„DELFI Dėmesio centre" – policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
– Komisare, ar turite abejonių, kad tai gali būti netikras įvykis?
– Abejonių aš, kaip ir visa policijos bendruomenė, turime dėl to, kas apskritai nutiko, ar išvis kažkas nutiko. Todėl šią minutę yra gyvos visos versijos, kurios buvo iškeltos vakar, prieš parą laiko. Nė viena versija nėra labai pajudėjusi į priekį ir tapusi prioritetine. Pagrindinės versijos – nuo melagingo pranešimo iki brutalaus kriminalinio nusikaltimo įvykdymo. Tomis kryptimis ir dirbama.
– Pabandykime pakalbėti apie faktines aplinkybes. Trys berniukai vakar vakare prie Vilniaus televizijos bokšto matė, bent jau kaip skelbiama viešai, kad mergaitė buvo per prievartą grūdama į automobilį per bagažinę ar tiesiog per automobilio dureles, kaip pranešama, mergaitė buvo užklijuota burna. Atsirado ir suaugusių liudytojų. Galite papasakoti, kokios yra aplinkybės, kuo remiamasi?
– Pirminės informacijos šaltinis buvo skambutis į 112. Suaugęs žmogus perpasakojo, ką išgirdo iš vieno ar kelių vaikų. Informacija buvo perduota į 112, o šie informaciją perdavė mums. Mes, žinoma, pradėjome reaguoti. Iš karto įvyko vaikų identifikavimo procesas, pavyko vaikus identifikuoti, atsivežti į policijos komisariatą, tiesa, ne visus, o du. Jie į policijos komisariatą atvyko su tėvais. Vyko apklausos, nustatyta tvarka dalyvaujant vaikų teisių apsaugos specialistams. Taip buvo gauta pirminė informacija.
Policija lygiagrečiai iškomunikavo pranešimą apie galimą įvykį, kilo didžiulis visuomenės susidomėjimas, galimas rezonansas. Labai daug informacijos gavome ir toliau gauname iš įvairių socialinių grupių, visos visuomenės, tad visa informacija yra tikrinama. Atsirado galimai kiti liudytojai, kurie kažką matė. Susidėliojome priemonių planą, ką turime daryti čia ir dabar, su kokiomis versijomis reikia dirbti. Pradėjome ikiteisminį tyrimą. Atlikome visus būtinus veiksmus, susirinkę pirminę informaciją.
– Jau nekalbant apie tai, kad miestas buvo fiziškai užblokuotas, daugybė policijos pareigūnų šukavo įvairias apylinkes, tai buvo viešai matoma. Iš tiesų didelės apimties operacija. Paskelbėte fotorobotą. Tas fotorobotas sudarytas pagal berniukų pasakojimus?
– Fotorobotas sudarytas pagal kai kurių liudytojų parodymus, bet ne pagal nepilnamečių vaikų. Bet vėlgi, šis žmogus yra galimas žmogus, kuris galimai buvo netoliese ir matė. Tad tikrai šiam asmeniui neturime pretenzijų baudžiamo proceso nustatyta tvarka, jis tiesiog galėtų pasitarnauti kaip informacijos šaltinis.
– Tie berniukai, bent jau buvo vieša informacija, kad jie pažinojo tą mergaitę, kad ji buvo pažįstama. Jeigu pažįstama, būtų labai lengva nustatyti – turbūt taip nėra?
– Pirminiai informacijos šaltiniai suteikė prieštaringos informacijos, ir kad pažįstama, ir kad nepažįstama. Viską reikia tikrinti, viską reikia sverti.
– Bet jie negalėjo pasakyti mergaitės vardo, pavardės, kur ji gyvena?
– Ne, tikrai negalėjo. Buvo tam tikrų prieštaravimų, bet nesigilinsiu į kai kuriuos įrodymų šaltinius ikiteisminiame tyrime. Tiesiog ta įrodymų visuma, kurią šiandien turime, neleidžia labai aiškiai identifikuoti pagrindinės versijos, kuria turėtume eiti.
– Bet kuriuo atveju, dirba psichologai ir vaikų teisių specialistai. Jie matę daug vaikų, daug girdėję įvairiausių istorijų. Jie patys, kaip profesionalai, linkę tikėti tuo, kas yra pasakojama?
– Specialistai atliko savo darbą, ir be abejo, teikia mums savo matymus. Kokie tie matymai – ikiteisminio tyrimo dalykas.
– Bet kuriuo atveju, kol kas į tai žiūrite kaip į potencialiai įvykusį įvykį?
– Taip, ir mūsų veiksmai tai liudija, kad manome, jog tai galėjo įvykti, ir darome tai, ką privaloma daryti iš tikrųjų įvykus tokiam įvykiui. Būčiau laimingiausias žmogus, jei surinkus maksimalius įrodymus galėtume pasakyti, jog tai pasitarnavo kaip pratybos, kad to įvykio nebuvo, nukentėjusių nėra, ir tai – geros pratybos realiu laiku, beveik esant realiam įvykiui. Labai norėčiau, kad taip ir būtų. Bet nesu orakulas, ekstrasensas, ir negaliu teikti tokių prognozių.
– Buvo kalbama apie automobilį nelietuviškais registracijos numeriais, buvo pranešimų, kad pagal spalvų derinį tai galėtų būti angliški numeriai, taip pat – kad gali būti ir kitų šalių numeriai. Taip pat pranešama, kad rasta cigarečių nuorūkų ar cigarečių pakelis, kuris taip pat parduotas ne Lietuvoje, o Anglijoje. Galite tai pakomentuoti?
– Tikrai turime pirminę informaciją, kad numeriai yra ne lietuviški, o galimai olandiški, geltoni numeriai. Reaguojant į tam tikrą informaciją, buvo patikrinti keli konkretūs automobiliai, apklausti asmenys. Tačiau informacija tuo metu nepasitvirtino. Taip pat susisiekėme su kolegomis pasieniečiais, kad labiau atkreiptų dėmesį į įtartinus automobilius, kurie nori kirsti valstybės sieną, ir atkreipti dėmesį į galimai vežamus vaikus. Priemonių spektras yra pakankamai platus, tikrinama kiekviena informacija. Tikrai tos informacijos dabar turime turbūt keturioms savaitėms į priekį.
– Tiek būtų darbo norint ištirti įvairiausius pranešimus, versijas?
– Taip. Šiuo atveju esu labai maloniai nustebintas ir galiu konstatuoti, kad pagaliau pradedame gyventi kitoje visuomenėje, kitos kokybės visuomenėje, kuriai ne tas pats, kas vyksta.
– Žmonės neužsidaro langų, ir nesako: ne mano, tai nelįsiu.
– Taip. Kaip man pasakojo kolegos, nes tuo metu dirbau kitose pozicijose, toks visuomenės lūžis įvyko su Strazdauskaitės istorija. Tai buvo neįtikėtinas žmonių aktyvumas, ką matome ir dabar. Ir mūsų policijos pareigūnai labai maloniai nustebino, kurie skambino ne darbo metu, siūlėsi atvykti į darbą, ir, aišku, žmonių reakcija, socialinių grupių. Krūvos informacijos.
Žinoma, tarp tos gausybės informacijos buvo ir tokios, švelniai tariant, keistokos, todėl prašome visuomenės, kad teiktų tik tokią informaciją, kuri gali būti reikšminga, ir nebandytų nukreipinėti visai klaidingomis kryptimis. Teikiama informacija visų pirma turi būti atsakinga. Kaip ir alkoholio reklamoje kažkada skambėjo frazė „mėgaukitės atsakingai", taip ir čia – informacija turi būti teikiama atsakingai.
– Šiandien turbūt daug ką nustebino viešai pasirodžiusi informacija, kad kasmet Lietuvoje dingsta apie 20 vaikų. Galite pakomentuoti?
– Skaičiai yra tikrai kiti – kasmet Lietuvoje policija pradeda apie 3000-4000 paieškos bylų.
– Taip, čia – pranešimai apie negrįžusius namo vaikus, ar ne?
– Taip. Didžioji dalis dingusių asmenų, apie 70 proc., yra nepilnamečiai vaikai, didžioji dalis yra mergaitės, tačiau bendras surandamų asmenų vidurkis yra 92 proc., dingusių nepilnamečių surandame apie 97-98 proc. Tad kažkokia dalis yra nerandama. Bet nesuvedame to į kriminalinius nusikaltimus, tai gali būti išvykimai į užsienį.
– Na, nepilnametis nelygu nepilnamečiui – septyniolikmetis yra ne septynmetis. Bet kalbant apie mažamečius, kokie yra skaičiai?
– Ką mes matome, pranešimai apie dingusius mažamečius dažniausiai susiję su migraciniais procesais, kai tėvai kažko neinformuoja, išsiveža, paskui tenka ieškoti per tarptautines organizacijas.
– Turbūt viena iš versijų, išgirdus apie šį įvykį – žinoma, nekalbu apie užklijuotą burną ar įgrūdimą į bagažinę, jei tai pasitvirtintų – bet viena iš versijų yra ta, kad atvažiavo tėvas, kuris gyvena kažkur, iš motinos atėmė dukrą, ir bandė išsivežti.
– Tokia versija rodo fizinį vaiko veikimą prieš jo valią, bet ne kriminalinio pobūdžio. Tai galbūt civiliniai artimų asmenų santykiai. Tokia versija, žinoma, egzistuoja.
– Tokia versija rodytų, kad kažkas tokiu būdu auklėja ar pan., bet tai nesusiję su pagrobimu, o su kažkokiu iškreiptu požiūriu į vaikų auklėjimą?
– Aišku, fizinio skausmo sukėlimas prievartinis veiksmas taip pat yra baudžiamojo kodekso veika, bet čia jau kalbame apie kitokio pobūdžio veiką, o ne brutalų kriminalinį nusikaltimą, kai svetimas asmuo, turėdamas savo kėslų, kėsinasi į visiškai svetimą vaiką ir tokiu būdu apriboja jo laisvę. Versijų yra keletas, pagal kurias yra dirbama.
– Daug profesionalų įtraukta, su šia byla dirba patys žymiausi kriminalistai. Vis tiek profesionalai jaučia turinį – ką jie sako?
– Kol kas sako, kad aišku, jog niekas neaišku. Galbūt savyje kiekvienas turi atsakymą, bet įvertinus informaciją, kuria šiandien disponuojame, nė viena versija nėra patapusi dominuojančia.
– Ar vaikų, kurie yra dingę, apie kuriuos yra pranešta, ar kurie neatvyko į ugdymo įstaigas – turbūt ir ugdymo įstaigos aktyviau apsidairė, kokio vaiko trūksta klasėje – sutampa kažkas?
– Tikrai labai dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei už didžiulę pagalbą mums, dirbant su švietimo įstaigomis. Šiandien nustatėme, jog Vilniaus mieste į pamokas neatėjo 150 vaikų, tačiau visi 150, ačiū Dievui, yra sveiki, gyvi ir turi tam tikrą neatėjimo priežastį.
– Vien šia prasme yra padarytas nemažas darbas. O automobilių išvykimai iš Lietuvos? Juk visur yra kameros, Lietuva jau toli pažengusi su savo stebėjimo sistema, turbūt duomenų susirinkti galima pakankamai daug?
– Tikrai taip. Ir noriu dar kartą pristatyti unikalų policijos projektą, kuriuo raginama suregistruoti turimas kameras. Šiandien jau turime berods daugiau nei 10 tūkst. kamerų, apie kurias savininkai suteikė informaciją. Norime suregistruoti visas Lietuvos kameras ir pajungti į vieną visos Lietuvos tinklą ir tokiu būdu turėti visai kitą saugumo jausmą. Tas projektas turbūt bus be pabaigos, ir apima darbą su savivaldybėmis, įmonėmis. Siekiame, kad žmonės nežiūrėtų į mus kaip į kažkokį blogį, kuris siekia kėsintis į žmogaus privačią nuosavybę – šis projektas tarnauja bendram tikslui. Neišnaudotų priemonių dar tikrai yra, ir mūsų organizacija kryptingai eina link to.
– Jūsų idėja yra sujungti visas kameras Lietuvoje, kurios prijungtos prie interneto?
– Tiesiog gauti informaciją apie tų kamerų buvimo vietą ir jų fizines galimybes. Kad reikalui esant žinotume, kur galime kreiptis, ir ko iš tų kamerų tikėtis. Labiau tikimės bendradarbiavimo iš didžiųjų prekybos centrų – kai kurie turi savo specifinį požiūrį, bet manau, kad per laiką pasieksime labai gerą rezultatą. Ir tai tarnaus visai Lietuvos visuomenei.
– Kokias priemones taikote šiam tyrimui? Dabar miestas jau nėra blokuojamas, visi automobiliai nėra tikrinami. Suprask, jei kas norėjo išvažiuoti, jau kažkokiu būdu rado, kaip, ar ne? Kokios priemonės dabar?
– Visų pirma – ikiteisminis tyrimas, kurio rėmuose atliekami tam tikri ne viešo pobūdžio veiksmai. Taip pat tikrinama vaizdo registratorių, vaizdo kamerų informacija, toliau vykdomas darbas su galimais liudininkais, šiandien jau apklausta kelios dešimtys liudininkų, kurių parodymai gali būti reikšmingi tyrimui. Lygiagrečiai dirbame su informacija, kuri ateina iš visuomenės. Sąžiningai tikriname kiekvieną adekvačią informaciją. Daromas didžiulis darbas, ir policija su šiuo tyrimu kol kas turi darbo mėnesiui į priekį.