sau išlikęs svarbiame Federalinės mokesčių tarnybos poste, kartu valdydamas daug ypač jautrios informacijos apie korupciniais ryšiais susaistytus ir dėl įtakos nuolat konkuruojančius Kremliaus klanų atstovus.
Vilioja demokratijos spektakliu
Vis dėlto pats žaidimas perskirstyti galios centrus formaliai suteikiant gerokai daugiau galių parlamentui gali būti gudrus žingsnis, vertinant ne tik pokyčių iliuzijos veiksnį valdžia nusivylusiems rusams, bet ir Vakarų reakcijas. Esą būtent artimiausiu metu bus galima prieš demokratines Vakarų šalis suvaidinti demokratijos spektaklį.
„Čia yra vienas dar KGB naudotų apgaulės būdų: žiūrėkit, kaip viskas gerai, pas mus juk demokratija, nebėra baisiojo V. Putino, jis viską demokratizuoja“, – ironizavo M. Laurinavičius, pripažinęs, kad Vakaruose gali būti susigundžiusiųjų iš naujo „perkrauti“ santykius, juos plėtoti atšilimo kryptimi, net jei realių permainų Rusijoje nėra ir negali būti.
Antra vertus, tai jau net nėra ateitis. Dar pernai apie geresnių santykių su Rusija būtinybę prabilęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas toliau gina savo poziciją. Anksčiau tikinęs, kad izoliuoti Rusiją buvo strateginė klaida, o Rusija esą yra europietiška valstybė, E. Macronas šią savaitę interviu pakartojo, kad pasiruošęs artimesniems santykiams su Maskva, nepaisydamas Kremliaus konfliktų su kaimyninėmis šalimis.
„Rusija užgrobė Ukrainos dalį ir mes ėmėmės veiksmų. Esame pakeliui siekdami išspręsti įšaldytus konfliktus, bet, jei lauksite visų tokių konfliktų išsprendimo prieš judėdami į priekį, gali tekti laukti labai ilgai“, – tikino E. Macronas.
Prancūzija jau ėmėsi iniciatyvos
Toks Prancūzijos prezidento požiūris nėra išskirtinis šios šalies vadovams. Taip tradiciniame „Sniego susitikime“ DELFI teigė Prancūzijos Strateginių tyrimų fondo direktorius Bruno Tertrais, E. Macronas nemato jokių prieštaravimų, kad prieš Rusiją galima laikytis tvirtai, bet kartu ir palaikyti gerus santykius, o šiuo atveju Prancūzijos prezidentas nuoširdžiai neįžvelgia jokio naivumo.
„Tai sena tradicija, kai bendradarbiauja didžiosios galios. Bet E. Macrono iniciatyvą gerinti santykius su Maskva lemia trys priežastys: pirmiausia, tai yra tradicinis prancūziškas naratyvas, kad JAV nebegalima laikyti patikima Europoje, tada yra nežinomybė, kaip elgtis su augančiu Kinijos iššūkiu, ir galiausiai Volodymyro Zelenskio išrinkimas Ukrainos prezidentu“, – pažymėjo B. Tertrais. V. Zelenskis mielai sutiko atnaujinti derybas su Rusija dėl konflikto išsprendimo Ukrainoje, o E. Macronas mielai sutiko bendradarbiauti ir įsijausti į tarpininko vaidmenį.
Būtent tokios Prancūzijos propaguojamos Europos „strateginės autonomijos“ mintys nuskambėjo ir platesnių diskusijų metu „Sniego susitikime“. Esą jei JAV nenori imtis lyderystės, kažkas kitas turi tai padaryti Europoje.
„Tai paaiškina, kodėl E. Macronas veržėsi užmegzti dialogą su Rusija“, – pridūrė B. Tertrais. – Prancūzams svarbu parodyti, jog, bent jau įvykus antram Normandijos ketverto derybų dėl konflikto Ukrainoje sureguliavimo raundui, Paryžius, net ir patyręs nesėkmę, būtų apsidraudęs: na, mes bent jau pabandėme. Tad net jei E. Macronas klysta, mano šalyje toks būdas parodyti, kad mes bent jau pabandėme, atrodo prasmingas, tai yra minimali politinė prasmė.“
Tiesa, nors ekspertas ir pažymėjo, kad prancūzai linkę elgtis savaip ir neatsiklausę likusių europiečių, pastarųjų spėlionės dėl to, kaip elgtis su Rusija, taip pat iškalbingos.
Tad kai dėl to, ką reikš Europai pokyčiai Rusijoje, europiečiai dar nėra ir greičiausiai kurį laiką nebus apsisprendę, prancūzai bent jau turi iniciatyvą ir pasiruošę ranką ištiesti būtent Rusijai. O kai kažkuri didelė Europos šalis rodo lyderystę, vangūs europiečiai neretai linkę galiausiai pritarti tokioms kylančioms iniciatyvoms.
„E. Macronas gali būti labai kantrus“, – su šypsena veide įspėjo B. Tertrais.
